Visi laimingieji, turintieji vairuotojo pažymėjimą, gali
pripasakoti besimokant patirtų aibes ekstremalių situacijų kelyje, tik sumanaus
instruktoriaus dėka nepasibaigusių rimtu eismo įvykiu. Vairavimo mokytojai
pripažįsta: jie – ekstremalai, kasdien jaučiantys psichologinę įtampą ir
kantrybės išbandymus. Kalbėdami apie savo darbo užkulisius instruktoriai
vieningai paneigia vyrų ne be pasididžiavimo dažnai kartojamą frazę: moteris
prie vairo – nelaimė už kampo. Ne vienas jų prisipažino daug maloniau vairuoti mokantys moteris nei vyrus.
Netikėtumų išvengia
Vairavimo mokymo centro instruktorius Valerijus Lomonas, apie 10 metų mokantis būsimuosius vairuotojus, neslepia, jog šiame darbe sunkiausia – surasti priėjimą prie mokinio, dažnai tik pirmąkart atsisėdusio prie vairo. Valerijus juokauja: jei vyras daugiau nei 25-erių, turi aukštąjį išsilavinimą ir su akiniais – išmokyti dar įmanoma, bet jei jau su barzda – be prošvaisčių. Instruktoriams bene daugiausia pastangų prireikia dirbant su mokytojomis. “Jos nenori būti mokamos ir labai sunkiai pasiduoda aiškinimams. O jei dar netekėjusi – visiška tragedija”, – apie instruktorių darbo užkulisius kalbėjo Valerijus. Pasak jo, tai visiškai paaiškinama: jei moteris turi vyrą, vis tiek yra vežiojama ir mašina jai nėra visiška paslaptis, o vienišės niekas nevežioja, todėl automobilis – terra inkognito.
V.Lomono nuomone, norint būti geram vairuotojui neužtenka mokėti valdyti mašiną – būtina jausti aplinką ir nuspėti, kokius netikėtumus ruošia kiti eismo dalyviai. Valerijus prisiminė, kaip prieš keletą metų mokant būsimąjį vairuotoją netikėtai po automobilio ratais griuvo stotelėje siūbavęs gerokai alkoholio padauginęs žmogus. Laimė, patyręs instruktorius spėjo laiku nuspausti stabdžio pedalą – automobilis sustojo likus vos pusmetriui iki girtuoklėlio galvos. Iš išgąsčio per akimirką išsiblaiviusiam žmogeliui turbūt į taurelę nebesinorėjo daugiau žiūrėti.
“Aišku, čia tik juokai. Žmonių būna visokių – vieni perdėtai jautrūs, kiti pasitikintys, bet prie visų reikia mokėti pritapti”, – sako instruktorius. Tačiau Valerijus linkęs paneigti nuomonę, jog moteris ir technika – nesuderinami dalykai. Instruktorius neslėpė, jog dailiosios lyties atstoves mokyti vairuoti daug lengviau vyrus. “Jei vyras susiorientuoja – viskas gerai, bet jei sunkiai suvokia, ko iš jo norima, – mokyti sudėtinga. O su moterimis viskas kitaip – su jomis viską galima pradėti nuo pradžių: jos paklusnesnės ir viską daro daug švelniau”, – įsitikinęs V.Lomonas. Anot jo, instruktoriai iš karto “mokslo guzus”. “Paprastai tokių technika visai nedomina, jie net vaikystėje su mašinytėmis nežaisdavo”, – apie mokinius kalbėjo instruktorius.
Švelnių žodžių vengia
Valerijus tvirtino stengiantis susilaikyti ir ant žioplinėjančių, iš kantrybės išvedančių mokinių balsą pakeliantis tik retkarčiais. “Kas iš to, jei rėksiu – tik apsiverks, ypač moterys”, – padarė išvadą instruktorius. Vis dėlto dailiosios lyties atstovės šalia V.Lomono mokomojoje mašinoje apsiverkia ne taip jau retai – moterims būdinga supanikuoti, jog niekada neperpras vairavimo meno. Instruktorius prisiminė, kad jo praktikoje buvo mokinė, kuriai ašaros riedėti pradėdavo vos mokytojui balsą pakėlus. Kita apsiverkė įsitikinusi, kad niekada neišmoks net pavarų perjungti. Moters ašaros visus vyrus trikdo. Ne išimtis – ir vairavimo instruktoriai. Valerijus esant tokiai ekstremaliai situacijai juokais pagrasina: sustosiu, išlipsiu iš mašinos, o jūs darykite ką norite. Gal pabūgusios, kad savo pažadą mokytojas gali ir ištesėti, o gal nuramintos tokių juokų mokinės nusiramina.
Tačiau būna ir taip, kad iš mokomosios mašinos bėga. V.Lomono darbo praktikoje viena moteriškė, patekusi į ekstremalią situaciją, griebė rankinuką ir – pro duris. Po dviejų dienų nekantruolė vis dėlto sugrįžo pas mokytoją. Nesivaldančiai dailiosios lyties atstovei kantrybės pritrūko net per vairavimo praktinį egzaminą: nuvažiavusi visą trasą moteris susijaudinusi spruko iš mašinos. Kad egzaminą išlaikė, sužinojo daug vėliau, kai nusiraminusi paskambino instruktoriui.
Ne vienas instruktorius mokydamas dailiosios lyties atstoves vengia švelnių žodžių. Pasak V.Lomono, ne visos būsimosios vairuotojos suvokia, kad mokomojoje mašinoje sėdintysis šalia tik dirba savo darbą be jokių pašalinių minčių. “Kaip sako, moterys myli ausimis, o mūsų toks darbas – norėdami nuimti įtampą galime visko prikalbėti. Kad užsimegztų simpatija, kai kuriom pakanka tik gražesnio žodžio”, – pastebėjo Valerijus.
Profesinė liga – griebti už vairo
Anot Valerijaus, nors ir mažuma, bet būna žmonių, kuriems išmokti vairuoti nelemta. V.Lomonas prisiminė buvusią mokinę, kuri perėjusi visą mokymo kursą vairuotojo pažymėjimo taip ir negavo: nesugebėjo išmokti teorijos. Vargšiukei vairavimo mokslas buvo ne tik sunkus, bet ir skaudus: net lipdama į automobilį ji sugebėjo mėlynę paaky įsistatyti. “Guzas iššoko kaip turi būti! Dieve mano, pamaniau, ką žmonės pagalvos, sakys, kad instruktorius primušė”, – šypsojosi apie nepamirštamą mokinę kalbėdamas Valerijus. Deja, net ir papildomas pamokas nusipirkusiai moteriškei nepavyko išmokti aikštelėje į garažą įvažiuoti. “Jei žmogus “bajavas”, nesvarbu, kiek jam metų – išmoks, o tyliam, lėtam – labai sunku”, – įsitikinęs instruktorius. Pasak jo, jau po pirmos pamokos galima numatyti, kaip važinės.
V.Lomonas neslėpė: pirmieji darbo metai jam buvę itin sunkūs. Dabar nors instruktorius reaguoja daug ramiau, tačiau pripažįsta: šią specialybę renkasi tik ekstremalai. Nors ir kaip akylai stebimas kelias bei prie vairo sėdintis mokinys, bet kiekviena diena kupina avarinių situacijų. “Kartais nesuprantu, kaip įvyksta, kad suspėju už vairo sugriebti. Paskui net pats stebiuosi savo reakcija”, – prisipažino Valerijus. Instruktorių profesinė liga – stebėti ne tik mokinių, bet visų vairuotojų darbą. Valerijus juokėsi prisiminęs, kaip kartą važiuodamas taksi čiupo už vairo ne juokais tuo išgąsdindamas taksistą. “Dabar, kai prireikia taksi paslaugų, sėduosi tik ant galinės sėdynės”, – prisipažino instruktorius. Tačiau atsiradus progai V.Lomonas pats mielai sėdasi prie vairo. “Aš jaučiu malonumą, kai pats vairuoju – šone sėdėti niekada nenoriu”, – tvirtino automobilių lenktynėse dalyvaujantis ir, kaip pats prisipažino, greitį mėgstantis instruktorius.
Nemažą darbo patirtį turintis Valerijus prisipažino: geriausia padėka – po išlaikyto egzamino mokinio ištartas ačiū. Tačiau tikrasis gabaus instruktoriaus darbo įvertinimas, kai į kursus užsirašantieji nauji mokiniai paklausia: o galima pas Valerijų? Mano draugai pas jį mokėsi.
Velnias nešė į tą galerą
Tik pirmuosius metus “Pavaros” vairavimo mokyklos instruktoriumi dirbantis Egidijus Žebrys prisipažino: jei mokinys nebijo, tada jam pačiam baisu pasidaro. “20 metų jau važinėju ir vis tiek nerimauju, ką sutiksiu kelyje. Protingas baimės jausmas kelyje visada turi būti”, – tvirtino Egidijus. Tačiau nuraminti prie vairo sėdintį būsimąjį vairuotoją, pasak instruktoriaus, jau yra menas. O ypač moteris – anot instruktoriaus, ašaromis pasrūva 90 proc. prie vairo sėdinčių dailiosios lyties atstovių. “Ir visos nusprendžia: velnias mane nešė į tą galerą”, – jau perpratęs mokines Egidijus. Susinervinusias klientes vairavimo mokytojas ramina visai rimtai joms liepdamas… šypsotis. “Automobilis kokios giminės? Vyriškos! Tai su juo ir reikia elgtis kaip su vyru, ir ne kaip savu, o svetimu”, – moko dailiosios lyties atstoves instruktorius.
E.Žebrys pritarė, kad vyrus išmokyti vairuoti daug sunkiau nei moteris. “Iš niekada nevairavusių 50-mečių vyro ir moters vairuoti mokyti rinkčiausi tik ją. Tokio amžiaus vyrui pradėti mokytis būtų jau tikra tragedija, o moteriškės – ramiai, iš lėto pasiekia tikslą”, – pažymėjo instruktorius. Tačiau idealiausia – 30-metė. “Jaunoms dar vėjai galvoje, o tokio amžiaus jau turi atsakomybės ir visai kitomis akimis žiūri į mokslą”, – pasakojo 41-erių Egidijus. Nuolat besišypsantis, pajuokauti mėgstantis šnekus vyriškis ir mokydamas vairuoti netyli. Anot jo, nutilti galėtų tik dviem atvejais: jei mokinys idealiai vairuotų, o tai yra neįmanoma, arba atsisukęs piktai rėžtu: nutilk! “Kadangi nebylys esu, tai ir namo po darbo grįžęs ištisai šneku”, – juokavo E.Žebrys.
Instruktorius – ne magas
Instruktorius paneigė vyrų su aiškiu pasididžiavimu dažnai kartojamą frazę: moteris prie vairo – nelaimė už kampo. “Yra daug moterų, šalia kurių mašinoje sėdžiu ramiai, bet yra vyrų, greta kurių išlikti ramus negaliu”, – prisipažino E.Žebrys. Simpatiškas ir linksmas vairuotojas atvirai sako norintis patikti savo klientėms. “Jei būsiu nesiprausęs, nesiskutęs ir toks nepatiksiu moterims – tai kaip su jomis važinėti?” – klausė Egidijus. Dėl žmonos reakcijos vyriškis teigė esantis visiškai ramus. “Kas čia negero? Žmona turi džiaugtis, jei vyras visom patinka: o, mano, ne aš viena tokia kvailutė”, – juokavo instruktorius.
E.Žebrys iki šiol prisimena tėčio pamokymą: vairuotojas būsi ne tada, kai turėsi pažymėjimą, bet kai žinosi, ką darys važiuojantieji prieš tave ir už tavęs. Dabar vairavimo meistras prisipažįsta 80 proc. galintis nuspėti, kas sėdi prie temdytais stiklais mašinos vairo – vyras ar moteris. Egidijaus nuomone, išmokyti vairuoti, kaip ir kalnuose slidinėti, galima bet ką, jei tik pats mokinys to nuoširdžiai nori ir siekia. “Instruktorius – ne D.Koperfildas, kad užburtų”, – sako E.Žebrys, mokantis ne tik vairavimo, bet ir slidinėjimo kalnuose paslapčių. Nors instruktorius – ne magas, tačiau visiškai neklystant jį galima pavadinti mokinio smegenimis: kol lėtos mąstysenos ir įgūdžių neturintys būsimieji vairuotojai esant ekstremaliai situacijai susivokia, ar reikia spausti stabdį, ar perjungti pavarą, mokytojas tą jau būna padaręs. Kantrybės neprarandantis instruktorius juokauja: neužrikti ant mokinių padeda išoperuoti nervai.
Po mėnesio praktinio vairavimo kursų mokiniams instruktoriai tampa pasitikėjimą keliančiais draugais. Ne vienas, net rankose jau laikantis vairuotojo pažymėjimą pasiilgsta protingų ir ramių mokytojo patarimų. Anot E.Žebrio, geriausia padėka iš mokinių – ne dovanos, o nuoširdus padėkos žodis, šypsena, pasiųstas oro bučinys. “Svarbu, kad širdutė dainuotų”, – šypsodamasis sako Egidijus.
Iš mašinos – kaip iš lėktuvo
“Vairolitos” vairavimo mokyklos instruktorius Valentas Binkis įsitikinęs: vairuoti galima išmokyti ir mešką, nors, kaip mokytojas pažymėjo, vyrai neretai savo žmonoms įrodinėja esą joms išmokti – beviltiška. Tačiau vyresniems nei 50 m. tapti gerais vairuotojais iš tiesų jau sunkoka. Septintus metus mokantis vairuoti ponas Valentas prisipažino: lengviau tris moteris išmokyti nei vieną vyrą. Apsiverkusių mokinių instruktorius teigė savo darbo praktikoje dar neturėjęs, tačiau ne vienas pirmą kartą nuvažiavęs trasą išlipęs iš mašinos jaučiasi tarsi palikęs lėktuvą. “Kai kurie instruktoriai skundžiasi: nežinau ką daryti su beviltišku. Jei žmogus turi rankas ir kojas, jį tereikia tik mokyti. Vairuotojo pažymėjimas prieinamos visiems”, – pabrėžė V.Binkis.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
