Panevėžio rajono, Upytės, gyventoją 73 metų Antaną Povilaitį dosnusis Kalėdų Senelis lanko kiekvieną dieną jau porą metų. Tačiau jo dovanos visiškai neprimena tų, kurias mes randame po Kalėdų eglute.
J. Sokas insultą patyrusiam kaimynui A. Povilaičiui tapo geriausiu draugu. U. Mikaliūno nuotr.
Įvertino gerą širdį
Prieš porą metų insultą patyręs A. Povilaitis be kitų pagalbos iš lovos neatsikelia. Jį slauganti žmona Marytė pasirūpina, kad vyras būtų švarus, sotus, tačiau dėl silpnos sveikatos negali padėti jam pakilti iš patalo. Kartu gyvenantis jųdviejų sūnus Jonas tėvui gelbsti savaitgaliais, kai nedirba.
Tačiau nėra tokios dienos, kad A. Povilaitis nestovėtų ant kojų. Pas jį kasdien ateina už kelių namų gyvenantis 65 metų Juozapas Sokas. Jis ligoniui padeda atsikelti iš lovos, prilaikydamas priveda prie vaikštynės, išveda į kiemą.
Jei oras geras, kaimynai išsiruošia ir tolėliau, vaikštinėdami pasišnekučiuoja. Jei ne – susėda kieme pavėsinėje.
Vasarą A. Povilaitis mėgsta ilgiau pabūti lauke, o ūkiškai gyvenančiam J. Sokui tuo metu pats darbymetis. Jeigu darbai labai spaudžia, ponas Juozas atsiprašo kaimyno, parlėkęs namo padaro, ką reikia, o paskui vėl atgal.
Padeda A. Povilaičiui pareiti namo, atsigulti į lovą. J. Sokas kartu su neįgaliojo giminaičiu ją yra patobulinęs – pritvirtinęs stovą, kokius turi funkcinės lovos, kad Antanas keldamasis galėtų įsitverti.
Pas ligotą kaimyną susiruošusiam Juozapui žmona Jadvyga Irena į rankas įduoda stiklainį su pienu. Sokai augina dvi karves ir pienu aprūpina ne vieną vietos gyventoją.
Senyviems žmonėms J. I. Sokienė pati nuveža pieną į namus.
Sutuoktiniai dabar laiko dvi karves ir kelias kiaules, paukščių. Anksčiau jų ūkis buvo gerokai didesnis. Tvarte mūkė net 7 karvės, kriuksėjo didesnis būrys kiaulių. Tačiau vaikai prispaudė tėvus sumažinti ūkį. Sako, argi tokiame amžiuje besiplėšyti.
J. Sokas, nors kilnoja kaimyną ir nesikrato jokių darbų, nėra stiprios sveikatos. Traktorininku dirbusiam vyrui diagnozuota profesinė liga, pažeistas stuburas.
Prieš keliolika metų skausmų surakintą vyrą artimieji į greitosios automobilį iš namų išnešė neštuvais. Gydytojai siūlė jam operuoti stuburą, tačiau ant operacinio stalo Antanas negulė.
„Aš Dievo prašau sveikatos, kol kas jis mane girdi“, – savo pasirinkimą paaiškino vyras.
Pagerbė už altruizmą
Žodžio kišenėje neieškanti žemaitė J. I. Sokienė iš pradžių su vaikais dar ginčijosi, kad iš dyko buvimo jiedu su vyru greičiau anapilin iškeliaus, bet paskui nusileido – ir sumažinus gyvulių yra ką veikti. Šeima dirba keliolika hektarų žemės, turi nemažą daržą.
Jadvyga Irena su vyru Juozapu yra vieni aktyviausių vietos bendruomenės narių. Jie ne tik dalyvauja šventėse, bet ir patys jas organizuoja.
Dar gerokai prieš šias Kalėdas jiedu su Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininke Aurelija Petroniene pradėjo planuoti, kaip pradžiuginti vietos senjorus, vienišus žmones.
„Man liūdna, kad nemažai vyresnio amžiaus žmonių reikia tempte tempti pasižmonėti. Dienų dienas sėdi prie televizoriaus ir galvoja tik apie ligas. Bet jeigu jau kur išvadini ar aplankai, patenkinti būna, – kalbėjo J. Sokienė.
Vyro ir žmonos būdas ir temperamentas skiriasi kaip diena ir naktis. Vietos gyventojai ramaus būdo, nedaugžodžiaujantį, niekada pagelbėti neatsisakantį J. Soką vadina mažybiniu Juozelio vardu. Jei pasibeldus į jo namų duris jas atidaro jo žmona, svečiai kartais ir sutrinka.
J. Soko antroji pusė nekantraujančiam su šeimininku aptarti rūpimą reikalą ar atėjusiam paprašyti kokios paslaugos žmogui nesidrovi pasiūlyti luktelėti, kol jos vyras baigs valgyti. Jeigu žmona nepamatytų, J. Sokas tuoj pat šoktų nuo stalo ir lėktų. Jam nepatogu, kad kitas žmogus turi laukti.
„Toks jau Juozo būdas, jis žmogui niekada neatsakys, ateis į pagalbą ir neprašomas“, – „Sekundei“ tvirtino A. Petronienė.
Šiais metais Panevėžio rajono neįgaliųjų draugija J. Soką pagerbė už altruizmą, įteikė jam nominaciją „Svetimo skausmo nebūna“.
Kaimynus suartino liga
J. Sokas su žmona Jadvyga Irena užaugino 4 vaikus ir sulaukė 10 anūkų. U. Mikaliūno nuotr.
Netoli vienas kito gyvenantys Sokai ir Povilaičiai daug metų buvo geri pažįstami. Artimiau bendrauti šeimos pradėjo, kai A. Povilaitį pakirto insultas.
Taip sutapo, kad vyras sukniubo tiesiog ant kaimyno J. Soko rankų. Juozapas tą dieną Povilaičiams kaip tik buvo atvežęs pieno. Kai jis jau buvo beatsisveikinąs su kaimynu, šis staiga smarkiai susvyravo ir pasiskundė, kad svaigsta galva, tirpsta kūnas. J. Sokas sugriebė bealpstantį poną Antaną, atbėgo namiškiai, buvo iškviesta greitoji pagalba.
Į savo automobilį sėdęs J. Sokas su ligonio sūnumi irgi nuskubėjo į ligoninę. Pasak Juozo, medikai atsisakė A. Povilaitį guldyti į ligoninę, liepė vežti namo.
„Nebeištvėriau. Sakau, kokioje Lietuvoje mes gyvename, kad leisgyvį žmogų varote iš ligoninės. Antano sūnus irgi pasipiktino. Žodžiu, susibarėme mes su medikais. Jie net pagrasino mums policiją iškviesti“, – pamena Upytės šviesuolis.
Vakare jis į ligoninę atvežė A. Povilaičio žmoną. Medikai, matyt, jau buvo nustatę diagnozę ir ligonio lauk nebebandė išprašyti.
Po gydymo stacionare vyras buvo perkeltas į Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Jo žmona Marytė ištisas dienas leido šalia vyro.
Tuo metu jie gyveno ūkiškai, laikė gyvulių. J. I. Sokienė šerdavo Povilaičių kiaules, padėjo kaimynei kuo galėjo.
A. Povilaitis ligoninėje išbuvo neilgai, vyras veržėsi į namus. Parsivežusi nevaikštantį vyrą M. Povilaitienė suprato, kad vienai jį slaugyti bus labai sunku.
Gydytojai buvo prisakę ligonį po truputį mankštinti, mėginti statyti ant kojų. Dirbantis sūnus motinai galėjo pagelbėti nebent poilsio dienomis.
J. Sokas kaimyną lankė ligoninėje, ateidavo pas jį ir į namus. Jis padėjo ligoniui atsistoti ant kojų ir pastovėti vieną, paskui kitą kartą. Įsitvėręs vaikštynės, prilaikomas Juozo, A. Povilaitis įsidrąsino žengti kelis žingsnius. Laikui bėgant vyrai išėjo į kiemą, paskui ir į gatvę.
Tokie jųdviejų pasivaikščiojimai tapo ritualu. A. Povilaitis kiekvieną dieną laukia pasirodant kaimyno. Šiam irgi nekantru. Rytą atsikėlęs J. Sokas skuba nudirbti suplanuotus darbus, kad galėtų nueiti pas kaimyną. Vasarą, kai pats darbymetis, pensininkui tenka suktis dar sparčiau.
J. Sokas negalvoja apie tai, kad dėl tvirto stoto bičiulio kilnojimo jam gali paaštrėti stuburo skausmai.
„Aš juk jo ant rankų nenešioju, tik padedu atsistoti, prilaikau. O kad paskauda ką nors, tai ko čia stebėtis – nebe jaunystė“, – moja ranka upytietis.
J. Sokas nesureikšmina pagalbos A. Povilaičiui. Sako, kad lanko kaimyną, ir tiek. Anksčiau Sokai padėdavo ir vienai vietos šimtametei močiutei.
A. Povilaitis nemano, kad J. Soko vietoje kiekvienas taip elgtųsi.
„Nežinau, kiek tūkstančių ačiū turėčiau pasakyti Juozui už tai, kad jis man padeda“, – graudinasi A. Povilaitis.
Jaučiasi turtuoliai
Keturis vaikus – 3 sūnus ir dukrą – užauginę Sokai dabar erdviame name likę dviese. Tačiau per šventes jų namai būna pilni žmonių. Su antrosiomis pusėmis suvažiavę vaikai atsiveža savąsias atžalas.
„Kai pažįstamiems pasigiriu, kad esame labai turtinga šeima, šie iš karto suklūsta. Tada paaiškinu, kad mūsų turtai – tai vaikai ir 10 anūkų, iš kurių vyriausiam 16, o jauniausiam 1 metai“, – kalbėjo J. I. Sokienė.
Inga SMALSKIENĖ
