24 metų panevėžietė Augustė Bajorūnaitė didžiąją laiko dalį praleidžia danguje. Pradėjusi nuo kambarinės dabar ji viename iš prabangiausių miestų pasaulyje Dubajuje dirba stiuardese.
Baigusi Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinę mokyklą Augustė Bajorūnaitė nežinojo, ko nori iš gyvenimo. Svarstė įvairius variantus, neketino studijuoti tik dėl to, kad tai madinga. Kadangi tuo metu draugas ir tėtis gyveno Anglijos didmiestyje Mančesteryje, nusprendė važiuoti pas juos metus padirbėti. Per tą laiką mergina tikėjosi susikurti viziją, ką iš tikrųjų nori veikti.
Emigrantė netroško gero ir lengvo gyvenimo. Žinojo, kad teks sunkiai dirbti, tačiau darbas jos negąsdino.
„Kiekvienas jaunas žmogus turi save išbandyti, nes tik tada supranti, kad niekas už tave nedirbs ir ant lėkštutės pinigų nepadės“, – „Sekundei“ teigė A. Bajorūnaitė.
Nuvykusi į Mančesterį Augustė pradėjo ieškoti darbo. Nors buvo siūlomos ne itin gerai atlyginamos pareigos, ji privalėjo eiti į kiekvieną pokalbį. Iš pradžių mergina gavo kambarinės darbą ir ištvėrė vos keturias dienas.
„Kuo daugiau žvaigždučių turi viešbutis, tuo sunkesnis darbas. Turėjome laiko limitą, vos dvidešimt minučių, sutvarkyti vienam kambariui, o jo man niekada neužtekdavo. Viskas turėjo blizgėti. Vien pakeisti visus lovos užvalkalus užtrukdavo apie 15 minučių. Ką jau kalbėti, kai reikia išvalyti dušo kabiną ar išblizginti visus veidrodžius. Kai tik sutvarkau kambarį, pasirodo vadovė ir tikrina, ar jis tinkamai paruoštas, jei ne, tekdavo vėl darbuotis“, – pasakojo mergina.
Viešbutyje, kuriame dirbo lietuvė, dažniausiai apsistodavo verslininkai – vienai ar kelioms naktims. Kambarinę labiausiai stebino, ką palieka madingai apsikirpę, prabangius kostiumus dėvintys vyrai ir dailiomis suknelėmis pasipuošusios moterys.
„Šiukšlės kiekviename stalčiuje, jau nekalbu apie tai, kas darydavosi lovose. Darbas nėra iš maloniausių, tačiau viešbučio svečiai į mus žiūrėdavo pagarbiai“, – prisimena panevėžietė.
Turėjo laiko apmąstymams
Toks darbas jaunai merginai buvo savotiška patirtis. Ji sužinojo, ką reiškia sunkiai dirbti, o po tokių išbandymų joks kitas darbas nebeatrodo atgrasus.
„Kiekviena patirtis duoda ką nors gero, net tada, jei ji bloga. Čia man buvo tiesiog per sunku, darbo tempas ir nežmoniška įtampa mane slėgė. Pinigai, manau, irgi nebuvo to verti. Pavargau, likau šokiruota, pasimokiau ir tiesiog išėjau ieškoti ko nors kito“, – pasakojo ji.
Metusi kambarinės darbą, netrukus rado kitą – fabrike. Augustė dirbo 12 valandų, naktinėje pamainoje ir šaltyje, tačiau sako, kad nebuvo taip blogai. Turėjo daug laisvų dienų, bet erzino monotoniškumas.
„Dvylika valandų darant tą patį ir nejudant savo gyvenimą gali apsvarstyti ir jį perplanuoti kokį dešimt kartų“, – tvirtino emigrantė.
Po keturių mėnesių Augustė metė šį darbą ir pradėjo domėtis studijomis. Tuo pat metu ji rado ir dar vieną darbo pasiūlymą. Kadangi grafikas sandėlyje buvo palankus, ji ir dirbo, ir studijavo.
Norėjo keliauti
Nors merginą mokykloje žavėjo biologija ir chemija, ji pasekė mama – mokėsi nekilnojamojo turto vadybos. Po dvejų metų studijų ir darbo sandėlyje Augustė suprato, kad Anglijos klimatas jai nepriimtinas.
„Jaučiau namų ilgesį. Kadangi mokslai buvo baigti, nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Paskatino ne tikėjimas, kad čia bus geriau ar blogiau. Žinojau, kad bus sunku, bet tiesiog labai norėjau būti namuose, kur šeima, draugai, sava kalba ir kultūra“, – prisiminė panevėžietė.
Lietuvoje mergina gyveno daugiau nei metus. Įsidarbino Panevėžio nekilnojamojo turto agentūroje. Viskas būtų buvę gerai, bet šalia nebuvo draugų – visi išvykę į Vilnių, todėl ir Augustė patraukė į sostinę.
Pirmieji mėnesiai lengvi nebuvo, bet kosmopolitiški žmonės, visiškai kitoks kultūrinis gyvenimas, didelės galimybės žavėjo ir tada, ir dabar. Vilniuje ji tęsė pradėtą gimtajame mieste darbą, tačiau suprato, kad nori keliauti, o tam reikia taupyti ne vieną ir ne du mėnesius.
Laužė taisykles
Apie stiuardesės darbą Augustė niekada nesvajojo, net negalvojo, kad galėtų skraidyti. Tačiau kartą internetinio portalo svetainėje pamatė reklamą ir nusprendė užsiregistruoti atrankai Kaune, tiesiog pabandyti – be jokių norų ar vilčių.
Atrankoje panevėžietei sekėsi, net pati to nesitikėjo. Mergina privalėjo dėvėti kostiumėlį, plaukus susirišti į kuodą ir pasidažyti lūpas raudonais dažais.
„Nespėjau pasiruošti, tai labai tiko suknelė, palaidi plaukai. Ir lūpų nebuvau pasidažiusi. Atranką sudarė keli etapai. Net iki šiol nežinome, pagal ką jie atrenka žmones, tiesiog yra nustatyti kriterijai – arba mes juos atitinkame, arba ne. Svarbiausia – pasistiebus pasiekti 212 centimetrų aukštį ir neturėti tatuiruočių matomoje vietoje. Visa kita tai, ką turime savo galvoje ir ką esame išsiugdę kaip asmenybės. Jie pasirenka mus dėl kokių nors būdo savybių. Manau, turime būti tiesiog savimi, būti komandos dalimi, mokėti ne tik išsakyti savo nuomonę, bet ir išklausyti. Taip pat domėtis kitų šalių tradicijomis ir, be abejonės, mėgti keliauti“, – pasakojo A. Bajorūnaitė.
Auksinis skambutis
Perėjus atranką laukė nemažai rūpesčių. Skiepai, išrašai iš paciento kortelės, net ir dantų rentgeno nuotrauka. Ji reikalinga dėl to, kad darbdaviai padengia visas medicinines išlaidas, todėl nori žinoti, kokia naujai priimtų orlaivių palydovų sveikata. Netrukus Augustė gavo žinią, kad ji gavo darbą, ir nedelsiant reikia skristi į Dubajų.
„Niekada nepamiršiu to auksinio skambučio. Tuo metu su draugėmis buvau batų parduotuvėje, turbūt jos pradėjo rėkti garsiau nei aš pati. Žinoma, buvau laiminga vien dėl to, kad įveikiau labai daug konkurenčių. Buvau sužavėta, laukiau, kada atsiųs sutartį, bilietus ir jau tikrai patvirtins, kad skrendu į Dubajų. Nė akimirkos nedvejojau“, – teigė Augustė.
Anot merginos, Dubajus įspūdingas. Ji tikina, kad čia atvykti verta kiekvienam. Dar ir dabar ją žavi milžiniški pastatai, švara ir saugumas. Didžiausia problema, pasak Augustės, – transportas. Kadangi ji gyvena ne miesto centre, kelionė iki darbo atima daug laiko.
Dubajuje pilna žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių, tikriausiai todėl Augustė nesijaučia svetima. Žmonės draugiški ir tolerantiški. Dubajus yra Jungtinių Arabų Emyratų kosmopolitiškiausias miestas.
Išpildė visus reikalavimus
Orlaivių palydovų mokymai vyko apie šešias savaites. Jie labai intensyvūs. Augustė beveik neturėjo laiko nei miegoti, nei valgyti. Paskaitos prasidėdavo 5.30 valandą, iš namų mergina išvažiuodavo prieš valandą. Taigi keltis reikėjo labai anksti. Komanda turėjo išmokti viską, pradedant nuo saugumo, ką daryti esant avarinei situacijai, jei lėktuve neužtenka deguonies, jeigu kyla gaisras.
„Viską atlikome ir praktiškai, koledže įrengti stimuliatoriai, tai teko iš lėktuvo šokti į vandenį. Reikėjo ir medicinos žinių. Neretai keleivius ištinka koks nors priepuolis ar jiems pasidaro negera. Praktikavomės, ką daryti, jei moteris pradeda gimdyti, kaip elgtis, jeigu keleivis miršta per skrydį. Beveik kasdien turėjome po vieną du egzaminus, už juos reikėjo gauti ne mažesnį kaip 80 procentų įvertinimą. Paskui buvo savigynos kursai ir, be abejo, aptarnavimo, nes rūpintis keleiviais – svarbiausia darbo dalis“, – pasakojo orlaivio palydovė.
Stiuardese Augustė dirba vos penkis mėnesius. Darbu ji labai patenkinta Dabar gali aplankyti šalis, apie kurias anksčiau nedrįsdavo net pagalvoti, o sutikti žmonės tapo geriausiais draugais.
Ji aprūpinama butu, jai nereikia mokėti už transportą, o gaunamas atlyginimas leidžia laisvai gyventi. Priklausomai nuo skrydžių, vidutinis stiuardesės atlyginimas svyruoja nuo 2500 iki 3000 eurų. Be to, kiekvienoje šalyje jos gauna dienpinigius tos šalies valiuta.
Orlaivio palydovai taip pat turi didžiules nuolaidas sau ir šeimai kelionių bilietams, o dešimt pasirinktų draugų gali keliauti kur tik panorėję. Kadangi šiuo metu daug Augustės bičiulių išsibarstę po visą pasaulį, ji turi galimybę visus juos aplankyti.
Geriausias draugas – laikrodis
A. Bajorūnaitė sako, kad labiausiai šiame darbe erzina kolegos, kurie nevertina tai, ką turi, ir visą skrydį skundžiasi, kaip viskas blogai.
„Tada aš joms sakau: ar bandei dirbti kambarine? Dažniausiai tuo pokalbis ir baigiasi. Su keleiviais problemų neturiu. Visada vadovaujuosi taisykle – koks būsi su kitais, tokie ir žmonės bus su tavimi. Šypsena – geriausias mano ginklas. Niekada nereikia rodyti savo principų, noriu, kad kiekvienas keleivis grįžtų su gerais atsiliepimais, o ne peiktų. Dar vienas neigiamas dalykas – laikas. Mūsų grafikas nenuspėjamas – kartais skrydis ryte, kartais – per pietus, kartais – vidurį nakties, todėl laikrodis yra mūsų geriausias draugas. Savo miegą planuoti privalome“, – tvirtina A. Bajorūnaitė.
Prieš kiekvieną skrydį įgula susirenka dviem valandomis anksčiau. Aptaria, kur skrenda, kokie bus keleiviai ir ko tikėtis. Komanda jau žino, kiek skris vaikų, kiek bus ligonių, ir visuomet tam rengiasi.
Prieš skrydį taip pat tikrinami orlaivių palydovių dokumentai, ar visos turi reikiamus skiepus. Apžiūri jų išvaizdą, ar nulakuoti nagai, tvarkingai sušukuoti plaukai, ar tinkamas makiažas, kaip išlyginta uniforma. Po visko kiekvienas įgulos narys gauna po vieną saugumo ir medicinos klausimą, į kurį būtina atsakyti, todėl prieš kiekvieną skrydį visi kartojasi įgytas žinias koledže.
Nuo likimo nepabėgsi
Dažniausiai Augustė ore praleidžia apie 100 valandų, kitas dienas – Dubajuje ar svečiose šalyse. Nors mergina čia dirba neseniai, bet sako jau sunku atsiminti, kur teko būti. Šį mėnesį laukia Singapūras, Frankfurtas ir Mauricijus.
„Kartais norisi paprašyti, kad kas nors įžnybtų, nes vis dar negaliu patikėti, ką matau savo akimis. Kiekviena šalis, o ypač miestas, turi ką nors savo, yra vietų, į kurias vėl norisi sugrįžti“, – sako A. Bajorūnaitė.
Iki šiol geriausia kelionė buvo į Braziliją ir Argentiną. Lietuvei patinka Lotynų Amerika ir jos žmonės, nes yra atsipalaidavę, niekur neskuba, draugiški. Augustė žavisi jų kalba, kultūra ir maistu. Brazilijos gamta atima žadą. Argentinoje kone labiausiai sužavėjo tango. O Rio de Žaneiro karnavalas leido pamatyti pilnas gatves žmonių su kaukėmis.
Skrydžių mergina nebijo ir mano, kad lėktuvas – vienas iš saugiausių transportų.
„Jei lemta, taip ir bus. Turime džiaugtis kiekviena akimirka, kurią mums suteikia gyvenimas. Juk visi savo laimę atrandame skirtingose srityse, kaip ir sakiau, nuo likimo nepabėgsi, tą visada pabrėžiu ir tėvams. O jie tikrai patenkinti mano pasirinkimu ir džiaugiasi kiekviena mano kelione, įspūdžiais. Kaskart prieš man kur nors vykstant domisi ta šalimi. Didžiausias mano noras būtų juos nusivežti visur, kur keliauju. Tėvai man patys brangiausi, jie vieninteliai visada nuoširdžiai džiaugiasi, kasdien laukia mano skambučio ir įspūdžių“, – tvirtina Augustė.
Laisvalaikį mergina leidžia įvairiai, dažniausiai su draugais. Kadangi jų kompanijoje yra dešimt žmonių, visi gamina savo šalies patiekalų. Visi ypač pamėgo Augustės paruoštą silkę.
Kartais su bičiuliais žaidžia boulingą, lanko šokių pamokas, kai geras oras, traukia į paplūdimį. „Žinoma, būna dienų, kai geriausias laisvalaikis – lova ir televizorius“, – prisipažįsta.
Mergina teigia galinti išbandyti ir kitų darbų.
„Stiuardesės darbas nėra toks, kurį planuoju dirbti visą likusį gyvenimą, tačiau planas ketveriems ar penkeriems metams aiškus. Gal naujos šalys ir pažintys nuves į nematytą kraštą, bet kol kas planuoju baigusi šį darbą grįžti namo“, – sako A. Bajorūnaitė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
