– Trumpai grįžkime prie “Radiocentro” ceremonijos. Ar tikėjai savo sėkme “Geriausios metų atlikėjos” nominacijoje?
– Aš labai džiaugiuosi, kad per šių metų “Radiocentro” apdovanojimus gavau geriausios atlikėjos statulėlę. Smagu, kad mano dainos pasiekė klausytojų širdis, kiekvienas jų rado ką nors sau artima, nes mano dainos – tai žmogiški išgyvenimai, daugelį apdainuotų situacijų pati patyriau savo kailiu. Tai buvo didelė mano svajonė dar nuo paauglystės, tikslas, prie kurio ėjau, tad man ši statulėlė be galo brangi. Kažkur viduje tikėjau savo sėkme, tikėjausi būti įvertinta. Bet kol rankose nelaikiau statulėlės – neskubėjau tuo per stipriai tikėti. Labai gaila, kad vienos mano kolegės dainininkės, kuri taip pat ten buvo nominuota, prodiuseriai nesugebėjo pralaimėti ir suskubo laidyti gandus, neva apdovanojimą nusipirkau. Manau, kad RC apdovanojimai atiteko išties jų vertiems atlikėjams. Taip pat labai smagu, kad apdovanojimą parsivežiau ir iš jūsų krašto. Ačiū jums.
– O kaip dėl šių metų Lietuvos Eurovizijos atrankos? Ar jauti kokį nusivylimą, apmaudą ar nepasitenkinimą šiuo konkursu?
– Šiemet turėjau stiprią nuojautą neiti į šį konkursą. Ir kas mane ten pastūmėjo?
Ši atranka buvo panaši į cirką – tiek atlikėjai, tiek žmonės vieni iš kitų tyčiojosi. Po nesėkmės sunku buvo atsigauti. Nors pripažįstu, kad pasiruošti tai atrankai vertėjo stipriau, bet net LRT pridarė daug klaidų – kaip tyčia, man dainuojant kažkas už kadro šnekėjo, man pritariančių merginų balsai į eterį išvis nepateko, o juk balsų masėje visas tos dainos efektas ir buvo. Na, aš turėjau gerą pamoką. Mano šūkis: dėl nieko gyvenime nesigailėti, viskas tik į gera!
– Vis dėlto gavusi oficialų LRT televizijos atsiprašymą dėl nevykusios garso kokybės bei pasiūlymą antrą sykį pasirodyti scenoje, tu atsisakei. Dėl kokių priežasčių taip pasielgei? Ar paskui nesigraužei, juk turėjai šansą įrodyti Lietuvai, kad techniniai nesklandumai – ne tavo kaltė, ir tai, jog esi tikrai puiki bei profesionali dainininkė?
– Žinoma, iš pradžių net tą patį vakarą norėjau įrodyti, kad daina turėjo skambėti ne taip, kaip nuskambėjo! Tačiau gavę atsiprašymą iš LRT jau ruošėmės eiti į kitą laidą pakartoti dainos, bet mano sprendimą nedalyvauti dar kartą nulėmė konkurso organizatoriams nusiųsta M.Jacksono daina. Tuomet ir supratau, kad šiais metais šis konkursas man labiau panašus į klounadą, o pavirsti klounu aš visai nenoriu. Po keleto savaičių tą pačią dainą sėkmingai padainavau kitoje televizijoje. Tada viduje nusiraminau. Kas manimi tikėjo, tie tiki ir žino, o kam neįdomu, tai ir man neįdomi jų nuomonė.
– Tikrai nemažai dėmesio sulaukei iš mūsų kaimynės Latvijos. Latvių radijo eteryje skamba bei topų viršūnėse puikuojasi tavo daina “Angelas baltas”, be to, dar ir lietuviška versija. Iš kur toks pasisekimas? Kokių pastangų reikėjo, kad būtų pasiekti tokie rezultatai?
– Su kaimynine Latvija buvo gana paprasta istorija. Mes kartu su grupe “Land” turime vieną bendrą labai gražią dainą. Su ja Rygoje keletą kartų dalyvavome televiziniuose projektuose. Taip ten užmezgėme santykius su Latvijos radijo stotimi, kuri po kelių mėnesių ir pagrojo mano dainą. Man ir pačiai tai sukėlė nuostabą, tuo labiau kad galvojau perdainuoti ją anglų kalba. Daina “Angelas baltas” – labai nuoširdi, ne vieną griebianti už širdies, manau, nors ji ir lietuvių kalba, latviai pajautė jos nuotaiką, įvertino visa tai.
– Kaip vertini tą mažą, ne taip seniai įvykusį incidentą su mergina, kuri siekė populiarumo naudodamasi tavuoju pseudonimu? Ar teko asmeniškai su ja bendrauti ir viską išsiaiškinti?
– Iš tikrųjų nelabai supratau, kaip galėjo taip atsitikti. Kaip galima taip daryti ir klaidinti žmones?! Gaudavau daug laiškų su klausimais apie tą dainą ir visiems aiškinau, kad tokios net nesu girdėjusi! Vien jau pirmas tos dainos sakinys “Surūkau cigaretę…” – niekada savo dainose to neparašyčiau. Na, manau, internete daug visko žmonės įdeda, ir jei kažkas pasivadino taip pat kaip ir aš, tegu. Bet kai išdrįso savo įrašą nunešti į radijo stotis, buvo jau per daug! Keletas stočių jau pristatinėjo jį kaip naują mano dainą! Tuomet mes ir pradėjome aiškintis – taip juk negalima. Su leidėjais žinome, kas tai padarė ir netgi galėjome patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet šį kartą mes nusprendėme atleisti ir tik paviešinome šį įvykį, kad ateity taip daugiau niekas nenorėtų daryti.
– Daugelis muzikos klausytojų bei tavo gerbėjų yra susidarę tokį įspūdį, kad esi didžiulė, tiesiog nepataisoma romantikė, tikras angelėlis. O ar kartais netenka virsti velniuku?
– Taip, aš iš tiesų esu didelė romantikė. Ir taip pat manau, kad esu geras žmogus. Tačiau aš vis tiek žmogus, o jie kartais klysta, pridaro daug neapgalvotų dalykų, juk visko būna. Aš stengiuosi kuo mažiau pykti, nes pyktis blokuoja gerąją mūsų energiją. Aš žmogus, kuris sunkiai pasako žodį “ne”. Visą laiką esu pasiruošusi padėti. Esu labai jautri, tačiau ir užsispyrusi, tai neretai erzina aplinkinius: ragais ir nagais kovoju už tiesą, stengiuosi pasiekti savo užsibrėžtą tikslą. Bet į velniuką, manau, nepavirstu.
– Esi išleidusi debiutinį albumą “Angelas baltas”. Jis spinduliuoja begaline šiluma, romantika, ramybe, gėriu. Ar pati įsivaizduoji, kaip atrodys tavo antrasis albumas, koks bus jo viršelis bei turinys?
Esu patenkinta savo pirmuoju albumu. Jį jau spėjo įvertinti ir mano klausytojai. Džiaugiuosi, kad iki šiol jis gerai perkamas. Jame sudėti mano jausmai, išgyvenimai. Šiuo metu įrašinėju antrąjį ir labai tikiuosi, kad jis bus neką prastesnis. Žmonės jaučia netikrumą. Viršelis ir vėl bus labai romantiškas, pasistengsiu, kad jį vartyti būtų įdomu, įdėsiu daugiau savo nuotraukų. Smagu, kad leidėjai atsižvelgia į mano norus, pageidavimus. Dėl albumo pavadinimo dar neapsisprendžiau. Galiu pasakyti, kad stilistiškai šie du albumai bus panašūs, vienas kitam artimi.
Kalbėjosi Reda Osteikaitė