Vairuotojų gelbėtojas karštą dieną yra kondicionierius. Taigi pats metas pasirūpinti juo – už tai kondicionierius atsidėkos kokybišku darbu ir ilgą kelionę pavers malonumu.
Ne vienas ir tas pats
Visų pirma reikėtų nepainioti dviejų sąvokų – kondicionieriaus ir klimato kontrolės. Tai du skirtingi dalykai.
Kondicionierius – įrenginys, šaldantis orą automobilio salone. Klimato kontrolė – sistema, palaikanti nustatytą mikroklimatą.
Automobilyje gali būti klimato kontrolė su kondicionieriumi, klimato kontrolė be kondicionieriaus, kondicionierius be klimato kontrolės. Arba gali nebūti nei vieno, nei kito.
Naudojant automobilio kondicionierių, reikia nepamiršti, kad jam reikalinga periodiška priežiūra, o kartais ir remontas. Kada – pasufleruos moderni diagnostikos bei remonto įranga. Dažniausia visų kondicionierių problema yra sistemos sandarumo defektai ir dujų nutekėjimas. Nesandariems kondicionieriaus agregatams bei mazgams aptikti paprastai naudojami halogeno prietaisai. Bet kai kuriais atvejais tenka pasitelkti ultravioletinės diagnostikos metodą, kai į sistemą labai mažais kiekiais įpurškiama specialių dažiklių, pradedančių sunktis per nesandarias vietas – ultravioletiniais spinduliais tos vietos tampa matomos. Žinoma, įmanoma ir be modernios įrangos sužinoti, ar kondicionierius šaldo. Šiltą vasaros dieną užtenka patikrinti tiekiamą į automobilio saloną orą nustačius temperatūrą į žemiausią padėtį ir maksimalų pučiamo oro srautą. Oro, išeinančio iš ortakių, temperatūra turėtų būti apie 8–12 laipsnių.
Jei lauke daugiau nei 20 laipsnių, iškart pajusite stiprią gaivaus oro srovę. Bet jeigu lauke vėsiau, prisieis labiau paplušėti: reikia surasti du kondicionieriaus vamzdelius, įeinančius į automobilio saloną variklio skyriuje – vienas jų (plonesnis) turėtų būti šiltas, kitas (storesnis) – šaltas.
Svarbiausia – neprisiauginti grybų
Kondicionieriaus darbinė medžiaga yra šaldiklis. Tai dujos, kurios suslegiamos ir cirkuliuoja kondicionavimo sistemoje.
Iki 1993-iųjų pagamintuose automobiliuose buvo naudojamas šaldiklis R12, geriau žinomas kaip freonas. Tačiau paaiškėjus, kad jis ardo ozono sluoksnį, freono naudojimas buvo apribotas Monrealio protokolu, kurį ratifikavo ir Lietuva. Todėl nuo 1992–1994 metų automobilių kondicionierius imta pildyti kitu šaldikliu – R134a, kuris nėra kenksmingas atmosferai.
Keisti šaldiklį (freono dujas) kondicionavimo sistemoje rekomenduojama kas metus, tai yra pasibaigus vienam naudojimo sezonui. Tai būtina daryti specializuotuose autoservisuose, kur naudojama profesionali įranga, kokybiškos dujos ir dirba puikiai šį darbą išmanantys specialistai.
Keičiant kondicionieriaus šaldiklį ar po kondicionieriaus remonto būtina iš sistemos išsiurbti orą, kad susidarytų vakuumas, tada užpildyti jį šaldymo sistemoms skirtomis dujomis. Jų kiekis kiekvienam automobiliui skirtingas.
Freonas tikrai nėra pavojingas žmogaus sveikatai. Medikų teigimu, pavojų kelia ne cirkuliuojantis šaldiklis, o ant kondicionieriaus garintuvo sienelių susikaupusios bakterijos bei grybeliai, galintys sukelti įvairias kvėpavimo takų ligas. Kad taip neatsitiktų, patariama kasmet dezinfekuoti ir kondicionieriaus garintuvą.
Automobilio kondicionieriuje mechaniškai greičiausiai susidėvi kompresorius (kiti elementai, be ventiliatorių, yra nejudantys). Bet sugenda, deja, dažniausiai ne jis, o kondensorius, esantis prieš variklio radiatorių. Jį pribaigia nuolatinis spaudimas (iki 20 atmosferų) ir nuo kelio patenkanti druska, purvas bei kita bjaurastis. Dėl korozijos, vibravimo, mechaninių apkrovų kondensoriuje atsiranda mikroskopinių įtrūkių, pro kuriuos pradeda tekėti aušinantis skystis.
Norint pailginti kondensoriaus (kaip, beje, ir kitų kondicionieriaus detalių) gyvenimą, reikia palaikyti švarą po variklio gaubtu. Ypač kruopščiai dera valyti kondensorių pavasarį – kad išvalytumėte peržiem susikaupusią kelio druską.
Užterštas kondensorius apskritai dažniausiai būna vienintelė prasto automobilio kondicionavimo sistemos darbo priežastis.
Valant erdvę po variklio gaubtu naudinga patikrinti, ar patikimai pritvirtinti vamzdeliai, kuriais teka freonas. Jei kuris nors vamzdelis vibruoja, jį būtina pritvirtinti.
Nemalonus kvapas
Daugelis vairuotojų pažįsta nemalonų kvapą, atsirandantį įjungus kondicionierių. To priežastis dažniausiai būna labai paprasta: ant kondicionieriaus garintuvo susidaro kondensatas, prie kurio prilimpa įvairios dulkės, augalų žiedadulkės, ir laikui bėgant visą paviršių padengia dulkių ir purvo sluoksnis. Kai kondicionierius išjungtas, šioje dulkių ir purvo terpėje pradeda tarpti įvairios bakterijos, dėl jų ir atsiranda nosį riečiantis kvapas automobilio salone.
Tam, kad išvengtume šio nemalonumo, naudojami oro filtrai, skirti filtruoti orą, patenkantį į mašinos saloną. Jie įrengti daugumoje šiuolaikiškų automobilių. Tačiau kartais, net ir esant filtrams, sistema būna taip stipriai užteršta, jog skleidžia dvoką. Tokiais atvejais pagelbėti gali tik garintuvo nuėmimas ir jo praplovimas, dezinfekcija. Deja, tai daug laiko reikalaujantis darbas, vadinasi, ir nepigus, todėl dauguma vairuotojų mieliau važinėja užgniaužę kvapą nei moka už tokią paslaugą.
Kaip alternatyvą šiam darbui galima būtų pasiūlyti kondicionieriaus dezinfekciją jo neardant. Šiam procesui naudojama speciali įranga. Visi didžiausi automobilių chemijos gamintojai gamina priemones ir chemikalus, skirtus garintuvo antibakterinei dezinfekcijai.
Specialios įrangos privalumas tai, kad chemikalai įpurškiami ir paskirstomi ilgą laiką, tad pasiekia visus sistemos užkampius ir patenka į visas mažiausias oro padavimo sistemos ertmes. Dar vienas privalumas naudojant žinomų gamintojų dezinfekavimo priemones yra tai, kad jos saugios ir efektyvios.
______________________________
Naudinga žinoti
Eksploatuojant automobilį su kondicionieriumi pravartu kuo dažniau tikrinti tepalų lygį variklyje, aušinimo skysčio lygį radiatoriuje ir pavaros diržo įtempimą. Atrodo, visi šie dalykai niekaip nesusiję su kondicionavimu, tačiau derėtų atminti tai, kad veikiantis kondicionierius ir taip didina variklio apkrovas.
______________________________
Donatas BRAZDEIKIS