Daugelis mano, kad Panevėžiui pramonės miesto etiketė prigijo sovietmečiu, kai buvo pristatyta didžiulių gamyklų ir fabrikų. Iš tiesų jis tokį titulą buvo gavęs dar 20-ojo amžiaus pradžioje. Tik tada Panevėžį garsino ne gamyklos, o malūnai. Ne vienerius metus miestas prie Nevėžio buvo laikomas didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru. Tačiau miltų gamybos verslas baigėsi nebelikus bendrovės „Malsena“.
Varomoji jėga
Svarbiausia miesto gatve, kuria važiuojama į stotį, nuolat pirmyn atgal zuja miltų ir kviečių prikrauti vežimai. Juos pralenkia sunkieji automobiliai, pilni maišų. Čia pat matyti ir milžiniški malūnų trobesiai – 5–6 aukštų, su dideliais kaminais, iš kurių veržiasi dūmų kamuoliai. Ūžia galingi malūnų varikliai.
Tokius vaizdus piešė 20-ojo amžiaus pradžios spauda. Pasak jos, kiekvienam atvykstančiam į Panevėžį tuoj į akis krinta, kad šis miestas yra Lietuvos grūdinė.
Nors Panevėžys ne vieną šimtmetį buvo žinomas kaip malūnų miestas, ilgai apie juos nebuvo išsamios, susistemintos informacijos.
Užpildyti šią spragą ėmėsi istorikas Leonas Kaziukonis. Jis apibendrino naujai surinktą ir anksčiau publikuotą medžiagą – paskelbė straipsnį „Iš Panevėžio malūnų praeities“.
O jo kolegė, Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Jūratė Gudelienė mielai padeda smalsiems panevėžiečiams ar miesto svečiams persikelti į Panevėžį, kai jį maitino malūnai.
Pasak istorikų, malūnininkystė buvo viena seniausių ir svarbiausių Panevėžio pramonės šakų. Derlingose Panevėžio krašto žemėse buvo išauginamas geras kviečių derlius. 1875 metais per Panevėžį nutiestas geležinkelis sudarė palankias sąlygas plėtotis pramoninei malūnininkystei.
Ji ypač suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Dėl derlingų žemių ir palankiai susiklosčiusių verslo aplinkybių Panevėžys tapo didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru.
O 1927 metais Kranto gatvėje, kitapus dabartinės Panevėžio specialiosios mokyklos, pastatytas penkių aukštų malūnas buvo ne tik pirmasis automatinis malūnas Lietuvoje, bet ir vienas didžiausių šalyje bei visame Baltijos jūros regione.
Išsiveržė į užsienio rinkas
Kur slypi Panevėžio, kaip malūnų miesto, ištakos?
Pasak L.Kaziukonio, tikslių žinių, kada Panevėžyje pastatytas pirmasis malūnas, nėra.
Vieni šaltiniai nurodo, kad jis buvo pastatytas 18-ajame amžiuje prie Nevėžio upės, ties vadinamuoju Laisvės tiltu, jungiančiu dabartinę Smėlynės gatvę su J.Basanavičiaus gatve. Kiti autoriai nurodo, kad šioje vietoje tiltas ir mūrinė malūno užtvanka buvo pastatyta dar 17-ojo amžiaus viduryje.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 metais rašytas raštas Ramygalos klebonui liudija, kad tarp Nevėžio ir Lėvens dovanotose žemėse, kur klebonas turėjo pastatyti bažnyčią, būta malūnų.
Istorikai kol kas negali tiksliai pasakyti, kokie tai buvo malūnai – vėjo ar vandens, bet mano, kad veikiausiai vėjo. Mat ilgai buvo draudžiama tvenkti Nevėžį ir statyti vandens malūnus.
Pačiu pirmuoju malūnu laikomas prie to tilto statytas malūnas.
Yra duomenų, kad 1866–1878 metais šis malūnas, palyginti su kitomis mieste veikusiomis įmonėmis, miestui duodavo didžiausias pajamas per metus – 1515 rublių.
Netoli miesto ėmė rastis naujų garo malūnų (Savitiškio, Bistrampolio dvaruose). Konkurencija sumažino miesto vandens malūno pajamas. 1884 metais šis malūnas sudegė, bet nuomininkas jį atstatė.
Malūne įrengta garo mašina. Apie 1890 metus jame dirbo 9 darbininkai, per metus čia buvo sumalama apie 12 tūkstančių pūdų (Rusijoje vartotas svorio matas, lygus 16,38 kg) grūdų.
Be šio garo malūno, mieste veikė dar trys: E.Kagano malūnas Ukmergės gatvėje, B.Nisono ir J.Kalmano dabartinėje Respublikos gatvėje bei D.Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje.
Pasak istorikų, šie malūnai buvo stambūs, pramoniniai. Jie supirkdavo javus, juos sandėliuodavo, maldavo, o miltus ir sėlenas parduodavo. Yra duomenų, kad pelnas būdavęs nemenkas.
Postūmį plėtotis pramoninei malūnininkystei davė 1873 metais per Panevėžį nutiesta Liepojos – Romnų geležinkelio Radviliškio–Daugpilio atšaka. Anot L.Kaziukonio, geležinkeliu buvo patogu iš Ukrainos atsivežti kviečių, juos sumalti ir išgabenti parduoti Rygą, Peterburgą, Varšuvą ir kitus miestus.
Stambūs malūnininkai turėjo savo kontoras Maskvoje ir Varšuvoje. Malūnų savininkai įsigudrino vietinius grūdus sumaišyti su atvežtinais ir taip gauti geresnės rūšies miltus. Tokie buvo itin paklausūs Anglijoje.
1904 metais Panevėžyje veikė šeši garo ir trys vėjo malūnai. Visuose garo malūnuose per metus buvo sumalama 5 milijonai pūdų kviečių ir 25 tūkstančiai pūdų rugių.
Tais metais mieste įsisteigė malūnininkų draugija. Jos nariai stengėsi vieni kitus paremti, gauti pigiau grūdų.
Penki anų laikų milžinai
Panevėžyje malūnininkystės verslas dar labiau suklestėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mieste veikė penki dideli pramoniniai ir penki mažesni, ūkininkų, malūnai.
Didieji malūnai to meto pramonėje buvo ypač svarbūs.
Istorikų teigimu, pats didžiausias ir moderniausias malūnas stovėjo Kranto gatvėje, priešais dabartinę Specialiąją mokyklą. Jis turėjo „Lietūkio“ pavadinimą. 1927 metais pastatytas malūnas buvo penkių aukštų, automatinis, tai tuo metu buvo dar retenybė.
1939 metais čia dirbo 11 tarnautojų ir 39 darbininkai. Malūno našumas buvo didelis – per parą sumaldavo keturis vagonus kviečių, buvo dirbama trimis pamainomis.
Tiek pat pamainų buvo ir kituose dviejuose Kranto gatvėje stovinčiuose malūnuose. Jie priklausė Z.Rabinovičiui ir B.Rubinšteinui. Kiekviename buvo sumalama po du vagonus kviečių.
Beje, L.Kaziukoniui pavyko rasti įdomių duomenų, bylojančių, kad tuo metu pramoniniai malūnai savo produkciją ženklindavo firminėmis etiketėmis. Kitaip tariant, gamino vardinę produkciją.
Pavyzdžiui, B.Rubinšteinui priklausančiame malūne pagaminti miltai buvo ženklinami užrašu „Meškų miltai“, o ant maišų, į kuriuos jie buvo pilami, buvo pavaizduotas lokys su maišu.
Z.Rabinovičius ant savo malūne pagamintos produkcijos klijuodavo etiketę, kurioje pavaizduotas erelis išskėstais sparnais.
Ukmergės gatvėje, kur dabar stovi parduotuvė „Maxima“, buvo malūnas „Jakor“ („Inkaras“). Jis priklausė verslininko S.Montvilos įpėdiniams. 1939 metais jame dirbo 4 tarnautojai ir 19 darbininkų.
Jie dirbdami trimis pamainomis per parą sumaldavo apie tris vagonus kviečių.
L.Kaziukonis rašo, kad šį malūną minėto verslininko giminės nuomojo, nes tuo metu jiems priklausiusiame spirito ir mielių fabrike buvęs garo malūnas neveikė. Bet 20-ojo amžiaus pradžioje, kai jis veikė, jame buvo sumalama 200 tūkstančių pūdų miltų. Dalis buvo sunaudojama spiritui ir degtinei gaminti, dalis buvo parduodama.
Istoriko teigimu, ne mažiau modernus buvo ir L.B.Chazeno malūnas, stovėjęs Smėlynės gatvėje. Jame per parą buvo sumalama trys vagonai kviečių. Prieš karą čia dirbo 5 tarnautojai ir 18 darbininkų.
Minėtuose penkiuose malūnuose per metus buvo sumalama 400– 450 tūkstančių centnerių grūdų, daugiausia kviečių. Tačiau malūnų pajėgumai buvo dar didesni.
Panevėžyje pagamintais miltais buvo prekiaujama visoje šalyje.
Malūnininkai kūrė monopolijas
Istoriko L.Kaziukonio duomenimis, siekdami didesnio pelno, 1926 metais stambiausių malūnų savininkai buvo sudarę malūnų sindikatą. Pastarasis nustatė superkamų grūdų ir parduodamų miltų kainas, taikė kitokius suvaržymus konkurentams.
Monopoliją sukūrę malūnininkai stengėsi išlaikyti rinką savo rankose ir mėgino neįleisti kitų verslininkų. Pavyzdžiui, jie pradėjo trukdyti verslininkui M.Levui, stačiusiam naują, didelį malūną.
Jie taip pasistengė, kad būtų uždarytas prie „Laisvės“ tilto stovintis malūnas.
Sindikatui pasipriešino Panevėžio apylinkių ūkininkai. Jų iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos malūnas „Lietūkis“ Kranto gatvėje.
Tačiau, sprendžiant iš istoriko parašytos studijos apie miesto malūnus, to sindikato nariai vis dėlto nebuvo visiški savanaudžiai.
1921 metais, paprašyti Panevėžio miesto valdybos, jie sutiko 15 proc. išvežamų miltų pigiau parduoti miesto varguomenei. Dar po trejų metų jie vargšams paaukojo 505 pūdus ruginių ir 200 pūdų kvietinių miltų.
Rinkoje vietą rado ir nedideli malūnai
Tarpukario metais mažesni ūkininkų malūnai už tam tikrą mokestį malė gyventojų atvežtus grūdus.
Dabartinėje Vilniaus gatvėje, akmeniniame dvaro pastate, veikė J.Mikšio malūnas.
1939 metais čia dirbo 2 tarnautojai ir 14 darbininkų. Karui einant į pabaigą vokiečiai malūną padegė.
Šermukšnių gatvėje stovėjo brolių I. ir S. Goldinų malūnas. Ūkininkai čia galėdavo susimalti atsivežtus javus. Po karo šis malūnas nebuvo atkurtas.
Kiti trys malūnai buvo vėjo. Du iš jų, Ramygalos gatvėje, išliko iki mūsų dienų.
Arčiau mokyklos esantis malūnas buvo pastatytas apie 1880 metus. Netoliese esantis kitas malūnas statytas 1875 metais.
Tarybiniais laikais abu malūnai buvo nacionalizuoti ir tik Lietuvos nepriklausomybės metais grąžinti paveldėtojams.
Dar vienas malūnas stovėjo Pušaloto gatvėje. Po karo jis irgi buvo nacionalizuotas.
Karas apskritai padarė daug žalos Panevėžiui kaip malūnų miestui. 1944 metais besitraukdami vokiečiai sunaikino stambiausius miesto malūnus. Iš jų buvo atstatytas tik B.Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje.
Nacionalizuotose malūnuose Ramygalos gatvėje buvo malama grūdai miesto ir rajono gyventojams.
L.Kaziukonio teigimu, 1988 metais remontuojant šiuos malūnus, nebuvo atkurta jų autentiška išorė.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
Projekto konsultantas Panevėžio kraštotyros muziejus
duskit