Panevėžio kraštotyros muziejaus konservavimo-restauravimo skyriaus vedėjas restauratorius Žygimantas Mileris, besispecializuojantis medinės polichrominės skulptūros srityje, tvirtino, kad prisiliesdamas prie kelių šimtmečių senumo šventojo skulptūros jaučia didelę pagarbą ją kūrusiam dievadirbiui. Kiekvienas į jo rankas patenkantis eksponatas – restauratoriui prabylanti istorija. Trylika metų gydantis, kaip pats sako, medines šventųjų skulptūrėles Ž.Mileris įsitikinęs, kad šiame darbe tobulėjimui ribų nėra: net patyrę specialistai sutrinka gavę retą kūrinį. Praktika – didžiausia restauratorių mokytoja.
Amžių byloja ir vinys
Ž.Mileris šypsojosi, jog ne vienas, nieko neišmanantis apie restauravimą, įsivaizduoja, kad jo darbas – perdažyti arba nušveisti skulptūrą. “Kiekvienas eksponatas prieš jį restauruojant yra konservuojamas – išsaugoma tai, kas dar likę iš praeities”, – apie savo darbo subtilybes pasakojo Žygimantas. Jei šventojo skulptūroje randamas nors mažytis lopinėlis senųjų dažų – jie jokiu būdu nenugramdomi, o, restauratorių terminologija kalbant, siklijinami, kad ateityje būtų galima atkurti buvusią spalvą. Anot Žygimanto, medinės skulptūros vertę sudaro du pagrindiniai dalykai: drožyba bei polichromija, t.y. kelių spalvų tapyba ant medžio. “Visos senosios medinės skulptūros yra dažytos. Šių dienų tautodailininkai dažniau akcentuoja pačią drožybą. Labai mažai kas bedažo, tik sotina antiseptikais. Todėl šiuolaikinės medinės skulptūros vizualiai skiriasi nuo senųjų, nors drožyba išlikusi panaši”, – pasakojo Žygimantas.
Visos restauratoriaus naudojamos medžiagos tik grįžtamosios, t.y. tirpstančios vandenyje. Net nutrūkusi statulėlės detalė klijuojama specialiais klijais, išplaunamais vandens, kad ateityje darbą į rankas paėmę kiti restauratoriai galėtų atkurti eksponato autentiką. Liaudies menas nepakartojamas ir neturintis analogų, todėl, pasak Žygimanto, viena iš pagrindinių taisyklių restauratoriaus darbe – nepalikti savo pėdsakų, kitaip tariant, nepažeisti dievadirbio autorinių teisių.
Ž.Mileris teigė tiksliai negalįs pasakyti, kiek metų buvo jo seniausia tvarkyta skulptūra. Senosios kartos dievadirbiai nepalikdavo jokių ženklų ant savo darbų: inicialų, datų, nuorodų, kokia proga drožtas dirbinys. Tai – jau šių laikų menininkų požymis. Todėl paėmęs seną skulptūrą jos amžių restauratorius bando nustatyti pagal drožybą, dažų sudėtį, medienos pakitimus. Kitose restauratorių bazėse, anot Žygimanto, atliekami ir dirbinio cheminiai tyrimai. Panevėžio kraštotyros muziejui jie – per didelė prabanga, todėl datuojant kūrinį panevėžiečiams neretai tenka vykti į Vilniaus restauravimo centrą. Kartais dirbinio amžių bandoma nustatyti pagal konstrukciją – pakankamai informatyvios šiuo atveju yra vinys, kuriomis sutvirtinta skulptūra.
Geriausia mokytoja – praktika
Panevėžio kraštotyros muziejuje 2000-aisiais įsteigtame konservavimo-restauravimo skyriuje dirba keturi restauratoriai. Be Žygimanto, čia darbuojasi dar dokumentų ir metalo atkūrimo ir išsaugojimo specialistai. Visoje Panevėžio apskrityje daugiau šios profesijos atstovų nėra. Ir tik viena iš panevėžiečių yra baigusi specialias studijas. Lietuvoje įsigyti šios specialybės žinių kol kas dar ribotos galimybės. Didžiausio Baltijos šalyse Vilniaus Prano Gudyno restauravimo centro nemažai restauratorių mokslų sėmėsi Sankt Peterburge, Taline.
Trokštantieji sustabdyti laiko tėkmę ir ateities kartoms palikti tai, kas buvo sukurta prieš kelis šimtus metų, patys ieško mokytojų, galinčių perduoti savo žinias. “Restauravimo įgūdžiai įgyjami tik per praktiką. Vien teorijos čia nepakanka”, – pažymėjo pašnekovas. Savo darbo paslaptis Žygimantas taip pat perėmė keletą metų muziejuje padirbėjęs profesionalaus restauratoriaus P.Čerkausko padėjėju. Dabar Ž.Mileris skaičiuoja jau tryliktuosius darbo muziejuje tvarkant senųjų medžio meistrų skulptūras metus – į restauravimo paslaptis vaikinas pradėjo gilintis vos baigęs vidurinę mokyklą.
Tačiau, pasak jo, šiame darbe, kur žinios įgyjamos tik per praktiką, net ir patyrę restauratoriai gauna tokių eksponatų, su kuriais nežino ką daryti. “Čia dirbi ir mokaisi. Visą laiką”, – tvirtino Ž.Mileris. Panevėžyje, anot jo, sunkumų sukelia ne tik menka restauravimo bazė, bet ir tai, kad mūsų mieste nėra profesionalių šio darbo vertintojų. Todėl panevėžiečiai noriai bendradarbiauja su prityrusiais kolegomis Vilniuje.
Žygimantas juokavo: jei žmogus žvejys, vadinasi, turi kantrybės, o jei turi kantrybės – gali būti restauratoriumi. “Tai labai kruopštus darbas: čia niekur nenuskubėsi ir drebančiom rankom nieko nepadarysi. Jei rankos dreba, geriau nedirbti, nes atėjus kitą dieną teks savo klaidas taisyti. Iš vakaro negali būti jokių vakarėlių”, – pašmaikštavo Ž.Mileris.
“Pastaruoju metu madingi tampa seni daiktai – žmonės ieško senovinių statinių, rakandų. Todėl atsiranda nemažai privačia veikla besiverčiančių restauratorių dirbtuvių. Tačiau ten dažniausiai iš seno daikto padaro naują arba atvirkščiai, priklausomai nuo kliento pageidavimų. Mes dirbame pagal visiškai kitokius principus. Svarbiausias iš jų – autentikos išsaugojimas”, – pabrėžė Ž.Mileris.
Jaučia pagarbą
Nors seną dirbinį profesionaliai atgaivinti ir išsaugoti – didžiulė atsakomybė, tačiau Ž.Mileris, paėmęs į rankas skulptūrėlę, teigė jaučiantis ne baimę ją sugadinti, o didžiulę pagarbą drožusiam meistrui, religijai. “Aš tikiu, jog kryžkelėje, kapeliuose, ant kalnelių stovėjusi skulptūra pilna teigiamos energijos. Negaliu jos paimti bet kaip”, – kalbėjo Žygimantas.
Ž.Milerio rankose atgyja iš įvairiausių Aukštaitijos vietų muziejininkų surinkti mediniai šventieji. Populiariausi, anot restauratoriaus, mūsų krašte – žemdirbių globėjas šv. Izidorius, ligonius, piligrimus ir invalidus globojantis šv. Rokas, keliaujančiųjų vandeniu globėjas šv. Jonas Nepomukas, statytas prie tiltų ir vandens telkinių, statybininkus, duobkasius globojusi ir nuo netikėtos mirties bei žaibo sugojusi šv. Barbora. Aukštaitijoje itin populiarios Švč. Marijos ir Nukryžiuotojo bei Jėzaus Nazariečio skulptūrėlės.
Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma apie 119-a senųjų medžio drožėjų darbų. Pasak restauratoriaus, meistrai, kaip ir dabar, taip ir prieš kelis šimtus metų, drožė dievus, panašius į save. “Manau, jie ne specialiai stengiasi. Kūrėjas ir kūrinys dažniausiai supanašėja. Ne paslaptis, kad skulptūrų meistrus atrenka pagal braižą – visi vieno autoriaus šventųjų veidai panašūs. O paskui dar paaiškėja, kad ir drožėjas turėjo tokius pačius veido bruožus”, – pažymėjo Ž.Mileris.
Tradicijų nėra
Pasak Žygimanto, vienodų drožinių nėra – kiekvienas jų individualus ir nepakartojamas. “Mūsų krašte niekada nebuvo drožėjų mokyklų. Profesionalios skulptūros, išdrožtos Lietuvoje, praktiškai nėra. Vakarų šalyse veikė mokyklos, susiformavo drožimo tradicijos. Pas mus drožinėjo žiemą laiko turėdavę ūkininkai, amatininkai. Savo darbus dovanodavo, turgavietėse pardavinėdavo”, – pasakojo restauratorius. Drožinių unikalumas – vienas didžiausių sunkumų, trukdančių atkurti autentiškumą: restauratoriui būtų įmanoma išdrožti tokią pat skulptūros detalę, kokią buvo sukūręs autorius, tačiau nėra nuo ko nusižiūrėti. “Skulptūra – ne stalas: jei jam viena koja nulūžta naują gali pagaminti pagal kitas tris”, – palygino Žygimantas.
Restauratorius juokavo: dažniausias smalsuolių užduodamas klausimas – kiek laiko prireikia medinei statulėlei sutvarkyti. “Terminų čia negali būti. Bedirbdamas pamatau, kad to darbo tris kartus daugiau, nei iš pradžių atrodė”, – apie savo darbo specifiką pasakojo Ž.Mileris. Anot jo, drožiniui sutvarkyti prireikia nuo mėnesio iki metų. Restauratorius – savotiškas chirurgas: vilkėdamas baltą chalatą skalpeliu sluoksnis po sluoksnio pamažu ir labai atsargiai atidengia dažus. Kiekvienas gilyn vedantis sluoksnis tarsi byloja apie žmones, skulptūrėlę tvarkiusius taip, kaip išmanė. Žygimanto darbas – atkurti autentiką. Anot Ž.Milerio, tokiame darbe cheminių medžiagų, tirpdančių dažus ir taip lengvinančių darbą, vengiama baiminantis, kad jos gali ištirpdyti ar kitaip pakenkti pačiam pirmajam dažų sluoksniui, dažytam galbūt prieš kelis šimtus metų.
Gydo medinius šventuosius
Pasak Žygimanto, restauratoriai nepritrūksta darbo dėl dviejų priežasčių: laiko paliktų pėdsakų skulptūroje ir anksčiau atliktų darbų. “Žmonės drožė skulptūrą taip, kaip išmanė, o vėliau ją tvarkė lygiai taip pat savo nuožiūra. Ir negalima jų kaltinti dėl to. Kita vertus, tie visi perdažymai ir pakenkė skulptūroms, ir jas išsaugojo – suveikė kaip apsauginė danga”, – įsitikinęs Žygimantas.
Ž.Mileris tvirtino nė neįsivaizduojantis, kad galėtų mesti šį smulkmenišką ir milžiniškos kantrybės reikalaujantį darbą. “Man patinka amžių nugludinti mediniai dievai. Tie laiko palikti pėdsakai man yra labai gražūs – pasikeitusi spalva, suaižėjęs medis ir drožinys tarsi įgavęs papildomos šilumos”, – švelniai apie į jo rankas patenkančias šventųjų statulėles kalbėjo pašnekovas. Pasak jo, skulptūros autoriai yra du: dievadirbys ir laikas. “Aš nekuriu skulptūros. Tik gydau ją”, – akcentavo Žygimantas. Įdomiausia Ž.Mileriui savo darbe – tyrinėti skulptūros autoriaus darbą. “Matosi jo drožyba, įrankiai, dažų kokybė, prilipę teptuko ar paties meistro barzdos plaukeliai. Tai tiesiog meistro tyrinėjimas, dažnai kuo nors nustebinantis”, – pasakojo restauratorius.
Darbo, Ž.Milerio manymu, restauratoriams niekada nepritrūks. “Todėl, kad žmonės drožia, o laikas eina”, – sakė Žygimantas.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. ”Man patinka amžių nugludinti mediniai dievai”, – prisipažino Žygimantas.