Vienuolika vaikų pagimdžiusios ir užauginusios naujamiestietės Bronislavos Židonienės krūtinę ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu papuošė pati prezidentė.
Kantrybe ir darbu
Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti Panevėžio rajone gyvenančias šeimas, kurios užaugino ir į pasaulį dorais išleido vienuolika vaikų.
Atrodo, visos tos šeimos turėtų būti žinomos plačiajai visuomenei – medžiagos rašiniams Motinos, Tėvo, Šeimos dienos ar kitomis progomis žiniasklaida dažniausiai ieško būtent tokiose gausiose šeimose. Tačiau Naujamiesčio seniūnijos gyventojai Bronislava ir Jonas Židoniai kažkaip prasprūdo pro spaudos dėmesio tinklą – apie juos sužinojome tik tada, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė vienuolikos vaikų motinai iš Panevėžio rajono įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
„Nei mes kam į akis lindome, nei vargais skundėmės ar pašalpų prašėme“, – šypsosi 63 metų Naujamiesčio kaimo gyventoja B. Židonienė.
Viską, kuo gali dabar džiaugtis, šeima sukūrė tik savo rankomis. Vaikai šioje šeimoje taip pat buvo auginami ir auklėjami remiantis viena svarbiausia vertybe – darbu.
Kaip gausybės rūpesčių sūkuryje besisukančiai moteriai buvo įmanoma visur ir viską spėti, rodosi tikra paslaptimi. Būrį vaikų auginanti Bronislava dar ir kolūkyje, vėliau bendrovėje sunkiai dirbo – buvo melžėja, kiaulių fermos darbuotoja. Po darbo fermoje dar ir savą ūkį apeiti reikėjo. Vaikus auginančios moterys puikiai žino, kiek rūpesčių rūpestėlių tenka motinai kiekvieną dieną – valgio gaminimas, indų plovimas, skalbimas, tvarkymas, namų ruoša, valymas…
Bet šį kasdienių darbų skaičiavimą B. Židonienė nutraukia: „Abu su vyru auginome vaikus, abu visus darbus dirbome pasikeisdami. Ne mano vienos, bet ir tėvo nuopelnas, kad vaikai geri užaugo, klystkeliais neišėjo, gerbia mus, nuolat lanko.“
Tarsi ponia
Moteris pasijuokė dabar besijaučianti tarsi tikra ponia – ir ne tik todėl, kad garbingas apdovanojimas ant krūtinės sužibo. Nesibaigiančiame darbų rate nuolat sukusis gausios šeimos motina prisipažino, jog dabar, kai vaikai užaugo, iš lizdo išskrido, laikas tarsi sustojo: rūpesčių liko visai mažai ir ji galinti sau leisti daryti ką nori. Iš gausybės buvusių darbų liko tik namų ruoša.
Gyvulių šeima nutarė nebelaikyti ne tik todėl, kad vyrui sveikata nebeleidžia sunkiai dirbti. „Nenorime užkrauti vaikams pagalbos tėvams naštos, įpareigojimų. Kiekvienam savas gyvenimas, savi rūpesčiai.
Jeigu gyventume ūkiškai, lakstytų pas mus: tai šieno vežti, mėšlo mėžti ar kitų darbų dirbti“, – sako B. Židonienė.
Naujamiestietės vaikai nuo mažens pratinti prie triūso. Žinodami, kad tėvams darbymetis, negalėtų likti nuošalyje. Dar maži būdami, grįžę iš mokyklos, kiekvienas žinojo savo pareigas – persirengdavo, pavalgydavo ir eidavo padėti mamai, kam koks darbas būdavo skirtas.
Motina vardija vaikų vardus pagal amžių: Arvydas, Jolanta, Audrius, Sigita, Audronė, Rimantas, Žydrūnas, Edita, Tomas, Vaidas, Daiva… Tarp vyriausiojo sūnaus ir jauniausios dukros – keturiolikos metų skirtumas.
„Kai Arvydas grįžo iš kariuomenės, mažiausioji jo nepažino – sako, koks čia dėdė su ūsais atvažiavo! – juokiasi motina. – Mergaitė niekaip nenorėjo pripažinti, kad čia jos brolis, rodė kitus vaikus ir sakė: štai čia mano broliai.“
Dabar Daiva pati juokauja, kad jai, pagrandukei, pasisekė labiausiai: augo dešimties vyresnių brolių ir seserų mylima, lepinama, mažiausiai darbų tekdavo dirbti.
Netoli nuo namų
Iš vienuolikos Židonių vaikų šeši gyvena netoli gimtųjų namų – jie sukūrė šeimas ir liko Panevėžio rajone. Kiti toliau lizdus susisuko, bet gimtinėje taip pat dažni svečiai.
Tėvų name liko gyventi jauniausio sūnaus Vaido šeima ir dar savosios nesukūręs Tomas.
Motinai atrodo, kad vaikai užaugo labai greitai. Nespėjo nė pamatyti, kai atėjo laikas meilę dalyti dar didesniam būriui savųjų. Židoniai – dvidešimt keturių anūkų seneliai. „Kol kas tik tiek“, – juokiasi Bronislava, tikėdama, kad ateityje vaikaičių bus dar daugiau.
Vyriausiajam anūkui jau dvidešimt vieneri, netrukus gali ir proanūkiais apdovanoti. Bet meilės Židonių namuose nepritrūks niekam.
Bronislava ir Jonas – abu kilę iš Pasvalio rajono – patys užaugo didelėse, po šešis vaikus auginusiose šeimose. Susituokę į Naujamiestį persikėlė, kai jau visus vaikus turėdami ieškojo erdvesnių namų ir vietos, kad atžaloms į mokyklą būtų arčiau.
Kreivų žvilgsnių neišsigando
Kaip ir dauguma gausesnį būrelį vaikų auginančių motinų, B. Židonienė prisipažįsta ne kartą ir kreivų žvilgsnių mačiusi, ir pašaipų girdėjusi – neva kam čia tiek vaikų prigimdėte.
Apie daugiavaikes šeimas dažnai manoma, kad tėvai greičiausiai girtauja, nesirūpina savo atžalomis, vaikai gyvena pusbadžiu, suka blogais keliais.
„Na dabar tai bus! Atsisveikinsim su ramybe“, – girdėjo B. Židonienė iš kaimynės ir į Naujamiesčio kaimą atsikrausčiusi. Bandė teisintis:juk net nematėte, nežinote, kokie mano vaikai, tačiau suprato, kad geriausiai tiesą įrodo pats gyvenimas.
„Jeigu klaustų, kam tiek vaikų prisigimdėme, kam mums to reikėjo, nežinočiau net ką atsakyti, – atvirai prisipažįsta Bronislava. – Mums tokie klausimai niekada nekilo. Vaikai – mūsų didžiausias turtas. Jų pagarba ir meilė aukščiau visų apkalbų, brangiau už apdovanojimus.“
Vis dėlto šalies vadovės parodyta pagarba, įteiktas apdovanojimas sujaudino ir pradžiugino vienuolikos vaikų motiną. Žinią apie tai, jog ji pateko tarp išrinktų šauniausių šalies motinų ir kviečiama į prezidentūrą, moteriai pranešė Naujamiesčio seniūnas Jonas Sankaitis. Naujiena buvo netikėta ir labai maloni.
Kai atsiėmusi pelnytą įvertinimą B. Židonienė stovėjo šalia prezidentės, mintimis, ko gero, skriejo pas savuosius – pas vaikus.
Gausios šeimos stiprina valstybę
Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais šiemet apdovanojo 46 daugiavaikes motinas iš visos Lietuvos, pagimdžiusias, išauginusias ir gerai išauklėjusias septynis ir daugiau vaikų.
Gražia tradicija tapusio renginio metu įteikdama valstybės apdovanojimus prezidentė sakė:
„Mielos mamos, savo vaikams atidavėte visa, ką turite geriausio, visas jėgas ir visą širdį. Šios stiprybės pasisemti galėtume ne vienas, nes su Jumis daugiau šviesos ir daugiau gerumo. Didžiuojamės, kad savo gausiomis šeimomis puoselėjate ir stiprinate Lietuvą.“
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis – Lietuvos valstybės apdovanojimas, kuriuo Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanojami asmenys už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą kultūros, mokslo, švietimo, verslo, gamybos, sveikatos, socialinės apsaugos, karybos, sporto, ūkio bei kitose srityse, taip pat už humanitarinę pagalbą Lietuvai.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis sidabrinis, 36 milimetrų skersmens. Priekinėje medalio pusėje ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ ženklas, kitoje vainikas, įrašas „Pro Lituania“ ir medalio įsteigimo metai „2002“. Medalis tvirtinamas prie ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ 32 mm pločio kaspinėlio.
Pačios šauniausios
Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė sako, kad Bronislava Židonienė – aštuntoji tokį garbingą apdovanojimą pelniusi rajono gyventoja.
Kiekvienais metais rajono Savivaldybė prezidentūrai teikia duomenis apie ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio vertas moteris, užauginusias septynis ir daugiau vaikų. Duomenys turi būti argumentuoti – moteris turi būti pensinio amžiaus, taip pat gauti valstybinę pensiją, o jos vaikai neturi būti nuėję klystkeliais.
„Džiaugiamės, kad mūsų pasiūlymai tinka, neatmetami. Moterys tikrai vertos apdovanojimų. Ir ateityje turėsime iš ko rinktis ir siūlyti. Šaunių motinų rajone gyvena daug – šiuo metu valstybinę pensiją, skirtą už dorais užaugintus septynis ir daugiau vaikų, gauna 58 rajono gyventojos“, – sako skyriaus vedėja.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
