- Režisierius, aktorius, žurnalistas Kęstutis Marčiulynas savo gyvenimo kryptį pakeitė prieš šešiolika metų. Jis nusiskuto plikai ir su korėjiečiu zen mokytoju išvyko į Korėjos kalnus. Medituodamas įvairiuose vienuolynuose K. Marčiulynas ieško atsakymo į klausimą „kas aš esu“. Savo pavyzdžiu jis įrodė, kad kiekvienas gali valdyti savo likimą. Tik reikia stiprios valios.
Medituodamas įvairiuose vienuolynuose K. Marčiulynas ieško atsakymo į klausimą „kas aš esu“.
- Tradicinėje Kvan Um mokykloje K. Marčiulynas tapo zen budistų vienuoliu Bo Haeng Sunim (pažodžiui išvertus – „platus veiksmas, garbusis mokytojas“). Tačiau aplinkiniai jį vadina tiesiog vienuoliu. Taip prisistato ir pats Kęstutis.
- K. Marčiulynas per metus į Lietuvą atvyksta vieną ar du kartus. Visą kitą laiką jis semiasi žinių Pietų Korėjoje. Lankydamasis gimtinėje vienuolis veltui laiko neleidžia. Pasitelkdamas Tolimųjų Rytų savęs reguliavimo technikas, jis lietuvius moko susikaupti, atsipalaiduoti, pažinti save, įkalinimo įstaigose lanko nuteistuosius. Jis nėra abejingas tam, kas vyksta Lietuvoje. Ir gali būti, kad ateityje čia pabus ilgėliau.
- Nors Lietuvoje yra du zen centrai, K. Marčiulynas svajoja apie didesnes erdves – įkurti sodybą, jaukią dvasinę oazę, kurioje žmonės galėtų apsistoti ilgesniam laikui. Jo tikslas – palūžusius žmones įtraukti į bet kokią dvasinę praktiką: lankyti bažnyčią, jogos treniruotes. Vienuolis moko būti pakantiems, kaip išsilaisvinti iš pykčio ar pavydo pančių.
- Be to, kartu su drauge Egle Mikulionyte lietuviams pristatė monospektaklį „Auksinė šventykla“. Jame aktorius įtaigiai perteikė ganėtinai atšiaurių, griežta drausme garsėjančių Rytų Azijos vienuolynų gyvenimą ir juose gimstančias dramas. Lietuvis išleido ir trečiąjį knygos „Laiškai iš Drakono kalnų“ papildymą.
- Humoro nestinga
- K. Marčiulyną pasitikome autobusų stotyje. Iš Kauno į Panevėžį atvykęs vienuolis iš minios niekuo neišsiskyrė. Juodus drabužius vilkintis vyras žengė tvirtai ir plačiai šypsojosi. Drauge keliaujame į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką, kur jo laukia susitikimas su panevėžiečiais. Nuo autobusų stoties iki bibliotekos vos kelios minutės, tačiau jų užteko, kad suprastume, jog pašnekovas turi humoro jausmą. Šnekučiuojantis kartais net sunku suprasti, ar jis juokauja, ar kalba rimtai.
- Paklaustas, kodėl keliauja ne automobiliu, atsako: „O kam tas automobilis? Juk autobuso pačiam nereikia vairuoti, turi laiko sau. Lietuvoje automobilis nereikalingas. Niekada nesu jo vairavęs ir vairuotojo pažymėjimo neturiu. Bet jeigu jums reikia, aš galiu pabandyti.“
- Pašnekovas stabtelėja prie bibliotekos lango, kur pakabintas skelbimas apie jo vizitą Panevėžyje.
- „Siaubas, kokia negraži mano nuotrauka. Bet nesvarbu, veskite mane į biblioteką“, – prašo K. Marčiulynas.
- Keliaujame į trečiame aukšte esančią skaityklą, o svečias klausia: „Kur mane vedate? Aš alergiškas knygoms, niekada jų neskaitau.“ Taip ir liko neaišku, ar Kęstutis alergiškas todėl, kad labai daug skaito, ar iš tiesų čiaudi nuo senų apdulkėjusių puslapių.
- Tačiau netrukus viskas pasikeičia. Vienuolis nusimauna batus ir patogiai įsitaiso fotelyje. Atsisėda pusiau lotoso poza ir paima mantros karolių vėrinį. Įsivyrauja tyla, ramybė ir susikaupimas. „Dabar jau galime kalbėtis, aš pasiruošęs“, – prataria K. Marčiulynas.
- Bohemiškas gyvenimas
- Nuo aštuonerių Kęstutis gyveno Veliuonos miestelyje. Baigęs mokyklą pateko į Kauno pantomimos teatro studiją, kur teko laimė susipažinti su labai įdomiais žmonėmis. Įkūrė savo viešąją įstaigą. Dirbo žurnalistu, buvo laisvai samdomas menininkas. Turėjo šeimą. Tačiau dėl K. Marčiulyno bohemiško gyvenimo, siautulingų vakarėlių ar tiesiog netradicinių pasisėdėjimų su draugais ji iširo.
- Dirbdamas teatre vyras domėjosi įvairiausiomis meditacijomis, energijomis, kasdien praktikavo Rytų technikas. Kaip jis sako, labai gerai leido laiką. Ryte, vakare darbas su savo kūnu, kvėpavimo technikos, joga. Tuo metu į rankas jam pateko knygelė apie budizmą. Ji patraukė vyro dėmesį.
- Nuo jaunystės Kęstutis mąstė, kad reikėtų gyvenimą paskirti aukštesniems siekiams, dvasiniams ieškojimams. Jis religijos neieškojo, jam buvo svarbus dvasinio tobulėjimo kelias.
- „Kai išvydau kalnuose glūdinčią budistų šventyklėlę, man taip gera pasidarė. Tiesiog vidinė šiluma užplūdo“, – prisimena.
- Dar 1989 metais K. Marčiulynas su bendraminčiais organizavo pirmojo budistų vienuolio iš Lenkijos, profesoriaus Pavelo Karpovičiaus viešnagę Lietuvoje. Paskui meditavo visą naktį.
- „Man tai nepadarė didžiulio įspūdžio, atvirai sakant, buvo per sunku. Sakiau, daugiau jau niekada. Bet po kelerių metų atvyko zen vienuolių, jau tikrų mokytojų, ir aš įsitraukiau. Tuo metu mano pumpuras buvo taip prisprogęs, taip pasiruošęs, kad bet koks stumtelėjimas iš šalies – ir būčiau išsiskleidęs. Ir tą padarė šie zen vienuoliai iš Korėjos. Jie pasakė: „Gyvenimas trumpas, pagaliau pasirink kelią ir eik juo. Tada susimąsčiau, kad iš tiesų laikas bėga labai greitai“, – atvirai kalbėjo K. Marčiulynas.
Pasak K. Marčiulyno, budizmo mokymo esmė – meditacija. Visoje šalyje žiemą ir vasarą šventyklos pasauliečiams uždaromos trims mėnesiams. U. Mikaliūno nuotr.
- Nuo tada ėmė žengti kitokiu keliu. Priėmė penkis įžadus: negerti, nepaleistuvauti, nekalbėti netiesos, nežudyti, nevogti. Tokie įžadai sustiprina moralę, be to, labai svarbūs mokantis. Juos priėmus, mokytojas atskleidžia daugiau paslapčių, suteikia daugiau energijos.
- „Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs. Ištvėriau gal tris. Karminiai prisirišimai darė savo. Krisdavau ir kildavau, krisdavau ir kildavau. Ir taip iki 1999 metų gruodžio 24-osios. Tądien išvykau į Korėją. Tiesiog taip atsitiko, o laiko blaškytis išties nėra daug“, – pasakojo vienuolis.
- Pasitiko kančių kelias
- Pasak K. Marčiulyno, budizmo mokymo esmė – meditacija. Pirmą kartą ant meditacinės pagalvėlės vienuolis atsisėdo tikroje korėjietiškoje šventykloje He In Sa zen centre.
- Kaip pasakojo vienuolis, zen reiškia idealią tvarką. Dar prie išvažiuodamas į vienuolyną lietuvis išsiugdė tvarkos įgūdžius. Visada lygiai pasideda batus, ant darbo stalo vyrauja simetrija, grindys visuomet išplautos ir niekur nė vienos dulkelės.
- Nuvažiavus į Korėją K. Marčiulynui nepatiko architektūra. Mat visi namai vienodi ir keturkampio formos.
- „Oro uosto tualetai siaubingi, nešvaru, vanduo nenuleistas. Kai nuvažiavau į šventyklą, žiūriu – sienos baltos, bet kabo voratinkliai, laiptai nevalyti. Nustebau: kas čia per zen, jei visur netvarka, išsigandau ir klausiau savęs: kur papuoliau?“ – prisimena vienuolis.
- Lietuvis įsikūrė mažame kambariuke, jis buvos įrengtas tiesiog valgykloje. Įpratusiam prie smilkalų kvapo, teko uostyti, kaip jis pats sako, kiaulidės smarvę.
- Po pirmojo susidūrimo su realiu gyvenimu K. Marčiulynas suprato, kad čia nebus nei skaniai kvepiančių smilkalų, nei dvasinio bendravimo. Reikėjo pasiraitoti rankoves – laukė juodas darbas. Nuo trijų valandų ryto iki devintos vakaro vienuolis dirbo šventykloje. Šlavė grindis, valė dulkes, plovė indus. Ir taip vargo vienerius metus. Vėliau išvažiavo į bendrą seminarą, čia laukė naujų išbandymų.
- „Sėdima po 10 valandų, poza – rami lotoso, 1000 nusilenkimų, tik du kartus galima pavalgyti, ir tai formaliai, skiriant tam itin mažai laiko. Jokio bendravimo, pokalbių, jokio žiūrėjimo vyresniems į akis : kojos suglaustos, rankos prieš krūtinę. Jei nori į tualetą, negali eiti vienas. Turi susidaryti ne mažesnė kaip penkių žmonių grupė. Tada vorele vienas paskui kitą keliaujama šlapintis. Jei dar prieš tai neatlikai viso to… Tačiau viskas pagrįsta gailestingumu ir meile“, – pasakoja K. Marčiulynas.
- Vienuolyne gyvenantieji neturi vardų. Išrikiuoti prie įėjimo į šventyklą balti guminiai vienuolių sandalai pažymėti skaičiais. Čia tokia tvarka. O viskas skamba maždaug taip: „25, 26, 44 – jūs šiandien pažeidėt 30 punktų. Dabar vietoj miego darysit 300 nusilenkimų.“ Ir visi eina daryti. O pažeidimai labai įvairūs: ne laiku atėjai į paskaitas, per paskaitą judėjai, atsistojai ir nesvarbu, kad tau kojas skauda. Man atlikti bausmės neteko, buvau pavyzdingas mokinys“, – sako K. Marčiulynas.
„Man padėjo tik ryžtas ir stipri motyvacija, nes šalia mačiau vienuolius, pavyzdžius, ką galima pasiekti“, – tvirtina K. Marčiulynas.
- Vienuolis neslepia, kad ne kartą buvo minčių viską mesti. Ir sunku patikėti, kad tvirtas, stiprus, savimi pasitikintis vyras sunkiausiomis akimirkomis eidavo verkti į mišką. Ir vis dėlto nuosmukių būta – trejus metus buvo pametęs kelią į vienuolystę. Tačiau sugrįžo, nes žinojo, kad reikia persilaužti.
- „Šuniuko inkštimų buvo labai daug. Bet užsispyriau, daugiau įgijau praktikos ir sustiprėjau. Man padėjo tik ryžtas ir stipri motyvacija, nes šalia mačiau vienuolius, pavyzdžius, ką galima pasiekti“, – pasakojo budistas.
- Ryžtingas nuo mažumės
- K. Marčiulynas anksti neteko tėvų. Tėtis numirė, kai jam buvo vos penkeri, o mamą palaidojo sulaukęs septyniolikos.
- „Ji sirgo krūties vėžiu. Prieš pat savo išėjimą susakė, kur ją pašarvoti, iš kur gauti pinigų, kas padės organizuoti laidotuves. Ir truputį nurodė, ką aš galiu nuveikti gyvenime: įstoti į universitetą, jį baigti, susirasti darbą. O aukštasis mokslas man būtinas. Visa tai susakiusi, paprašė atnešti kefyro. Kai atnešiau, jau buvo mirusi. Labai aiški ir normali mirties suvokimo akimirka“, – sako vienuolis.
- K. Marčiulynas turėjo vieneriais metais vyresnį pusbrolį, kuris per nesutramdomą energiją pateko į nepilnamečių koloniją. Prieš sėsdamas į kalėjimą pusbrolis Kęstučiui davė saugoti vokiško šautuvo durklą. Tuo metu paaugliai prieš eidami į šokius jau išgerdavo vyno. O durklas buvo duotas jau gerokai padauginus, todėl Kęstutis nelabai galėjo prisiminti, kur jį padėjo.
- „Tuo metu dažnai mušdavomės. Kaimas prieš kaimą. Pusbrolis už dalyvavimą tokiose muštynėse buvo nuteistas trejus metus kalėti. Išimčių nebuvo – muštis turėjome visi. Tada, nors ir bijodavau, bet eidavau“, – prisiminė.
- K. Marčiulynas stovėdavo paskutinis, nes buvo mažesnis ir silpnesnis. Vyresni nuolat klausdavo, kur padėtas durklas, bet Kęstutis aiškindavo, kad neprisimena. Visi manė, kad jis tiesiog meluoja. Vadinamieji draugai berniuką veždavo į mišką, ten, norėdami išgauti tiesą, jį lupdavo.
- Trejus metus Kęstutis vaikščiojo kruvina nosimi ir mėlynais paakiais. Pusbrolis iš kolonijos parašė laišką, kad jiems atiduotų durklą. Bet kaip atiduosi, kai nežinai, kur padėtas.
- „Nors mane mušdavo, bet aš nebijodavau. Eidavau į šokius, gaudavau ten lupti, nusivalydavau kraują ir vėl eidavau. Net nežinau, kodėl taip elgiausi. Supurvintos kelnės, suplėšyti marškiniai, kruvina apykaklė, kas su manimi tokiu šoks. Bet apsiprausdavau ir vėl eidavau“, – pasakoja vienuolis.
- Per daugiau nei trejus metus, kai buvo užplūdę įvairiausi gyvenimo išbandymai, Kęstutis pradėjo, kaip jis pats sako, „eiti stačia galva“. Jokios baimės, eini ten, kur sunkiau, kur sudėtingiau. Net ir į tuos vienuolynus, kuriuose sunkesnė praktika, stengiasi patekti. Būtent tos kvailystės, tie netikėtumai jaunystėje vyrui suteikė ryžto – kad ir kas būtų, vis tiek būtina eiti iki galo. Tik pirmyn.
- Dovilė BARVIČIŪTĖ
