Kelis dešimtmečius nedidukę itališką piceriją mažame Vokietijos Hiutenfeldo miestelyje puoselėjantis italas Kosimas įsitikinęs: jo verslui krizes atlaikyti padėjo tai, kad ranka rankon dirba visa šeima. Kadaise pradėjęs nuo samdomo virtuvės darbininko, dabar jis didžiuojasi savo picerija ir pasakoja, kas lemia ilgalaikę smulkiojo verslo sėkmę.
Picerijos savininkas ir jo artimieji dirba neskaičiuodami valandų, tačiau svetimų pagalbininkų samdytis neketina verslas – šeimos reikalas.
Buvo samdomas darbininkas
Kiekvienas Hiutenfeldo gyventojas žino, kur gali užsukti paskanauti kokybiškų itališkų patiekalų. Picerija „Adria“ čia veikia nuo 1970-ųjų.
Nedidukas energingas jos šeimininkas Kosimas į Vokietiją prieš kelis dešimtmečius atvažiavo ieškodamas geriau mokamo darbo. Iš pradžių jis buvo paprastas darbininkas. „Atsitiktinai sužinojau, kad šiame miestelyje italų šeimos restoranėlis ieško darbuotojų, nuo tada pradėjau dirbti tuomečiam savininkui ponui Brunui“, – prisiminė pašnekovas. Pasirinkimas buvo lemtingas, nes Kosimo šeima Hiutenfelde tvirtai įleido šaknis.
„Anksčiau šiose patalpose darbavosi vokiečių pora. Jie turėjo ledainę, prekiavo trijų rūšių ledais ir pyragais. Kai ledainę uždarė, čia įsikūrė mano pirmtakas – Brunas. Jis dirbo su savo šeimyna. Ši vieta tapo visų mėgstama picerija“, – tvirtino dabartinis jos savininkas.
Kosimas picerijoje pradėjo darbuotis 1975-aisais.
„O, tada verslas klestėjo. Šalia – lietuviška mokykla, žmonės neturėjo tiek mašinų, taigi negalėjo važiuot į kitus miestus taip dažnai, kaip dabar, tad visi eidavo į mūsų piceriją“, – senus laikus prisiminęs šypsojosi verslininkas.
Vėliau verslą plėtoti ėmėsi pats Kosimas. Į pagalbą atėjo šeima. Pasak picerijos savininko, būta ir labai gerų, ir tikrai sunkių laikų, bet mintis viską mesti neaplankė niekad. Jis pripažino, kad ankstesniu populiarumu „Adria“ pasigirti nebegali. Mokiniai čia užsuka rečiau, bet vietiniai piceriją vis dar mėgsta, joje užkanda ir pravažiuojantieji.
Šeimos receptai – paslaptis
Kosimas prasitarė, kad lankytojai labai giria jo kepamas picas ir itin gaivius ledus.
„Vasarą gaminu net 23 skonių ledus. Žiemą smaližių mažiau, tad siūlau dešimties rūšių ledus, stengiuosi, kad jų skonis būtų vis kitoks, nes lankytojams pabostų tas pats“, – apie savo darbo virtuvę pasakojo picerijos savininkas.
Italas įsitikinęs, kad Hiutenfelde nėra žmogaus, kuris nebūtų ragavęs jo kepamų picų. „Siūlau net 26 rūšių picas. Mėgstamiausios – tradicinės: „Caprichosa“ ir „Margarita“. Lankytojus puikiai pažįstu, tad žinau kas ką mėgsta, kam daugiau sūrio norisi, kam koks padažas patinka“, – sakė verslininkas.
Jis tvirtino išalkusiesiems siūlantis ne tik picas, bet ir itališkus makaronus su įvairiais padažais, o jau pasisotinusiesiems – pasakiško skonio itališkus desertus. Visi šie skanėstai gaminami picerijos virtuvėje.
„Per keturis dešimtmečius niekas nesikeitė – patiekalai gaminami vietoje, ne iš pusfabrikačių, bet pagal mūsų šeimos receptus“, – pasakojo picerijos šeimininkas.
Paprašytas bent vieną iš receptų atskleisti „Sekundės“ skaitytojams, Kosimas šyptelėjo ir atsiduso: tai – šeimos paslaptis, lemianti sėkmingą verslą. Yra priedų, lemiančių būtent tokius picų skonius, kokiais garsėja tik čia keptosios.
„Net kai kurie ledų receptai – tik mūsų šeimos paslaptis, tokių ledų daugiau niekur neparagausite.“, – verslo subtilybių nebuvo linkęs atskleisti Kosimas.
Jis pripažino, kad picerijos klestėjimo laikai – graži praeitis.
„Tačiau vis dar laikomės. Vasarą mus gelbsti smaližiai. Mūsų ledai – naminiai, gaivūs. Atsispirti tokiam malonumui labai sunku“, – savo saldžiuosius gaminius gyrė italas.
Krizė privertė dešimčia euro centų kilstelėti jų kainas. Dabar kaušelis ledų (patikėkite, jis tikrai didelis, nepagailėta šviežių vaisių ar karamelės) kainuoja 70 euro centų (panaši itališkų ledų kaina ir Panevėžyje).
Nuolatiniai klientai pastebėjo, kad pabrango ir picos. Dabar už ją tenka pakloti iki 6,50 euro, o anksčiau galėdavai pasisotinti ir už 5 eurus. „Taip, dabar brangiau, – neprieštaravo verslininkas, – bet klientų nesumažėjo, nes žmonės moka už puikų maisto skonį ir kokybę.“
Lietuviai pirmenybę teikia aštriam maistui
Nuolatiniai picerijos „Adria“ klientai – vietiniai vokiečiai ir šalia esančios lietuviškos gimnazijos mokiniai bei mokytojai. Paprašytas palyginti jų poreikius, Kosimas linksmai nusišypso: „Lietuviai valgo aštresnį maistą, renkasi picas su aštriais priedais ir toli gražu ne patį švelniausią padažą pilasi. Man labai smagu stebėti mažuosius moksleivius: jie stengiasi perimti vyresniųjų įpročius ir valgyti tas aštrias picas, nors veido išraiška rodo, kad jiems ne itin skanu. Jie nori būti kaip vyresni draugai.“
Italas pastebėjo ir tai, kad lietuviai labai skuba, prie stalo ilgai neužsibūna. Na, o vokiečiai valgo daug lėčiau, mėgsta pasisėdėti ilgiau pagurkšnoti alaus ir paplepėti.
Verslas – tik šeimos reikalas
Kai kalba pakrypo verslo plėtros link, italas gūžčiojo pečiais ir kraipė galvą.
„Ne, tikrai nenoriu atidaryti kokių nors filialų, nors dirbu ilgai. Be to, tai – visos šeimos reikalas, nes nenoriu samdyti svetimo personalo“, – sakė Kosimas.
Jo nuomone, verslas sekasi labiau, kai jame sukasi tik šeimos nariai, nes jie jaučia didesnę atsakomybę, neskaičiuoja darbo valandų, nes žino, kad dirba sau. Italas prisimena, kad buvęs picerijos savininkas Brunas dar turėjo kioskelį.
„Buvo ir ledų autobusiukai, tuo metu jie buvo itin madingi, tad ir mes tokį įsigijome, tačiau dabar nenoriu nieko naujo“, – minčių apie plėtrą nepuoselėjo Kosimas. Jo artimiausiuose planuose – itin kukli investicija. Italas ketina perdažyti picerijos pastatą, kad jo išorė dailiau ir tvarkingiau atrodytų.
„Mes neturime kioskų, autobusiukai mūsų ledų nevežioja, bet žmonės puikiai žino piceriją „Adria“. Kas ieško kokybės – skirs laiko pas mus užsukti“, – mano verslininkas.
Pavargti neleidžia malonūs žmonės
Per visą mūsų pokalbį Kosimas negalėjo nė minutėlės ramiai pasėdėti. Jis pardavinėjo ledus, priėmė užsakymus, nuolat bėgo į virtuvę, šnektelėdavo su lankytojais. Laukiantieji maisto nenuobodžiavo, o lavino italų kalbos žinias, mat ant picerijos servetėlių surašyti pagrindiniai italų kalbos žodžiai ir jų vertimas į vokiečių kalbą.
Buvo antra valanda, vadinasi, Kosimas dirbs dar devynias valandas. Paklaustas, ar nepavargsta, italas šypsojosi: „Nėra ko pavargti, žmonės čia malonūs, su jais smagu bendrauti.“
Gerai nusiteikęs verslininkas sutiko, kad šeimos verslas negarantuoja ilgų atostogų, normuotos darbo dienos, bet, kaip tikino pašnekovas, poilsio jam pakanka.
„Taip, dirbame ir savaitgaliais, tačiau trečiadieniais ilsimės, atostogų irgi šiek tiek turime. Bet nedidelis šeimos verslas mažame miestelyje turi privalumų: tu pažįsti klientus, jie – tave. Ir darbas nebūna toks sunkus, kai nuolat sukiesi tarp pažįstamų žmonių“, – įsitikinęs italas Kosimas.
Niko Šošič, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos
