32-ejų Dovaras Nevardauskis – spalvinga asmenybė. Teisėjo padėjėju dirbantis panevėžietis vakarais ir savaitgaliais tampa vietoje nenustygstančiu nutrūktgalviu, su grupe O2 bandančiu išjudinti apsnūdėlius. Dovaro planuoja įkurti vietą, kuri kaip magnetas trauktų tokius kaip jis – išprotėjusius dėl muzikos ir meno.
Repuojantis teisininkas – retas variantas, bet D. Nevardauskis tikina, kad viską įmanoma suderinti. U.Mikaliūno nuotr.
Repuojantis juristas
Scenoje šėliojantis ir repuojantis Dovaras Nevardauskis, geriau žinomas kaip Doo Odu, savo charizma ir per kraštus trykštančia energija sugeba pavergti ir uždegti visus.
Be Dovaro įkurtos grupės O2 neįsivaizduojamas nė vienas mieste vykstantis renginys jaunimui. Prieš keletą metų buvusios siuvyklos patalpose panevėžiečio įkurta erdvė muzikuojančiam ir dainuojančiam jaunimui ir dabar traukia kūrybingus žmones, norinčius laisvalaikį leisti prasmingiau, nei šlaistytis be jokio tikslo gatvėmis.
Tačiau tik nedaugelis žino, kad Dovaras darbo dienomis nė iš tolo nepanašus į tą dėl muzikos pakvaišusį jaunuolį. Darbas Pasvalio rajono apylinkės teisme jauną vyrą įpareigoja visada būti pasitempusį ir dalykišką.
Dovaras pripažįsta, kad teisėjo padėjėjo ir muzikanto kelias yra gana kontrastingas, tačiau galima suderinti viską.
„Pagal išsilavinimą esu teisininkas, o širdyje – muzikantas. Svajojau stoti į muzikos vadybą, bet tėvai nukreipė kitu keliu. Neva gyvenime svarbiausia įgyti gerą specialybę, kad turėtum už ką duonos nusipirkti, o laisvalaikiu galėsi veikti ką nori. Paklausiau. Gyventi turiu iš ko. Bet negaliu pasakyti, kad teisininko darbas man teiktų malonumą ir sielos atgaivą“, – šypsosi D. Nevardauskis.
Nors laisvalaikiu jis darantis tik tai, kas pačiam įdomu, sako, tai nėra tas pats, kas dirbti širdžiai mielą darbą. Mat kai visą dieną tenka praleisti darbe, kartais net nebėra jėgų imtis kitos veiklos. Būna, tam trukdo ir darbe susikaupusios neigiamos emocijos.
„Būtinai parašykite, kad vaikai neklausytų savo tėvų ir rinktųsi tik tai, kas patinka jiems, o ne ko nori gimdytojai! – tikina Dovaras. – Nors tą kartą ir papyks, bet patiems bus geriau gyvenime. Kvailas buvau, kad tada taip nesielgiau.“
Tačiau tuoj pat priduria, kad iš dalies kaltas buvo ir jo neapsisprendimas. Nežinojimas, ko nori iš gyvenimo. Tokioje kryžkelėje atsidūrusiems jaunuoliams dabar Dovaras patartų po mokyklos baigimo ne stoti bet kur, kad tik paskui turėtų diplomą, o tiesiog išvažiuoti pamatyti pasaulio, pakeliauti, susivokti savyje ir tada rinktis, kuriuo keliu kreipti savo gyvenimą.
„Jeigu turi tikslą – jo atkakliai ir siek, o jeigu dar ieškai savęs – pakeliauk, padirbk kad ir kokiame Anglijos fabrike ir atrask save“, – patarimų jauniems žmonėms negailėjo teisininkas ir muzikantas.
Nuo repo iki roko
D. Nevardauskis tikina pats dabar jau subrendęs ir žinantis, ko nori. Profesionaliu dainininku ar muzikantu jis jau netapsiantis, tačiau aistros muzikuoti, dainuoti, kurti neatsisakys niekada. Svarbiausia, tikina Dovaras, jokiomis aplinkybėmis nesiliauti svajoti: kol žmogus turi svajonių ir jų siekia, tol gyvena.
Dovaras visada svajojo repuoti scenoje – tą ir daro. Svajojo su grupe groti ir dainuoti gyvai – tokią grupę jau turi. Svajojo turėti įrašų studiją – ir tai įgyvendino. Netrukus dienos šviesą turėtų išsipildyti ir dar viena svajonė – naujas albumas.
„Man patinka muzikuoti, kurti, sėdėti įrašų studijoje – būti visoje toje terpėje ir praleisti ten kuo daugiau laiko. Aš tapau tuo, kuo ir norėjau, bet viskas tuo nesibaigia. Jeigu įgyvendinęs vieną svajonę sustosi, galima sakyti, būsi miręs. Kaip aš tvirtinu: kiek įdėsi pastangų, tiek ir turėsi“, – atvirai kalba D. Nevardauskis.
Muzika panevėžietį lydėjo nuo mažų dienų. Kaip pasakoja Dovaras, jo tėtis, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas, mėgdavo skambinti gitara, mama, pedagogė, taip pat neatsilikdavo. Nė viena šeimos šventė ar susiėjimas neapsieidavo be Nevardauskių ansamblio.
Pats Dovaras nuo keturiolikos jau pradėjo brązginti gitarą, paskui su bendraminčiais įkūrė metalo grupę, bandė rimčiau groti, mušti būgnus.
Tas ratas žmonių, su kuriais panevėžietis pradėjo savęs ieškoti muzikoje, išliko iki šiol. Panevėžys gana mažas miestas, tad visi neabejingi muzikai susitikdavo viename ar kitame renginyje. Galiausiai Dovaras nusprendė visus juos suburti. Jaunuoliams buvo suteikta erdvė buvusios siuvyklos patalpose, netrukus vaikinai čia įsirengė įrašų studiją, repeticijų vietą, erdves vaizdo klipams filmuoti.
„Mes tiesiog linksminomės ir kūrėm muziką, repetavome, rengėme vakarėlius, ieškojome įvairių būdų išreikšti save. Kažkaip prilipo tas vardas – „Siuvykla“, – pasakoja panevėžietis.
Dovaras kartu su jaunesniu broliu Roku tuo metu bandė repuoti, jaunuolius pakvietė pasirodyti viename iš „Susitikime penktadienį“ renginių. Būtent nuo to laiko ir prasidėjo aktyvesnė muzikinė veikla.
„Kai mus pakvietė į „Susitikime penktadienį“, pamanėme, kad būtų smagu ką nors padaryti gyvai, tad pasivadinome grojančius draugus. Pasirodėme vieną kartą, paskui – kitą, žiūrim, visai neblogai išeina, tad jau ketveri metai grojame kaip grupė“, – O2 atsiradimo pradžią prisiminė Dovaras.
Nepriprato prie honorarų
Tiesa, grupė, su kuria Dovaras rengia pasirodymus, gana jauna, mat jos sudėtis kasmet keičiasi. Dažnas grupėje groja ar dainuoja tik tol, kol mokosi mokykloje, vėliau išvyksta studijuoti, tad tenka ieškoti pamainos. Ir Dovaro brolis Rokas – ne išimtis: vaikinas mokosi ir laisvalaikiu muzikuoja Kaune.
„Čia ir sunkiausia: kol susidainuojam, žiūrėk, jau kas nors palieka mus. Dainuojanti mergaitė šiemet baigs mokyklą, vėl teks ieškoti naujo žmogaus, sintezatoriumi grojantis mūsų narys planuoja išvykti į užsienį, ir vėl paieškos“, – didžiausias problemas įvardijo grupės O2 siela.
Panevėžiečių grupė iš kitų išsiskiria tuo, kad jie groja tik gyvai, nebent tai elektroninės muzikos, kuriamos kompiuteriu, daina. Dovaro teigimu, visai kitoks jausmas dainuoti gyvai, kai paliekama erdvės improvizacijoms, nei žiopčioti pagal fonogramą.
Nors dažnai O2 įvardijama kaip eksperimentinio repo grupė, tačiau jų atliekamą muziką būtų labai sunku priskirti vienam ar kitam muzikos stiliui. Dovaro teigimu, tai yra kažkas tarp hiphopo, fanko, popso, roko ir repo, todėl savo erdvę jie turi visada – kviečiami į įvairius festivalius, renginius.
„Kad trūktų koncertų, nėra buvę. Kita vertus, Lietuva labai mažai, apsukai ratą, ir vėl iš naujo“, – sakė D. Nevardauskis.
Nors koncertų netrūksta, bet Dovaras abejoja, ar galėtų pragyventi tik iš muzikos. Tuo labiau kad ta muzika nėra „ant bangos“. Be to, kaip sako vaikinas, gal daugiau dėmesio reikėtų skirti vadybai, mat dažnai būna, kad daikto vertę sudaro ne jo kokybė, o reklama. Anksčiau pagrindinis kanalas skleisti muzikai buvo radijo stotys, dabar – socialiniai tinklai ir kitos medijos. Kuo aktyviau kuriantys žmonės ten reiškiasi, tuo dažniau skamba jų vardas. Tačiau Dovarui svarbiausia yra ne pinigai, o pati muzika. Todėl jis niekada neatsisakantis koncertuoti jaunimo ar miesto renginiuose nemokamai.
„Už tai ant manęs pyksta kiti grupės nariai, bet aš visada sakau: jeigu reikia savo nedideliame mieste padėti ką nors suorganizuoti, negi tai sunku padaryti. Juk tikrai nesunku atsinešti instrumentus ir padainuoti, juk pirmiausia tai darome savo malonumui. Aišku, kai kada tuo gerumu jau pradedama naudotis“, – pažymi muzikantas.
Be to, Dovarui imti pinigus nekyla ranka. Kaip juokauja vyras, jis vis dar nepribrendo iki to, kad atlikėjams yra mokami honorarai.
„Vis klausia, koks mūsų honoraras, ir vis atsakau, kad nežinau, o kiek siūlote? Tai yra blogai, bet negaliu priprasti, kad už tai, ką mėgsti daryti, dar moka pinigus“, – juokiasi grupės O2 siela.
Nenori normalaus gyvenimo
D. Nevardauskio visą laisvą laiką suryja muzika, tik porą kartų per savaitę Dovaras stengiasi su draugais ištrūkti pamėtyti kamuolį į krepšinio lanką. Pastaraisiais mėnesiais muzikantas daugiausia laiko praleidžia namuose įkurtoje įrašų studijoje, mat netrukus dienos šviesą turėtų išvysti naujausias grupės albumas.
„Kartais atrodo, kad nebėra jėgų, esi visiškai išsekęs, bet rezultatai atperka viską. Pasikrauni ta gera energija ir gali judėti toliau. Aišku, būna tokių dienų, kai susimąstai: o kam visa to reikia? Nusipirktum alaus, gultumeis ant sofkutės priešais televizorių ir gyventum normalų gyvenimą. Bet televizoriaus neturiu, o ir mesti visko dar nesinori“, – šypsosi muzikantas.
Medžiaga albumui praktiškai visa surinkta, dabar belieka tik korekcijos ir sugalvoti originalų būdą, kaip pristatyti kūrinį, į kurį sudėta tiek darbo ir bemiegių naktų. Dovaras žada, kad tai turėtų būti tikrai geros muzikos albumas, tokio nebus gėda pristatyti. O paskui gal surengs ir turą po Lietuvą.
„Dar viena mano svajonė – po vienu stogu suburti dainuojančius, grojančius, fotografuojančius ar dar kitaip kuriančius jaunus žmones, kad jaunimas, užuot šlaistęsis gatvėmis, užsiimtų prasminga veikla. Kūrybinga asmenybė tikrai ras veiklos, o jeigu sėdės ir lauks, kol veikla pati ateis, jos ir nesulauks“, – įsitikinęs Dovaras.
Darbas teisme, repeticijos, koncertai ir veikla įrašų studijoje – kartais atrodo, jog para turi per mažai valandų, kad būtų galima visur suspėti. Dovaras pripažino, kad dėl jo meilės muzikai ir dėmesio trūkumo žmonai iširo šeima. Tačiau džiaugiasi, kad dabartinė mergina supranta jį ir nesistengia atitraukti nuo muzikos.
„Man pasisekė, kad mano mergina dėl dėmesio trūkumo nepriekaištauja. Esu seniai suaugęs ir mane vargiai ar ištaisysi. Telieka kitam žmogui prie manęs prisitaikyti. Suprantu ir tai, kad antrai pusei su manimi nelengva, jau esu turėjęs šeimą, ji dėl mano tokių nesąmonių iširo. Gyvenau normalų gyvenimą, bet supratau, kad jis – ne man. Todėl džiaugiuosi, kad dabartinė draugė mane supranta. Gyvenimas yra vienas, tad trukdyti kitam ir jį varžyti būtų nesąmonė“, – atvirai savo nuomonę išsakė D. Neverdauskis.
Lina DRANSEIKAITĖ
