Žurnalistė Astra Petkūnaitė prieš daugiau nei dvejus metus susikrovė lagaminus, paliko šeimą, draugus ir apsigyveno už tūkstančių kilometrų – Tailande. Egzotiškoje šalyje mergina atrado naujus namus ir artimiausiu metu jų palikti neketina.
Vyriausiasis vienuolis Astrą laimina šventu vandeniu ir užriša juostelę, kurios nevalia nukirpti. Ją privalu nešioti tol, kol savaime nutrūks.
Niekuomet nesigailėjo
Dabar gide dirbanti A. Petkūnaitė Lietuvoje ilgą laiką darbavosi viename naujienų portale, rašė apie garsenybių gyvenimą, TV projektus, koncertus ir kitas pramogas.
„Nors darbas ir kolektyvas man labai patiko, giliai viduje jaučiau, kad trokštu gyventi savo gyvenimą, o ne rašyti apie svetimą“, – „Sekundei“ teigė pašnekovė.
Apie Astros aistrą keliauti žinojo ne vienas bičiulis, ji traukiniu yra apkeliavusi didžiąją dalį Europos. Vieną dieną atsidariusi elektroninį paštą mergina rado laišką su trumpu, bet intriguojamu naujo darbo pasiūlymu.
„Astra, ar norėtum pusę metų dirbti gide Tailande?“ – toks paprastas ir trumpas buvo laiškas, atvėręs man duris į dar nepažįstamą pasaulį. Kai tik turėdavau laisvo laiko, visuomet keliaudavau. Kelionės buvo mano vaistas nuo kasdienybės ir rutinos“, – pasakojo Astra.
Mergina ilgai nedelsė ir po kelių dienų nuėjo į susitikimą su įmonės direktoriumi. Apsispręsti laiko turėjo nedaug, nors jo beveik ir nereikėjo, nes Astra širdyje jau turėjo tvirtą atsakymą.
„Kadangi siela troško nuotykių, atsakymas buvo aiškus – važiuoju. Per tris savaites išėjau iš darbo, suradau, kas pasaugotų mano nuomojamą butą (nes galbūt po penkių mėnesių teks grįžti), radau katei naujus namus ir atsisveikinau su šeima bei draugais“, – kalbėjo mergina.
Priėmusi sprendimą, iki tol Azijoje nebuvusi Astra ėmė nerimauti, ar pajėgs susitvarkyti su naujais iššūkiais. Mergina guodžiasi, jog pirmasis sezonas Tailande buvo sunkus ir kainavo nemažai streso, taip pat daug valandų reikėjo skirti žinioms plėsti.
„Nors buvo sunku, matyt, kad pavyko neblogai, nes gide Tailande dirbu jau trečią sezoną“, – džiaugėsi Astra.
Mergina tvirtina, jog darbo Tailande jai tikrai netrūksta, nes turistų iš Lietuvos kasmet daugėja. Taip pat ji bendrauja su keletu lietuvių, kurie dažniausiai į egzotišką šalį atvyksta norėdami pabėgti nuo lietuviškų šalčių.
„Tailandas mūsų šalyje dabar labai populiarus. Pažįstu kelis čia gyvenančius lietuvius, stengiamės palaikyti ryšį, tačiau Tailande nemaži atstumai, tad dažnai bendravimas apsiriboja socialiniais tinklais. Galbūt vieną dieną įkursime čia lietuvių bendruomenę, būtų labai smagu!“ – apie bendravimą su tautiečiais pasakojo Astra.
Gyventi iš naujo
Kai kolegoms mergina išsitarė, jog išeina iš darbo ir išvažiuoja į Tailandą, daugelis nepatikėjo. Jai ir pačiai šis gyvenimo posūkis atrodė tarsi sapnas, reikėjo ne kartą įsignybti, kad įsitikintų, jog viskas, kas aplink vyksta, – realybė.
Vienintelis žmogus, su kuriuo Astra tarėsi dėl netikėto darbo pasiūlymo, buvo mama. Tačiau niekas nemanė, jog ši lietuvės kelionė, kuriai ji pasiryžo dėl gidės darbo, truks ilgiau nei vieną sezoną.
„Dabar, kai Tailande esu jau trečius metus, šeima su tuo susitaikė, tačiau vieni kitų labai ilgimės. Ypač pasiilgstu savo 13-metės sesės Gabijos, mus sieja itin stiprus ryšys. O draugams, žinoma, smagu turėti draugę, gyvenančią Tailande. Jų vis daugiau aplanko mane. Žinoma, atsirado ir daug „draugų“, staiga atsiminusių mane. Kiekviena jų žinutė baigiasi pageidavimu aplankyti Tailandą, prašymu suorganizuoti kelionę ir pan. kur jie buvo, kai aš dirbau Lietuvoje ir neturėjau tokio įdomaus darbo?“ – kalbėjo pašnekovė.
Mergina teigia, jog draugai ar pažįstami dažnai teiraujasi, iš kur ji sėmėsi drąsos viską mesti – gerą darbą, socialines garantijas, draugus, šeimą ir patogų gyvenimą. Tiems, kurie su nuostaba žavisi jos pasiryžimu, ji visuomet turi atsakymą.
„Man neatrodo, kad kažką paaukojau. Taip, teko palikti savo įprastą aplinką ir mokytis gyventi iš naujo, tačiau tik taip mes galime tobulėti, pažinti mus supantį pasaulį. Niekuomet nesigailėjau šio sprendimo, nors dėl jo teko paaukoti pastovumą, namų jaukumą (jau daugiau kaip dvejus metus neturiu namų, tik lagaminą), asmeninius santykius ir bet kokias garantijas. Tačiau per šį darbą pažinau save geriau, nei būčiau galėjusi Lietuvoje. Jaučiuosi lyg amžina studentė, nes visuomet atsiras neperskaitytų knygų, neperžiūrėtų filmų, neatsakytų klausimų ar nepažintų miestų. Todėl esu rami, jog tol, kol dirbu šį darbą, nenustosiu tobulėti nei kaip gidė, nei kaip žmogus“, – tvirtumo nestokoja pašnekovė.
Pirmosios dienos – sunkios
Astra pasakoja, jog pirmosios dienos egzotiškoje šalyje buvo sunkios. Ne kartą kamavo abejonės dėl priimto sprendimo. Tačiau Tailandą ir jo žmones ji pamilo kaip seniai matytus giminaičius, apdovanojančius šypsena ir leidžiančius pasinerti į jų kartais sunkiai suprantamą pasaulį.
„Buvau visiškai viena, nesupratau vietinių kalbos, maistas man buvo per aštrus, oras per karštas… Keletą kartų jau buvau ėmusi galvoti, kokio velnio aš čia važiavau, bet tokie jausmai buvo labai natūralūs. Juk Tailandas visiškai nepanašus į Lietuvą ar bet kurią Europos šalį. Reikėjo laiko,“ – apie iš pradžių patirtus sunkumus pasakojo „Kelionių akademijos“ gidė.
Merginai teko pratintis prie naujo maisto skonių, ypač aštrumo. Ji taip pat turėjo taikytis ir prie kardinaliai pasikeitusio klimato.
Tačiau sunkiausia, Astros teigimu, buvo suprasti vietinius žmones, kurie kitaip nei vakariečiai yra uždaresni, tylesni, kuklesni. Tajai vengia fizinio kontakto, tad merginai teko pamiršti apie glėbesčiavimąsi ar bučinius į žandus.
„Vyrams nedera liesti svetimų moterų. Tajai taip pat tingūs. Vos radę laisvą minutę, žiūrėk, jau ir snaudžia. Kartais ir darbai, kurie turi vykti greit, – užtrunka. Keliaujant po šią šalį teko išmokti neskubėti ir neskubinti vietinių. Taip pat priprasti prie nežinomybės. Čia nėra tikslių transporto tvarkaraščių, tad nori nenori išmoksti lankstumo.
Labiausiai ilgiuosi ilgų pokalbių su draugais, kai galima diskutuoti, filosofuoti. Tajai sunkiau įsileidžia į savo ratą, tad per trejus metus įgijau vos kelis draugus“, – apie gyvenimą Tailande pasakojo Astra.
Merginos teigimu, jos gyvenimas ir darbas Tailande kas dvi savaites prasideda iš naujo, nes būtent tiek trunka vienos turistų grupės viešnagė. Astros diena dažnai prasideda dar neprašvitus, o baigiasi tik sutemus.
„Kai turiu turistų grupes, apie save tenka pamiršti, darbotvarkę diktuoja ekskursijos. Tačiau skųstis negaliu, nes net po dviejų sezonų vis dar mėgaujuosi Bankoko šventyklomis, vaizdu iš aukščiausio Tailando viešbučio, maisto gaminimo pamokomis ar tiesiog pokalbiais su turistais“, – apie savo darbą pasakojo gidė.
Iš pradių ji Tailande jautėsi sutrikusi ir išsigandusi, o dabar – lyg namuose. Mergina juokauja, kad netgi Bankokas, kur neoficialiai gyvena apie 15 mln. žmonių, jai nebeatrodo toks didelis.
„Viskas daug aiškiau, žinau jų papročius ir tradicijas. Dabar čia jaučiuosi saugi, laiminga ir alkana naujų patirčių“, – tvirtino pašnekovė.
Palikti Tailando neketina
Mergina Tailando palikti neketina, nes ši egzotiška šalis jai patinka. Nors pasvajoja, jog ateityje norėtų pagyventi Siemreabo mieste Kambodžoje, kur dažnai keliauja su turistais.
„Tailande galiu sveikai maitintis, mėgautis gatvės maistu, sportuoti, džiaugtis saule“, – gyvenimo Bankoke privalumus vardijo Astra.
Nors prie baltaodžių tailandiečiai yra įpratę, tačiau mergina iš vietinių sulaukia nemažai dėmesio, kai kurie net prašo su ja nusifotografuoti.
„Tajai vaikinai taip pat rodo dėmesį, tačiau jie nuo lietuvių labai skiriasi. Kadangi esu panašesnė į karšto kraujo pietiečius, kartais jaučiu, kad kuklius tailandiečius deginu savo energijos pertekliumi. Visi mano kolegos gidai – vyrai, aš vienintelė mergina, tad jie manimi labai rūpinasi. Kolegos kartais verčia mane jaustis princese“, – šypsosi Astra.
Mergina vykdama į Tailandą tajų kalbos nemokėjo. Dėl intensyvaus darbo neturi laiko jos mokytis ir dabar, tačiau kalbos barjero ji niekada nejuto.
Kiekvieną dieną besisukdama tarp tailandiečių Astra teigia perpratusi privalomas bendravimo taisykles. Ji pabrėžia, jog svarbiausias dalykas bendraujant su vietiniais yra pagarba.
„Kartais tenka dirbti tris mėnesius be poilsio dienų ir keliauti po Tailandą bei Kambodžą, tad laiko eiti į kalbos pamokas tiesiog nebelieka. Daugelis tajų kalba angliškai ar bent jau moka pagrindinius žodžius. O kur nebegali pagelbėti žodžiai, kalbamės ženklais ir šypsenomis“, – apie bendravimą su vietiniais kalbėjo mergina.
Išbandymai motoroleriu
Privalomas Bankoko gyventojų atributas – motoroleris, jį lietuvei taip pat reikėjo prisijaukinti ir įveikti vieną didžiausių savo baimių. Nors, kaip teigia mergina, kiekviena diena Tailande yra gana egzotiška ir staigmenų tikrai netrūksta, tačiau labiausiai ji išskiria patirtį, kai išdrįso atsisėsti prie dviratės transporto priemonės vairo.
„Mano artimas žmogus žuvo per automobilio avariją, tad paniškai bijojau transporto priemonių. Maža to, Bankoke buvau patekusi į motorolerio avariją, mus partrenkė mašina. Po tokių įvykių sėsti pačiai prie vairo buvo baisu. Bijojau ir tuomet, kai vairuodavo kas nors kitas“, – savo skaudžiomis patirtimis dalijosi mergina.
Astra tikina, jog visą gyvenimą prisimins dieną, kai pajuto, jog nebejaučia baimės motoroleriams, ir po kelių dienų su malonumu išdrįso juos išbandyti.
„Gulėjau atsipalaidavusi ant masažo stalo, mano draugai tuo metu buvo paplūdimyje. Aš tiesiog gulėjau užsimerkusi ir dėkojau visatai už savo gyvenimą – už darbą, kuris man teikia beprotišką malonumą, už draugus, kurie manęs nepamiršta ir kuriems galiu parodyti šalį, kurią pamilau, už kiekvieną dieną, kad esu sveika ir laiminga. Ir tą akimirką pajutau, kad baimės nebėra. Lyg burtų lazdele kas būtų mostelėjęs.
Jau po kelių dienų išsinuomojau motorolerį, draugės vaikinas mane pamokė pagrindinių dalykų ir kitą dieną drauge lėkėme per visą salą“, – pasakojo lietuvė.
Audinga SATKŪNAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
