Vandens malūne – sveikatos ir meno pamokos

Nuo maudynių šaltame upelyje dieną pradedančio menininko kasdienybėje vietos užtenka ir darbams, ir pomėgiams.

 

Skambi gamtos muzika

Seną Lėlių kaimo vandens malūno pastatą atstatęs ir jame ilgus metus gyvenantis Vytautas Bikneris dažnai sulaukia svečių. Vieni vaizdingame gamtos kampelyje įkurtoje sodyboje ieško menininko, kiti – gydytojo, treti – įdomaus pašnekovo, protingo, apsiskaičiusio žmogaus.

Pasirodo, tomis savybėmis apdovanotas vienas žmogus – 75 metus einantis sodybos šeimininkas yra gydytojas, homeopatas, parapsichologas, netradicinės medicinos žinovas, tautodailininkas, medžio ir akmens skulptūrų autorius, tapytojas, fotografas, gėlininkas, bitininkas…

„Kad kitaip ir negaliu“, – sako V. Bikneris, paklaustas, kaip vienas žmogus gali spėti tiek daug nuveikti.

Mažas akmenuotas Gomenos upelis, ant kurio kranto stovi gydytojo namas, svečius pasitinka iš aukščio krintančio vandens garsu – krioklio muzika. Rytą vakarą netylantis vandens čiurlenimas suteikia vietovei ypatingą žavesį, o menininkui, be abejo, padeda kurti.

Stiklinė kambario siena, prie kurios namo šeimininkas mėgsta pasėdėti su arbatos puodeliu, yra prie pat niekada nesustojančios srovės.

Klausantis malonaus čiurlenimo ir žvelgiant pro stiklą akivaizdžiai matyti, kokius stebuklus gali padaryti gamtos ir žmogaus sąjunga. Didžioji kūrėja darbus pradeda, o žmogus, išmonę ir ranką pridėjęs, – tobulina.

 

Arčiau žmogaus dvasios

Vaizdingų, širdžiai mielų kampelių senojo malūno sodyboje yra daugiau – čia ir pagal inkų tradicijas sukurtas kosmoso modelis, ir didingomis dvylikos mėnesių skulptūromis kviečiantis parkas, ir įvairiais retais augalais, akmens, medžio figūromis papuoštos lauko bei vidaus erdvės. Viskas, įskaitant ir tvirtus, ornamentais puoštus baldus, čia kurta šeimininko rankomis.

Pabuvęs Lėlių vandens malūne, pavaikščiojęs gera energetika tiesiog alsuojančioje teritorijoje, pabendravęs su šeimininku, svečias dažnai pasijunta ne tik naujų žinių, įspūdžių pasisėmęs, bet ir pailsėjęs, regis, jėgų įgavęs.

Nuo praėjusių metų V. Bikneris gydytoju medicinos įstaigose jau nebedirba – išėjo į pensiją. Ilgą savo profesionalaus mediko kelią jis nuėjo būdamas gydytoju otoloringologu. Studijuodamas įgijo chirurgo traumatologo specializaciją, o vėliau persikvalifikavo.

Didžiausią susidomėjimą gydytojo praktikoje pelnė homeopatija. Žinomas medicinos specialistas yra Lietuvos gydytojų homeopatų asociacijos narys, jis daug dėmesio skiria gydymo būdui tobulinti, kai gydomi ne ligos simptomai, o jos priežastys.

Gydytojas sako, kad dar būdamas studentas jis siekė būti arčiau žmogaus dvasios ir bandė ieškoti galimybių padėti pacientui pačiam gydyti save.

V. Bikneris domisi ir netradiciniais gydymo būdais, taiko adatų terapiją, pasitelkia į pagalbą virgules ir kitas priemones.

Pagalbos pas jį žmonės važiuoja iš visų kampelių. Gydytojas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu labai padaugėjo nervų sistemos, odos ligų, besiskundžiančiųjų dėl nuolat padidėjusios temperatūros.

 

Padeda pats žmogus

V. Bikneris sako, kad apie sveikatos būklę, savo būdą bei problemas beveik visada pasako žmogaus elgesys, jam pačiam nepratarus nė žodžio.

„Susipažįstu su žmogumi ir man daug kas tampa aišku – žiūriu, kaip žmogus sveikinasi, vaikšto, kaip sėdasi, mojuoja, kaip rankas padeda, kokie jo plaukai, kaip jis kalba. Kiekvienas atitinka tam tikro tipo apibrėžimą, o kai jis dar išsako savo bėdas, nesunku būna nuspręsti, kaip ligoniui galima padėti“, – tvirtina gydytojas.

Jis pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į mitybą – dabartinis cheminis maistas išbalansuoja organizmo veiklą ir daro didžiulę žalą.

Susitikęs V. Biknerį vargu ar kas galėtų suprasti, kiek jam metų – vyras atrodo daug jaunesnis. Jis pats mano, kad kiekvienas žmogus gali ir privalo savimi rūpintis, gerai jaustis.

Kasryt prabudęs Vytautas dar lovoje trina ir masažuoja savo kūną ir tik gerai išsijudinęs keliasi.

„Pats taip darau ir visiems patariu dieną pradėti ne nuo kavos ar arbatos puoduko, o išgerti stiklinę, dvi ar dar daugiau švaraus tyro vandens“, – paaiškina gydytojas. Jis tokio vandens atsiveža iš netoliese čiurlenančio šaltinio.

Atsigėręs vandens ir padaręs mankštą V. Bikneris, nesvarbu, koks metų laikas ir koks oras, kiekvieną rytą bėga į upelį maudytis. Išgirdęs, kad jam bepigu taip elgtis – gyvena ant upelio kranto, gydytojas tik šypsosi: „Kas nori, tas suranda.“

Nusimaudęs jis sėda prie pusryčių stalo – geria arbatos, valgo duonos, kuri pusryčiams būtina, kitų patiekalų. Kasdieniame valgiaraštyje dažniausi gydytojo patiekalai – košės, retkarčiais neatsisako mėsos.

 

Akmenyje įžiūrimi veidai

V. Biknerį pažįstantieji žino, kad jis neįtikėtinai darbštus. Vienas gyvenantis vyras puikiai susitvarko namuose, nors labai daug laiko atima kūryba, o ji šio žmogaus gyvenime yra nuolatinė.

„Negalima nedirbti“, – sako menininkas.

Svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis – gamta. Kaip tikina, gamta pati pasako ir parodo idėjas, suteikia kūrybai medžiagos – belieka tik pasiimti.

Į sienas įmūrytus, kieme stūksančius, laukuose rastus ir namo parsineštus akmenis menininkas gali žiūrėti ilgai, iki kol jie pagaliau atsiskleidžia unikaliu savo grožiu, vis kitokiais vaizdais.

Ant verandos sienos – V. Biknerio pieštų portretų galerija. Visi šie veidai įžiūrėti akmenų raštuose.

„Žiūriu žiūriu į akmenį ir pradeda ryškėti akys, plaukų sruoga, štai ir judesys – piešiu tai, ką pastebiu. Taip gimsta šokėjos figūra, susimąstęs matematiku pavadinto žmogaus veidas ir kiti personažai“, – pasakoja menininkas.

Ir medyje tarsi savaime dėliojasi raštai, veidai, figūros.

Kaip tvirtina kūrėjas, jeigu visi jo darbai sugrįžtų, ant kalnelio vietos nebeliktų. Žinomo menininko tapybos, drožybos, monumentaliosios skulptūros darbų, kryžių yra Lietuvoje, Vokietijoje.

Jo kūryba eksponuota ne tik rajoninėse, respublikinėse parodose, bet ir Vokietijoje, Australijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir kitur.

Tautodailininkas yra ne vieną kartą tapęs dailės ir fotografijos premijų nominantu. Nemažai parodų surengta Kaune, gimtajame Tauragės krašte. O Utenos apskrities tautodailininkų konkursinės kūrybos darbų parodoje „Aukso vainikas“ už darbus kryždirbystės srityje V. Bikneriui buvo paskirta trečioji vieta.

 

Gali išpildyti norus

Nors užsiėmęs kūryba ir medicina, V. Bikneris laisvą valandėlę suranda mėgstamiems kaktusams: turi sukaupęs nemenką jų kolekciją. Šiais augalais, sako, susidomėjęs dar studijuodamas ir augina juos iki šiol.

Pasigrožėjus kaktusais, kuriems senajame malūne skirtas atskiras kambarys, galima pasižvalgyti lauke.

Akivaizdu, kad labiau pasiseka tiems, kurie į Molėtų rajone esantį Lėlių kaimą atvyksta vasarą ar bent pavasarį, kai gamta jau būna pabudusi ir atskleidusi savo grožį. Kitaip tuo metu atrodys ir šeimininko sukurtas savotiškas kosmoso modelis – apskritas laukas, kurio kraštuose keturios akmeninės skulptūros – po vieną kiekviename pasaulio krašte. Centre – penktoji, didingiausia figūra.

Tai akmeninė Aušra ir keturi jos vaikai. Pasivaikščiojus aplink figūras rekomenduojama moterims kairiuoju, o vyrams dešiniuoju skruostu prie akmeninės Aušros prisiglausti, tada ir sveikata gali sustiprėti, ir norai išsipildyti. Dažnas prie Aušros prigludęs, sako, jaučiantis šios figūros šilumą, iš jos sklindančią energiją.

 

Ten, kur dvylika mėnesių

O netoliese ant kalvos yra dar viena ypatinga vieta. Ten, kur ratu sustatytos V. Biknerio sukurtos medžio skulptūros, skirtos dvylikai mėnesių – Zodiako ženklams. Kiekviena skulptūra pasižymi kokia nors ypatybe ir bruožu.

Rato centre įrengtas piramidės formos ugniakuras. Laužui jame liepsnojant, dūmams į dangų kylant vietovei toks ugniakuras suteikia dar stipresnę energetiką.

Per ilgus metus Molėtų kraštas, į kurį gydytojas atvyko baigęs medicinos studijas ir gavęs paskyrimą, tapo jam taip pat brangus kaip ir gimtoji Tauragė. Vis dėlto į gimtinę mintys grįžta labai dažnai – ji svarbiausiame V. Biknerio širdies kampelyje. Mintys dažnai aplanko vietoves, kuriose gyventa, brangius, mylimus žmones.

Tėvo – Vokietijoje gimusio ir su lietuve mergina šeimą sukūrusio – Vytautas neteko vos sulaukęs keturiolikos. Vaikystėje išgyventa dar viena skaudi netektis – per karą nukritus bombai žuvo jo vyresnė sesuo ir jaunesnis broliukas.

Tauragė Vytautui suteikė ir pirmąsias meno pamokos – jis dažnai eidavo žiūrėti, kaip iš medžio skulptūras drožia kaimynas.

Kokią profesiją pasirinkti, taip pat nuspręsta gimtinėje, bendraujant su seneliu, mamos tėčiu – felčeriu, kuris labai domėjosi gydymu vaistažolėmis, tad anūką mokė pažinti žoles.

„Vis prašydavau vežti pas dieduką, man ten patikdavo, labai kvepėdavo. Išmokau visą vaistažolių pažinimo, rinkimo, džiovinimo abėcėlę“, – prisimena gydytojas.

 

U. Mikaliūno nuotr.:

 

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ