Moteris prie vairo, vyras – prie puodų kaip anekdotai skambėjo sovietmečiu, kai kabinti iš keptuvės kiaušinienę irgi buvo norma. Geležiniu žmogumi tituluojamo triatlonininko Vidmanto Urbono sūnus Rokas, pasukęs ne į sporto salę, o virtuvę, joje išdarinėjo tokius triukus, kad kompiuterio techniko išsilavinimą turinčiam vaikinui didžiausias Klaipėdoje restoranų tinklas patikėjo virtuvės šefo švarką.
Pasirinko virtuvę
Virtuvės paslapčių R. Urbonas mokėsi Anglijos, Danijos restoranuose, dabar jo rankose – solidaus Klaipėdos restoranų tinklo penkios skirtingos virtuvės ir jų geras vardas. Patiekalas per sūrus, per rūgštus, gal per saldus, negražiai patiektas, neskaniai atrodo – virtuvės šefui tenka išklausyti visas klientų pretenzijas. Laimei, jų nėra tiek, kad darbas vaikinui taptų nebemielas.
R. Urbono iš pusiausvyros neišveda net itin reiklus nuolatinis lankytojas, jau pažįstamas kone visų Klaipėdos kavinių ir restoranų personalui.
„Žmogus keliauja per visus restoranus ir jam vis per sūru, per rūgštu. Iš pradžių ir mes, ir kiti stengdavomės atlyginti už neįtikusį patiekalą. Bet po ketvirto karto suvokėme, kad klientas mumis naudojasi. Dabar tik išklausome. Jis nepiktybinis, blogų kalbų neskleidžia, nors piktinasi, vis tiek ateina pavalgyti“, – lankytojo žaidimo taisykles perprato R. Urbonas.
Pradžią padarė Roko vakarienės
Virtuvė sportininko sūnų viliojo nuo mažens. Kodėl jį taip traukia gaminti, Rokui lig šiol neįminta mįslė. Mat Urbonų šeimoje niekada nebuvo maisto kulto, net tik tėtis, bet ir mama prie viryklės stengiasi neužgaišti.
Todėl ketvirtadieniai, kai Rokas, iš tėčio gaudavęs 10 litų produktams, savarankiškai ruošdavo šeimai vakarienę, būdavo malonumas visiems.
Vėliau atsitiko taip, kad paaugliškos Roko vakarienės pasirodė geriausios pratybos, paruošusios vaikiną gyvenimui.
Devynerius metus mokęsis konservatorijoje, mušęs būgnus, grojęs pianinu ir gitara, dainavęs chore R. Urbonas, atrodo, privalėjo pasukti į Muzikos akademiją. Vis dėlto vaikinas pasirinko ne garsų pasaulį.
Rokas juokauja, kad ir su informacinėmis technologijomis niekada nebuvo susipykęs, todėl išblėsus meilei natoms pasuko mokytis kompiuterių techniku. Be viso to, Rokas rimtai žaidė biliardą, kėgliais, prie sportinio automobilio vairo varžydavosi slalomuose.
O baigęs studijas ir įgijęs specialybę nusprendė, kad kompiuteriai jo netraukia taip, kad iš jų užsidirbtų duonai. Kartą besišnekučiuojant su draugu kilo mintis susikrauti lagaminus ir dumti iš Lietuvos į antrąja lietuvių tėvyne vadinamą Londoną.
„Pasakiau sau: nedirbsiu statybose, kaip daugelis lietuvių emigrantų. Nemačiau ten nieko blogo, bet aš norėjau į virtuvę“, – pasakojo R. Urbonas.
Vaikinas surengė sau egzaminą: jei per mėnesį neįsidarbina restorane – čiuoš atgal į Lietuvą.
Išbandymas – supjaustyti baklažaną
Londone Rokas per dieną išsiųsdavo po penkiasdešimt gyvenimo aprašymų į visas iš eilės maitinimo įstaigas. Jis būtų sutikęs dirbti bet kuo: indų plovėju, virėju, pagalbiniu darbininku, svarbiausia – virtuvėje. Vaikinas neslepia, kaip ir dauguma darbo ieškančių emigrantų, savąjį aprašymą kiek pagražinęs. Ligi tol puodus maišęs tik mamos virtuvėje, pasigyrė turintis darbo restorane patirties. Dirbti virtuvėje buvo tokia didžiulė Roko svajonė, kad visos priemonės jai pasiekti atrodė pateisinamos.
„Niekada nesužinosi, ką gali, jei nebandysi“, – iššūkių nebijo R. Urbonas.
Todėl kai į galybę išsiųstų aprašymų atsiliepęs darbdavys surengė jam išbandymą restorano virtuvėje, vaikinui ir prakaitas žliaugė, ir rankos drebėjo.
„Liepė rūbinėje persirengti. Pirmą kartą velkuosi kitelį ir bijau, teisingai ar ne. Virtuvėje liepė supjaustyti kubeliais baklažaną. Buvau pasiskaitęs, ką reiškia pjaustymo lentelių spalvos, bent ją iš daugybės tinkamą pasirinkau. Pjaustau, o trys virėjai ir šefas stebi. Galvoju, kas bus, tas – kaip mokėjau, taip supjausčiau. Taip, kaip namuose. Man pasisekė, kad nepradėjo klausinėti padažų sudėties“, – karjeros pradžią pamena jaunuolis.
Londonas įsipyko
Darbo ieškojusiam emigrantui akylų virėjų verdiktas prilygo laimėjimui loterijoje: Roką pasveikino atvykusį į internacionalinį kolektyvą, kur jau dirbo po tris lenkus ir anglus, vienas iš Pietų Afrikos Respublikos, o jiems vadovavo australas. Anglijos virtuvė R. Urbonui padarė įspūdį. Anot jo, Lietuvoje retame restorane aptiktum tokią precizišką tvarką ir švarą.
„Anglai kaip žmonės darbe bjaurūs. Labai arogantiški, nesvarbu, kad dirba gal prasčiau nei emigrantai. Bet nepriekaištingai tvarkingi. Virtuvė priklauso nuo virėjų, o Lietuvoje rasti kvalifikuotų – didžiulė laimė. Arba jiems reikia nežinau kokio dydžio atlyginimus mokėti, arba nėra kas dirba. Profesinę baigusiam virėjui išmokyti reikia bent trijų mėnesių. Įgyja jaunas žmogus patirties, išmoksta ir išvažiuoja į Angliją. Aš juos suprantu. Kam dirbti Lietuvoje už 1500 Lt, jei Anglijos kavinukėje gaus 4000 Lt“, – pripažįsta virtuvės šefas.
Tačiau pats Rokas Londone ilgai neištvėrė. Beveik po metų vėl išsitraukė lagaminus. Vaikinas sako nebegalėjęs ilgiau suktis užburtame rate: namai – darbas – namai. Vien kelionei į darbą jis sugaišdavo pusantros valandos.
„Kartą atsisėdęs rimtai susimąsčiau, o kam aš taip plėšausi? Nenorėjau iššvaistyti savo jaunystės važinėdamas metro. Tą laiką, kiek sugaišdavau kelyje, galėjau išnaudoti turiningesniems dalykams – sportui, draugams“, – pasakojo R. Urbonas.
Danijoje pateko į chaosą
Atsisveikinęs su Londonu Rokas pasuko ne namo, o tiesiai į Daniją.
Vaikinas sako tolyn traukęs visiškai aklai – nors draugai parūpino kambarį, tačiau nė žodžio nemokant daniškai darbą susirasti pasirodė be galo sunku.
Kopenhaga po Londono Rokui pasirodė kaip ramybės sala.
„Ten žalia, vanduo, grynas oras. Gyvenome ramiame danų rajone, kur nėra tokio lėkimo, skubėjimo. Ir dabar pagalvojus apie Angliją mane net nupurto“, – neslepia vaikinas.
Danija pasirodė ne pati draugiškiausia šalis svetimšaliams. Nors net mažieji danai moka angliškai, daniškai nekalbančiam vaikinui teko patekti į tragikomiškas situacijas. Ištisą parą dirbančioje parduotuvėje Rokui pardavėja kuo puikiausia anglų kalba, netgi be akcento išrėžė nesuprantanti angliškai.
„Danams šventi yra trys dalykai – Danija, danų kalba ir dviratis“, – juokauja vaikinas.
Tačiau socialinė sistema, anot jo, ideali net emigrantams. Netekus darbo dar porą metų valstybė moka atlyginimo dydžio socialinę pašalpą, o medikų elgesys su ligoniais – tiesiog pavydėtinas.
„Kai man surakino nugarą, gydytojas vos ne kiekvieną dieną skambino klausti, kaip jaučiuosi. Nieko panašaus nesu girdėjęs Lietuvoje. Pas mus ligoniai gydytojų ieško kaip su žiburiu“, – palygino R. Urbonas.
Danijoje Rokas vėl nėrė į darbo paieškas. Šį kartą gyvenimo aprašymus ne tik siuntė, bet ir dalijo eidamas iš kavinės į kavinę. Tris savaites kasdien po 100 aprašymų išdalydavęs, bet nė vieno pasiūlymo nesulaukęs jaunuolis nuleido sau iškeltą kartelę: įsidarbino internetinių prekių parduotuvės sandėlyje. Neilgai trukus rado ir tai, ko ilgai ieškojo – darbą Kopenhagos senamiestyje įsikūrusio restorano virtuvėje. Šį kartą virėjo pareigos nepateisino jo lūkesčių.
„Danams labai svarbu lankytis restorane. Tai būtina jų įvaizdžiui. Bet restorano virtuvėje tebuvo pusfabrikačiai, netvarka, o savininkas italas visai pričiuožęs, nesuprantantis apie maistą. Kiek ten dirbau, visą laiką virtuvėje tvyrojo chaosas – nešvarios kriauklės, išmėtyti įrankiai“, – pasibaisėjo Rokas.
Likimas apsuko ratą
Neištvėręs daniško nacionalizmo ir chaoso darbe vaikinas pardūmė į Lietuvą. Po kelių dienų pabandė laimės ieškoti kur karšta – nusipirko bilietą į vieną pusę ir išskrido į Kiprą. O po trijų dienų jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame atgal. Kipras jam taip nepatiko, kad sako net atostogauti ten nebevyksiantis.
„Man taip jau yra – atvažiuoju į svetimą vietą ir iš karto pajuntu, tinkame vienas kitam ar ne. Kipras mane tiesiog pusiau plėšė, veržė, negalėjau savęs kankinti“, – svarsto R. Urbonas.
Per klajones po pasaulį Rokas visiškai įsitikino, kad jo pašaukimas – ne muzika, ne kompiuteriai, o vis dėlto virtuvė.
Tarsi nematoma likimo ranka jį vedė į tikslą. Netgi neturinčiam specialaus išsilavinimo vaikinui sekėsi vytis savo svajonę. Jam pačiam sunku patikėti, kad be patirties, be diplomų ir kažkieno protekcijų Lietuvoje sulaukė pasiūlymo padirbėti gamybos vadovu garsiame restoranų tinkle Vilniuje.
„Labai savimi pasitikiu, bet net man buvo baisu gavus tokias pa-reigas“, – pripažįsta Rokas.
Charizmos nestokojančiam drąsiam ir atkakliam vaikinui šypsojosi dangus. Metus išdirbęs gamybos vadovu buvo pakviestas į Klaipėdos restoranų tinklą.
Rokas jaučia, kad šį kartą jau surado savo vietą.
„Su tėčiu svarstome, kad gyvenimas sukasi ratu. Mano senelis buvo jūreivis, močiutė šeimininkė, turbūt todėl dabar aš esu Klaipėdoje virtuvės šefas. Viskas, kas gyvenime įvyksta, turi priežastį. Atsitiktinumų nebūna“, – įsitikino R. Urbonas.
Gamina kad ir kur būtų
Jei Rokas būtų gimęs pora dešimtmečių anksčiau, jo aistra maisto gaminimui veikiausiai būtų įvertinta ironiškai. Dabar, anot vaikino, akivaizdu, kad restoranų virtuvėse dominuoja vyriška kompanija.
„Moterys, nesupykit, bet vyrai geresni kulinarai“, – pareiškia R. Urbonas.
Jis džiaugiasi, kad ir požiūris į maisto gamybą per nepriklausomybės metus pasikeitė kardinaliai.
Virėjo specialybė tampa prestižine ir ją renkasi vis daugiau jaunų vyrų, turinčių nesuvaržytą fantaziją.
„Geras virėjas nestokoja fantazijos, neskaičiuoja darbo valandų ir atsiduoda darbui, myli jį taip, kad nebesveria gramų, o pats kuria patiekalą. Kurti visą gyvenimą – tai yra virėjo darbo esmė. Man pačiam būtų peilis tradiciškai kepti kotletus. Aš esu kūrėjas“, – sako Rokas.
Virtuvė – jo aistra ir gyvenimo būdas. Net po darbo dienos sugrįžęs namo vaikinas mielai imasi puodų.
„Kad ir kur bebūčiau, visur gaminu“, – tvirtina R. Urbonas.
Tuo įsitikino ir jo tėtį V. Urboną į Šveicariją neseniai lydėjusi komanda.
Išgirdę, kad kartu važiuos Rokas, plaukiko palydovai atsikvėpė iš širdies – visiems nukrito rūpestis, kur ir kuo maitintis. O jam – didžiausias malonumas pasirūpinti maistu ten, kur nėra sąlygų gaminti.
Cepelinai nebeįdomūs
Virtuvės šefas juokauja, kad ne tik pasakoje iš kirvio išverdama sriuba. Todėl kai sužadėtinė pasiguodžia, esą šaldytuvas tuščias ir neturinti iš ko gaminti vakarienės, Rokui sunku susilaikyti nesijuokus.
„Šaldytuvas prikrautas nuo viršaus iki apačios, o jai – tuščias!“ – šypsosi maisto virtuozas.
Roko dažnai prašoma išduoti savo firminio patiekalo receptą, o vaikinas tik gūžčioja pečiais tokio neturintis. Draugai ir artimieji žino, kad atėję į svečius visada ragaus ką nors naujo, dar neskanauto.
Kada nors atidaryti savo restoraną planuojantis R. Urbonas svajoja, kad jame nebus valgiaraščio.
„Pas mane ateitų žmonės, vertinantys ne kiekybę, o kokybę. Tokie, kurie su vyno taure praleistų visą vakarą ir ragautų kažką naujo. Valgymo kultūra, kai svarbu ne greitai, skaniai ir daug, o kokybė ir įvairovė, juntama Vilniuje, pamažu ji ateina ir į Klaipėdą. Klientams sudominti vien cepelinų su spirgučiais nebeužtenka“, – pažymi Rokas.
Vaikinas pastebi, kad iš jo mokosi net mama, po truputėlį naujais patiekalais papildanti savąjį asortimentą.
Vis dėlto Rokas tvirtina, kad nė vienas pasaulio virtuvės šefas neiškeptų tokių fantastiškai skanių blynų, kokiais jį sugrįžusį namo į Panevėžį palepina Rita Urbonienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
