Kovo 7-ąją Panevėžio muzikinis teatras duris atvers visiems išsiilgusiesiems gyvo garso ir nesuvaidinto nuoširdumo scenoje. „Kiekvienas klausytojas yra ir dainos autorius, ir jos atlikėjas. Kaip ir kiekvienas skaitydamas knygą ją kaskart perrašo“, – sakė „Jaunimo palėpės“ kalbintas dainuojamosios poezijos meistras Domantas Razauskas. Pasitelkęs kūrybingą Panevėžio jaunimą jis pakvies į šiltą, jaukų muzikos vakarą Muzikiniame teatre.
– Sakyk, kada pajutai, kad širdis nevaldomai linksta prie meno?
– Tiesą sakant, iki šiol to dar nepajutau. Mano širdis niekur nelinksta, stuksi vietoje. O ir to meno mano gyvenime ne tiek jau ir daug. Rašau dainas, jas dainuoju. O kada pradėjau groti ir rašyti dainas, nepamenu. Nešovė į galvą pažymėti tą dieną kalendoriuje. Man buvo trylika, o gal keturiolika, galbūt ir penkiolika, o gal tai įvyko dar darželyje? Labai sunku pasakyti.
– Kokie buvo pirmieji tavo prisilietimai prie poezijos, muzikos?
– Tai mane palietė gana anksti, dar kūdikystėje. Toje aplinkoje, kurioje augau, nuolat sukiojosi daugybė poetų ir muzikantų. Pavyzdžiui, su poetu Aidu Marčėnu susipažinau, kai dar buvau motinos pilve. Be to, kokiu nors instrumentu grojo kone visi mano šeimos nariai.
Gerai atsimenu du pirmuosius savo bandymus eiliuoti: pirmasis – rytą po sausio 13-osios įvykių, antrasis – tais pačiais metais pavasarį lakstant miške. Gali būti, kad tai buvo vieninteliai mano tikri bandymai rašyti eiles… O štai su dainomis kur kas sunkiau… Laiko dimensijos jos kažkaip sugeba išvengti.
– Esi menininkas maištautojas ar melancholikas, romantikos puoselėtojas?
– Esu lyrinis pankas, kuris visada sutrinka arba susigėsta, kai jį kas nors pavadina menininku. Pankas pagal ideologiją, kuri nusakoma vienu sakiniu: „Neaiškinkite man, kaip turiu gyventi savo gyvenimą.“
– Jaučiu, kad esi gana stipri asmenybė. Ar sunku tave paveikti?
– Be galo lengva. Tik išeinu į lauką, pamatau, kiek prisnigo, ir aš jau paveiktas. Ir taip kas žingsnį.
– Man ramybės neduoda vienas klausimas. Ar įmanoma Domantą Razauską įkalbėti dalyvauti vienadienių žvaigždžių kalvėje – televizijos muzikiniame realybės šou?
– Turiu pripažinti, kad tokių bandymų buvo. Deja, tai sunkiai įmanoma, nes žodžiai „televizija“, „muzika“, „žvaigždės“ ir „realybė“ mano žodyne nėra sinonimai.
– Ką pats manai apie tokius talentų paieškų projektus?
– Manau, kad talentų nereikia ieškoti. Neblogas balsas, vidutiniška išvaizda ir ne tavo sukurta daina nėra visai tai, ką manau suvokiąs esant talentu. Visi tie projektai man kažkodėl primena po Velykų ilgėliau palaikytą, dailiai išmargintą kiaušinį. Užėjęs svečias iš tolo trumpam juo pasigėri, tačiau į rankas neima, nes jis jau gerokai papuvęs ir skleidžia blogą kvapą. Bėda tik ta, kad keliems žmonėms tos Velykos niekaip nesibaigia ir jie tuos kiaušinius dažo ir dažo. O jie pūva ir pūva… Šiaip gražūs, bet gretimoje parduotuvėje yra pilna baltų ir sveikų.
– Gal man, ne itin kompetentingai meno klausimais, papasakotum, kas gi yra tas bardas?
– Deja, į šį klausimą atsakymo nežinau. Reikia klausti arba bardų, jei jų yra, arba paieškoti internete. Aš ieškojau. Kelios istorinės svetainės rašė, kad tai buvę viduramžių germanų dainiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, gerdami druidų gėrimus ir dainuodami nesibaigiančias dainas apie tai, kas naujo gretimame kaime. Manau, šiam jų užsiėmimui galą kažkada padarė telegrafo išradimas. Dabar jų palikuonys, matyt, naudojasi „Skype“. Tiesa, esu girdėjęs save taip vadinant ne vieną žmogų Lietuvoje. Tačiau niekas man nesugebėjo paaiškinti, kodėl žmogus, dainuojantis kitų poetų tekstus, yra bardas. „Antis“ juk irgi dainavo pagal Patacko eiles, „Kardiofonas“ – pagal Jonyno, Jimas Morrisonas – pagal Bertoldo Brechto ir taip toliau. Kodėl niekas jų nevadina bardais? Aš poezijos nedainuoju, nes man visai užtenka ją paskaityti ir kartais parašyti. Mano dainų tekstai ir yra tik dainų tekstai, o ne eilėraščiai, todėl galiausiai išvis nusprendžiau nebesidomėti tais bardais. Visiškai nejaučiu poreikio save kaip nors vadinti. (Šypsosi.)
– Kaip manai, jaunimas jaučia didesnį poreikį rinktis į komercija dvelkiančius popmuzikos atlikėjų koncertus ar šiltus dainuojamosios poezijos vakarus?
– Man labai sunku atsakyti, reikia klausti to jaunimo. Man atrodo, kad kiekvienas jaučia vis skirtingus poreikius, ir tai nepriklauso nuo amžiaus, lyties, ūgio ar svorio.
– Skaitau komentarus internete ir negaliu atsistebėti… Kiek daug šiltų, prasmingų atsiliepimų apie tavo kūrybą… Kuo jaunus žmones žavi tavo eilės, muzika?
– Ir vėl nežinau. Reikia tų žmonių paklausti. (Šypsosi.) Mano mylimas rašytojas Viktoras Pelevinas kartą pasakė: „Viskas, už ką galiu jaustis atsakingas, tai mano romanai. Ką juose randa ir kaip juos supranta skaitytojas, jo paties atsakomybės reikalas.“
– Atlikdamas kūrinius publikai stengiesi įsisprausti į tam tikrus „rėmus“ ar pasitelki vaizduotę, ėmiesi improvizacijų?
– Stengiuosi, kad jokių rėmų neliktų. Stengiuosi, kad neliktų jokių pavadinimų, vardų, žanrų, stilių ir kitokių proto sumanytų formų, kuriančių priešybes. Daug labiau už protus mane domina bevardės širdys.
– Kokia yra tavo kūryba? Ką savo kūriniais nori parodyti?
– Kai kam nors rodau špygą, du iškeltus pirštus, atkištą didįjį ar sugniaužtą kumštį, labai aiškiai suvokiu, ką noriu parodyti. O štai su tais kūriniais man viskas kur kas mažiau aišku… Manau, kad nieko nenoriu parodyti, noriu užmegzti kontaktą. Vienas mano geras draugas žurnalistas ir poetas Lukas Miknevičius (beje, iš Panevėžio) parašė tokį eilėraštį, jame pasakojama apie vaikiną, kuris ateina pas merginą ir nusimauna kelnes. Tačiau tuo veiksmu jis, gink Dieve, nieko nenori jai parodyti! Tai tiesiog desperatiškas būdas bent taip užmegzti kontaktą su žmogumi, kuris tau svarbus. Lygiai taip ir man. Kiekvienas atėjęs į koncertą man yra be galo svarbus. Tačiau dar svarbiau, kad tas atėjusysis neturėtų iš anksto nustatyto proto, išankstinių vilčių ar nevilčių. Bet tai labai sunku. Todėl viskas, ką stengiuosi padaryti, tai išvalyti tą iš anksto nustatytą protą, kad galiausiai aš ir tas, kuriam dainuoju, žiūrėtume ne vienas į kitą, bet abu ta pačia kryptimi. Kiekvienas klausytojas lygiai tiek pat yra ir dainos autorius, ir atlikėjas. Kaip ir kiekvienas skaitydamas knygą ją kaskart perrašo.
– Skaitau tavo dainų žodžius ir nerandu temos, kuri vienytų visą tavo kūrybą. Numanau, kad esi gana įvairiapusis kūrėjas. Rašai, ką jauti, išgyveni? Kaip gimsta eilės?
– Hmm… Dar nesutikau žmogaus, kuris sugebėtų atsakyti į šį klausimą. Yra tokia alegorija: įsivaizduok žmogų kaip be galo sudėtingą kūrinį – milijonai kraujagyslių ir kapiliarų, unikali nervų sistema, sąnariai ir kt. Atrodytų, genialu. O dabar prieik prie bet kurios motinos ar tėvo ir paklausk: „Sakykite, kaip jums pavyko sukurti tokį sudėtingą organizmą?“ Greičiausiai pasukios pirštą prie smilkinio. (Šypsosi)… Arba geriausia, ką jie gali padaryti – tau pademonstruoti kūrybos procesą. Lygiai taip pat ir su dainomis, eilėraščiais: būtų neįmanoma rašyti apie tai, ko nejauti ir neišgyveni. O viena tema būna tik Lazdynų Pelėdos. (Juokiasi.)
– Kas tau, jaunam menininkui, yra tikras autoritetas?
– Man, jaunam menininkui, tikras autoritetas yra senas menininkas. O jei rimčiau, tai bet kuris žmogus, kuris dažniau valo, nei teršia. Ypač viduje.
– O ar gerai pažįsti jaunuosius Panevėžio bardus, kurie apšildys publiką?
– Teko apie juos girdėti, organizatorių atsiliepimai apie juos tikrai geri. Manau, kad tai geras organizatorių sprendimas leisti pasirodyti ir jauniesiems Panevėžio menininkams didžiojoje scenoje.
– O kaip jūs jaučiatės? Juk scena dalinsitės su žymiu Lietuvos dainuojamosios poezijos meistru…
– teiravomės Panevėžio jaunųjų atlikėjų.
Gina: Jau tiek laiko dainuoju, groju –
savo repertuare turiu ir Razausko kūrybos dainų Jas publika priima labai šiltai
ir mielai. Tai atlikėjas, įkvepiantis kūrybai ir dvasiniam pakylėjimui.
Domantas: Domanto Razausko kūrybą
dainuoju jau be galo seniai. Nepraleidžiu nė vieno jo koncerto Vilniuje. Šis
atlikėjas mane įkvėpė išmokti skambinti gitara, o dabar dainuoti su juo vienoje
scenoje yra neapsakomas jausmas.
Justina: Kaip ir Domantas, galiu
pasakyti: „dainuoti su Razausku vienoje scenoje yra neapsakomas jausmas. Jo
kūrybą jau seniai įsileidau į savo sielą.
Arnoldas: Vertinu šį atlikėją labai
teigiamai – jo kūryba nekasdieniška, nebanali, nenusibodusi. O būti su juo
vienoje scenoje labai geras jausmas.
Kalbėjosi Reda
OSTEIKAITĖ
