Panevėžio tikintieji laukia naujo vyskupo. Net jei nuncijus Lietuvoje ir nusižiūrėjęs, kieno kandidatūrą pasiūlyti Popiežiui, tai laikoma didelėje paslaptyje. Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas tik dabar atskleidė, jog prieš porą metų jam netgi buvo uždrausta iš Lietuvos skambinti į Romą savo įpėdiniui Lionginui Virbalui, kol apie jo paskyrimą nepaskelbta viešai.
Pasaulyje yra apie 5200 vyskupų – apaštalų įpėdinių. Bažnytinio gyvenimo analitikai pažymi, kad labiausiai šių pareigų nenori vienuoliai, pamaldūs, nuolankūs ir nesiekiantieji karjeros dvasininkai. Vis dėlto atsisakyti tokio pasiūlymo įmanoma tik turint itin svarių argumentų. A.Repšio nuotr.
Per Panevėžio vyskupijos 89-erius gyvavimo metus šešis ganytojus turėję tikintieji vėl gyvena vyskupo laukimu. Šventajam Tėvui Pranciškui Jo Ekscelenciją Lionginą Virbalą paskyrus Kauno arkivyskupu, dvasininkai svarsto naujojo vyskupo ingreso – pareigų užėmimo iškilmių – sulaukti ne greičiau nei Kalėdoms.
Kas galėtų tapti Panevėžio vyskupijos naujuoju šeimininku, net nediskutuojama. Prognozės ir kalbos apie į tokias pareigas tinkamiausią dvasininką būtų panašios į būrimą kortomis. Netgi jei apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintanas ir yra nusižiūrėjęs, kieno kandidatūrą pasiūlyti Popiežiui, ši paslaptis saugoma po devyniais užraktais, o jos atskleidimas prilygtų sunkiai nuodėmei ar net užtrauktų bažnytinę bausmę.
Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas tik dabar atskleidė, jog apie L. Virbalo paskyrimą Panevėžio vyskupu žinojęs dar prieš keletą mėnesių iki Popiežiui paskelbiant šią žinią viešai. Tačiau tuomet, 2013-aisiais, negalėjęs niekam ne tik prasitarti, JE J. Kauneckui netgi buvo uždrausta iš Lietuvos skambinti savo įpėdiniui į Romą, tad vyskupijos perdavimo reikalus teko aptarinėti skambučiu iš Vokietijos.
Slaptoji dvasininkų apklausa
Šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama apie 5200 vyskupų. Nors Katalikų bažnyčioje vyskupijos ganytoją skiria Popiežius, šis procesas tebevadinamas rinkimais, menant laikus, kai kunigai ir tikintieji dar tiesiogiai balsuodavo.
Kas trejus metus Vyskupų konferencija konfidencialiai atnaujina ir Šventajam Sostui pateikia sąrašą kunigų, kuriuos laiko vertais kandidatais į vyskupus. Kai numatoma, kad kurio vyskupo tarnystė dėl amžiaus ar kitų priežasčių, kartais ir labai nemalonių, artėja į pabaigą, Šventasis Sostas per savo atstovą toje šalyje – apaštališkąjį nuncijų, pradeda visišką slaptą apklausą.
Kunigų, vyrų ir moterų vienuolijų atstovų, taip pat pasauliečių prašoma įvardyti tris į vyskupus tinkamiausius asmenis. Apie kandidatus surenkama gausybė informacijos, tačiau ji negali nutekėti – apklausa skelbiama Popiežiaus paslaptimi. Ją sulaužiusiems plepiems dvasininkams gresia užsitraukti Bažnyčios teisėje numatytas bausmes – jiems gali būti pažemintos pareigos, gali būti perkelti iš vienos parapijos į kitą, ar sulaukti veiksmų apribojimo. Maža to, Popiežiaus paslapties atskleidimas užtraukia sunkią nuodėmę.
Naikino informaciją kompiuteryje
Panevėžio vyskupiją vienuolika metų valdęs vyskupas emeritas J. Kauneckas yra dalyvavęs daugelyje apklausų dėl kandidatų į vyskupus.
„Kartais taip nuncijus apklausia šimtą įvairiausių asmenų. Dar būdamas vyskupu bandžiau ieškoti pagalbininko, tad man pačiam reikėjo nurodyti bent 25-is asmenis, kuriuos nuncijus galėtų apklausti. Ir kiekvienas apklausiamas dar papildomai nurodo, kas galėtų suteikti informacijos apie kandidatus“, – „Sekundei“ pasakojo JE J. Kauneckas.
Atsakymus dėl kandidatų apklausos dalyviai nuncijui pateikia tik raštu ir, žinoma, patvirtintus parašu. Kad būtų išsaugota paslaptis, tokia informacija net negali būti saugoma kompiuteryje. J. Kauneckas pamena, kai pats rašęs nuncijui raštus, naudojęs kompiuterio slaptažodį, kad niekas kitas neįkištų nosies, o išsiuntęs iš karto ištrynė.
„Toks slaptumas reikalingas, kad neprasidėtų kokios intrigos, ar žmogaus neįžeistų į aikštę išėjusi kolegų nuomonė“, – aiškina vyskupas emeritas.
Kad jo įpėdiniu taps L. Virbalas, dvasininkas pripažįsta žinojęs dar prieš trejetą mėnesių iki jo viešo paskelbimo. Ir su niekuo tokia žinia negalėjęs ne tik pasidalyti, bet nė leisti kitiems susiprasti.
„Su būsimu Panevėžio vyskupu reikėjo derinti kai kuriuos vyskupystės reikalus, bet nors ir turėjau L. Virbalo telefono numerį, man buvo uždrausta net skambinti jam iš Lietuvos. Kaip tik Vokietijoje, Achene, dalyvavau renginyje, iš ten jam ir paskambinau į Romą pasitarti“, – atskleidė J. Kauneckas.
Ingreso tikisi iki Naujųjų
Vyskupas emeritas nemano, kad dabar kas galėtų žinoti L. Virbalą pakeisiančio būsimo Panevėžio vyskupo pavardę – ilgai trunkanti paieška dar tik prasidėjusi.
Jei į šias pareigas Popiežius paskirs vieną iš vyskupų pagalbininkų – augziliarų, J. Kaunecko nuomone, yra tikimybė panevėžiečiams naujo ganytojo sulaukti dar iki Naujųjų. Mat augziliarai jau turi vyskupo šventimus ir jų lauktų tik paskutinis akordas – ingresas, kitaip tariant, iškilmingas prisistatymas, įžengimas į sostą.
Tokių augziliarų Lietuvoje yra trys: Arūnas Poniškaitis Vilniaus arkivyskupijoje, Kęstutis Kėvalas Kauno arkivyskupijoje ir Genadijus Linas Vodopjanovas Telšių vyskupijoje. Bet jei Popiežius nuspręstų patikėti vyskupo sostą kuriam iš kunigų, procesas, pasak JE J. Kaunecko, gali užsitęsti ir porą metų.
Teisinosi silpnu regėjimu
Bažnytinė teisė numato galimybę atsisakyti Popiežiaus pasiūlymo užimti vyskupo sostą. Tiesa, apie tokius atsisakymus viešumoje nesužinoma, nors Bažnyčios istorijoje jų būta.
Lietuvos ambasadorės prie Šventojo Sosto, meno ir bažnyčios istorikės, iš Panevėžio krašto kilusios Irenos Vaišvilaitės teigimu, tais laikais, kai vyskupai dalyvaudavo ir valstybės valdyme, tokio paskyrimo itin purtydavosi pamaldūs ir nuolankūs asmenys, vengę veltis į pasaulio reikalus. Anot jos, nenoriai paskyrimus priima ir vienuoliai.
„Vyskupystė sunki našta ir labai keičia ją prisiėmusio kunigo gyvenimą“, – patikina I. Vaišvilaitė.
Atsisakymo priežasčių pasitaiko įvairių, tačiau jos turi būti ypač svarios. J. Kauneckas prisipažįsta ir pats kadaise bandęs išvengti vyskupystės. Tokio pasiūlymo jis sulaukė būdamas Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir dvasios vadovu. Apaštališkajam nuncijui dvasininkas iš karto pareiškė negalįs užimti aukštų pareigų, mat esąs beveik aklas.
„Koks iš manęs vyskupas, jei net su akiniais tik dvi eilutes nuo viršaus tematau, o gydytojai pranašauja, kad ir visai galiu apakti“, – prieš keliolika metų įtikinėjo J. Kauneckas.
Tokį argumentą išgirdęs nuncijus pažadėjo patikrinti, kiek jis svarus. O po poros dienų paskambinęs J. Kauneckui išrėžė, kad apklausoje dėl jo kandidatūros iš tiesų buvo atrašiusiųjų, jog kandidato per silpnas regėjimas vyskupauti. Tačiau dauguma atrėmė, kad jis, nors ir būdamas silpno regėjimo, yra daugiau išvertęs ir knygų išleidęs nei kiti sveikas akis turėdami.
„Tada mečiau paskutinį argumentą, kad tapdamas kunigu padariau pasiryžimą nepriimti jokių paaukštinimų, o dirbti eiliniu kunigu. Nuncijus tik nusijuokė ir paklausė: o ar tapdamas kunigu davei pažadą, kad popiežiaus neklausysi? Taip mane ir įveikė“, – dabar linksmai kalba vyskupas emeritas.
Anot jo, ir Panevėžio vyskupas L. Virbalas, Popiežiaus paskirtas Kauno arkivyskupu, galėjo atsisakyti tik pateikęs labai svarių argumentų. Jei tokių dvasininkas neturi, nėra jokios galimybės išvengti paaukštinimo – per kunigo šventimus juk duotas paklusnumo Popiežiui įžadas.
Miegoti neleido skandalai
J. Kauneckas pripažįsta vyskupo sosto vengęs, nes puikiai suvokė, kokią naštą teks prisiimti. Anot jo, kunigas atsako tik už save, o vyskupas – už visos vyskupijos dvasininkus.
„Jei kunigas kokią nesąmonę padaro, pasigeria ar meta kunigystę, visi puola vyskupą. Viskas ant jo galvos – ir kunigų moralė, ir bažnyčių remontas. Tai be galo sunku“, – atviras emeritas.
J. Kauneckas neslepia, jog prieš penkiolika metų žinia apie paskyrimą į Panevėžį nenudžiugino. Anot jo, šiame krašte ganytoju dirbti buvo sudėtinga: vyskupija neturėjo kurijos, naujojo vyskupo laukė tik senas medinis trijų nedidelių kambarių namelis J. Žemgulio g. Sovietinės statybos vyskupo namą galėjai kiek nori kūrenti, žiemą vis tiek termometro stulpelis nepakildavo aukščiau 10-ies laipsnių, o vasarą kambariuose laikydavosi 35 laipsnių karštis.
Nuo 2002-ųjų iki 2013-ųjų vyskupijai vadovavęs J. Kauneckas džiaugiasi pavykus įsteigti Marijonų g. sielovados centrą, kur veikia jaunimo, šeimos, katechetikos centrai, įkurti kuriją, sutvarkyti namą vyskupams.
„Panevėžyje mirtinai reikėjo dar vienos bažnyčios, bet per tiek rūpesčių, centrų steigimą ji taip ir liko nepastatyta“, – apgailestauja emeritas.
Jis pripažįsta, jog širdį skaudžiai užgaudavo vyskupiją supurtydavę skandalai, dėl kurių tekdavo ir parapijas palikti be kunigų, ir visuomenės nepasitenkinimą atlaikyti.
„Pati pirmoji parapija dėl skandalo palikta be kunigo buvo Daujėnai. Taigi pirmiausia nuskriaudžiau savo gimtinę, tuo parodydamas, kad niekam nebus daroma protekcijų. O kai Nemunėlio Radviliškio parapija liko be kunigo, žmonės net su palapine į Panevėžį atvažiavo, grasino apsigyventi prie kurijos, protestuoti. Tai buvo nepaprastai sunku, skaudu. O ir kunigai baisiai spyriojosi, kad tenka aptarnauti po tris parapijas. Buvo ir skandalų, kai reikėjo sukti galvą, kaip sutvarkyti, kad per daug visuomenės neįerzintų. Naktimis nemiegodavau, keldavausi pabėgioti. O dabar padedu galvą ir iš karto užmiegu“, – pasakojo J. Kauneckas.
Kai Jo Eminencija sulaukė 75-erių, popiežius Pranciškus patenkino atsistatydinimo prašymą. J. Kauneckas atskleidžia raštus į Vatikaną, kuriuose skųsdavosi sveikata ir nebeturintis jėgų vyskupauti, siuntinėjęs dar keleri metai iki atstatydinimo. Kai iš Šventojo Sosto pasitraukusį popiežių Benediktą XVI pakeitė Pranciškus, Panevėžio vyskupas vėl kurpė lotynišką atsistatydinimo prašymą, o nuncijus juokėsi, kad jau anksčiau atsiųstieji tebegalioja.
Nors apaštališkasis nuncijus įkalbinėjo dar pavyskupauti, J. Kauneckas užsispyrė: sulaukus 75-erių paklusnumas Popiežiui nebesaisto.
Katalikiškiausioje vyskupijoje sunkiausia
Panevėžio vyskupija laikoma ne tik lietuviškiausia, bet ir katalikiškiausia. Gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyvena daugiausia katalikų, palyginti su kitais miestais. Ir vis dėlto, anot JE J. Kaunecko, čia vyskupauti yra bene sunkiausia dėl milžiniško kunigų trūkumo.
„Net keista, kad Panevėžio vyskupijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo būta daugiausia pašaukimų. XX amžiuje Panevėžio kraštas davė 13 vyskupų, labai daug kunigų. Vien Telšiuose dirbo bent 15-iolika kunigų iš Panevėžio vyskupijos. Bet tarybiniais laikais, kai iš Panevėžio išvarė vyskupą Kazimierą Paltaroką, ilgą laiką vyskupiją valdė tik valdytojai, ne vyskupai, todėl ir pašaukimų katastrofiškai sumažėjo“, – mano J. Kauneckas.
Pagal Bažnytinę tvarką vyskupas atsistatydina sulaukę 75-erių, bet dėl sveikatos ar kitų labai rimtų asmeninių priežasčių gali prašytis atleidžiamas ir anksčiau. Panevėžio vyskupijos istorijoje iš pareigų anksčiau laiko Popiežius atšaukė tik vieną vyskupą – sovietmečiu 14-iolika metų vyskupiją ganiusį Romualdą Krikščiūną. Aukštą dvasininką palaužė liga. Anot J. Kaunecko, vyskupas neatlaikė saugumo spaudimo.
„Net išsiųstą studijuoti į Romą R. Krikščiūną kas savaitę saugumas kviesdavo „pasišnekėti“ į sovietų ambasadą Romoje, o jau ten joks malonumas. Tai nepaprastai paveikė jo nervus. Taip, kad iš pareigų buvo atleistas tebūdamas 53-ejų“,– skausmingą dvasininko istoriją pamena J. Kauneckas.
J. Kauneckas atvirauja ir pats kadaise bandęs išvengti vyskupo pareigų. Bandė pasiteisinti silpnu regėjimu, per kunigo šventimus duotu pažadu nesiekti karjeros, tačiau visus jo argumentus nuncijus atrėmęs.
Pastebimi ne karjeristai
Bažnyčios teisė kandidatams į vyskupus numato labai konkrečius reikalavimus. Būsimas vyskupijos ganytojas turi būti matomo tvirto tikėjimo, nepriekaištingo elgesio, pamaldus, uolus, išmintingas, dorybingas, gebantis atlikti vyskupo pareigas. Jo reputacija turi būti nepriekaištinga, ne jaunesnis nei 35-erių ir bent 5-erius metus kunigaujantis.
Taip pat numatoma, kad kandidatas privalo turėti Bažnytinį teologijos arba teisės doktoratą ar bent licenciatą (antros Bažnytinio universiteto studijų pakopos diplomą). Bažnytinio gyvenimo analitikai pažymi, kad kiekvieno popiežiaus kriterijai renkant vyskupą vis dėlto skiriasi. Teigiama, kad Jonui Pauliui II buvo svarbu, kad vyskupai būtų geri administratoriai, stiprios figūros, Benedikto XVI žvilgsnis krypo į ieškančiuosius santykio su visuomene, neužmerkiančiuosius akių prie Bažnyčios ir visuomenės problemas.
Ambasadorės prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitės teigimu, dabartinis popiežius Pranciškus savo atstovus nuncijus ragina kandidatais į vyskupus siūlyti visų pirma gerus ir uolius ganytojus, artimus žmonėms, nenorinčius daryti bažnytinės karjeros, bet tvirtai tikinčius. Beje, pasak I. Vaišvilaitės, pagal tuos pačius reikalavimus popiežius Pranciškus sau renkasi ir kardinolus.
Bausmių politika nebeveiksminga
J. Kaunecko nuomone, šiandienos vyskupams labiausiai reikalinga diplomatija, gebėjimas bendrauti.
„Nebe tie laikai, kad tvirtu kumščiu vyskupiją sutvarkytum. Ir kunigai nėra žaisliukai, kad juos sudėliotum kaip šaškes. Su visais reikia kalbėtis. Aš visada stengiausi kalbėtis, kartais net derėdavausi. Net jei kunigas nusikalsdavo, neskubėjau kreiptis į Romą dėl jo suspendavimo. Pirmiausia su juo kalbėjau, kad arba reikia pradėti gyvenimą iš naujo, arba pačiam atsisakyti kunigystės. Manau, šiandien būtent tokiu principu turi dirbti vyskupas“, – svarsto J. Kauneckas.
Ir visuomenės, emerito nuomone, šiais laikais nebepagąsdinsi nuodėme ar draudimu priimti sakramentus.
„Ir taip daugelis jų neina“, – konstatuoja vyskupas emeritas.
Anot jo, šiandienos dvasininkų iššūkis – dirbti taip, kad žmonės patys suprastų, jog Bažnyčia jiems reikalinga. Juk, pasak J. Kaunecko, ir alkoholiko nė vieno valstybė neišgydys prievarta, jei žmogus nesupras pasiekęs dugną ir pats neturės pasiryžimo iš jo kilti.
„Į Nepriklausomybę, Kovo 11-ąją atėjome, nes buvo disidentų, partizanų. Sovietmečiu perspėdavau žmones, kad už katalikiškos spaudos platinimą gresia kalėjimas, bet jie vis tiek platindavo. O jei panašus pavojus kiltų dabar, ar žmonės taip rizikuotų? Tada skatino ir drąsino būtent tikėjimas. Dabar dora ir tikėjimu rūpinamasi pro pirštus. Mokykloje etikai ir tikybai skiriama tik viena pamoka per savaitę ir net nevertinama pažymiais. O net tokioje modernioje ir liberalioje šalyje kaip Vokietija privalomos dvi savaitinės tikybos arba etikos pamokos ir tie dalykai vertinami pažymiais. Vyskupai turi to siekti ir Lietuvoje“, – įsitikinęs J. Kauneckas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Vyskupo regalijos
Į vyskupus įšventintam dvasininkui priklauso aukštą luomą liudijančios regalijos. Kunigystės pilnatvę simbolizuoja mitra – smailėjanti kepurė, vyskupo valdžią – pastoralas, dar vadinamas ganytojo lazda.
Jie naudojami tik liturgijoje, o kitus du simbolius – žiedą, liudijantį ryšį su vyskupija, pasaulietiniame gyvenime atitinkantį santuokos simbolį, ir kryžių – vyskupas nešioja visada.
Mitra, žiedas ir kryžius yra individualūs, asmeniniai, būsimo vyskupo įsigyjami ar jam prieš šventimus dovanojami daiktai. Pavyzdžiui, Vilniaus vyskupas nešioja gintarinį sesers dovanotą kryžių, o naujajam Kauno arkivyskupui L. Virbalui kryžių padovanojo Telšių vyskupas Jonas Boruta.
Per devynias dešimtis metų – šeši ganytojai
Panevėžio vyskupija įkurta 1926-aisiais, sutvarkant Katalikų bažnyčios administravimą Lietuvos ribose. Tada buvo įkurta Kauno bažnytinė provincija, kurią sudarė Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos bei Apaštalinis Klaipėdos vikariatas. Jauniausia Lietuvoje yra Šiaulių vyskupija, sukurta 1997-aisiais.
Per 89-erius Panevėžio vyskupijos gyvavimo metus ją valdė šeši vyskupai: Kazimieras Paltarokas, Julijonas Steponavičius, Romualdas Krikščiūnas, Juozas Preikšas, Jonas Kauneckas, Lionginas Virbalas SJ.
Ilgiausiai. 32-ejus metus Panevėžio vyskupo pareigas ėjo pirmasis jos ganytojas, Kristaus Karaliaus katedrą pastatęs K. Paltarokas. Jis vyskupiją valdė nuo 1926-ų iki 1958-ųjų.
Palaiko moteris
Visais amžiais diskusijas kelia moters vaidmuo Romos katalikų bažnyčioje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad moteris yra sėdėjusi net šventajame soste. Vis dėlto, pasak I. Vaišvilaitės, knyga ir kino filmas apie popiežę Joaną sukurti remiantis tik pasaka, kurios nepatvirtina jokie istoriniai šaltiniai.
Popiežės Joanos istorija buvo išpopuliarinta 15–16 a., kai, pasak Bažnyčios istorikės, Popiežiaus institucija imta labai aršiai ir kartais pelnytai kritikuoti dėl sugedimo.
Diskusija dėl moterų kunigystės Katalikų bažnyčioje, anot I. Vaišvilaitės, laikoma iš esmės uždaryta po popiežiaus Jono Pauliaus II įsakmaus dokumento apie kunigystės sakramentų teikimą tik vyrams.
„Popiežius Pranciškus mano, kad moterys turėtų daugiau dalyvauti priimant sprendimus, o tam reikėtų keisti Bažnyčios teisę, nes dabar sprendimai katalikų Bažnyčioje susiję su kunigo šventimais. Tai buvo suprantama, kai dauguma tikinčiųjų buvo neraštingi, bet dabar, kai pasauliečiai vyrai ir moterys baigia universitetus bei gali gauti bažnytinį išsilavinimą, nėra išmintinga atsakomybę už visus Bažnyčios gyvenimo klausimus suversti vien ant kunigo pečių“, – teigia I. Vaišvilaitė.
