Artėjančios didžiosios metų šventės ir prasidėjęs adventas turėtų būti toks metas, kai visi norime pabūti nors šiek tiek geresni ir labiau susikaupti. Tačiau neretai taip įsisukame į prieššventinius rūpesčius, kad viskas, ką jaučiame, yra stresas, nuolatinis skubėjimas ar netgi pyktis. Advento prasmė taip pat neretai pamirštama.
Apie tai, kaip iš tiesų turėtume mėgautis gražiausiu metų laikotarpiu, kalbėjome su Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonu Romualdu ZDANIU.
– Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad nemažos dalies tautiečių žinios apie adventą yra labai paviršutiniškos. Ką turėtume žinoti apie šį ypatingą laiką?
– Kaip ir sako pats pavadinimas, adventas yra ateinančio Mesijo laukimas. Šį laikotarpį galima suprasti trejopai. Tai yra prisiminimas to laiko, kai pasaulis laukė pažadėtojo išganytojo, Dievo sūnaus gimimo. Be to, adventas yra kiekvieno mūsų laukimas susitikti su Kristumi ir noras, kad jis nušviestų mūsų gyvenimą. Galiausiai – šis metas primena, kad visa žmonija laukia antrojo Kristaus atėjimo.
– Viena žinomiausių advento taisyklių – kad penktadieniais būtina atsisakyti mėsos. Tačiau šiuolaikiniai žmonės visur ieško išlygų – esą galbūt vietoj to galima atsisakyti ko nors kito, pavyzdžiui, saldainių ar įvairių gyvenimo malonumų?
– Penktadienio pasninkas nėra paliktas kiekvieno nuožiūrai. Išvis – visų metų penktadieniai, ne tik per gavėnią ar adventą, Lietuvoje yra laikomi abstinencijos dienomis, kai derėtų nevalgyti tam tikrų maisto produktų. Mūsų atveju tai yra mėsa.
Žinoma, jeigu kažkas gyvena tokį dvasinį gyvenimą, kad panašus atsisakymas nėra joks išbandymas, pavyzdžiui, jis vegetaras, tada gali susilaikyti nuo ko nors kito, prie ko labiausiai pripratęs. Tačiau, kalbant bendrai, yra visuotinai priimta, kad tokiomis dienomis iš valgiaraščio derėtų išbraukti būtent mėsos gaminius. Taip reikėtų elgtis kiekvieną metų penktadienį, o pagal seną lietuvių ir lenkų tradiciją Kūčių dieną derėtų laikytis dar rimtesnio pasninko. Tai yra valgyti mažiau – tik tris kartus per dieną ir tik vieną kartą sočiau. Tada negalima mėgautis ir jokiais užkandžiais.
– Adventas yra ramybės ir susikaupimo metas, o jaunas žmogus tarsi nori nuolat judėti, linksmintis su draugais. Taigi būti ramiam jam atrodo tarsi didžiausia kančia. Galbūt galite patarti, kaip suderinti adventą, didžios šventės laukimą ir norą linksmintis?
– Tokio suderinimo kaip ir nėra. Negalima padaryti taip, kad vienu metu laikytumėmės advento ir nevaldomai linksmintumės. Juk tam ir skirtas šis laikotarpis – kad ko nors atsisakytume, pabūtume vienumoje ir ramybėje.
Šiuo metu reikėtų vengti triukšmingų pobūvių, susitikimų ir švenčių. Tačiau, be abejo, niekas nedraudžia bendrauti su draugais ir juokauti. Šis susilaikymo skatinimas labiau kalba apie gimtadienių ar kitų progų šventimą didelėje kompanijoje ir triukšmingai.
– Penktadienį Panevėžyje bus įžiebta Kalėdų eglė. Tai turbūt neprieštarauja advento tradicijoms?
– Net ir Vatikano aikštėje eglutė įžiebiama ne Kalėdų dieną, o advento laikotarpiu. Viskas tiesiog priklauso nuo skonio ir to, kaip bus švenčiama. Jeigu bus atidarytos alaus būdelės, girtaujama, šokama ir garsiai dainuojama, tada, žinoma, tai prieštaraus advento dvasiai. Tačiau jeigu vyraus pakili nuotaika, gražūs linkėjimai ir bus pabrėžiama, kad ruošiamasi ne žiemos šventėms, o Kristaus, Dievo sūnaus, gimimui, tuomet prieštaravimų tikrai nebus. Juk viskam svarbiausia saikas.
– Kaip adventas buvo minimas prieš kelias dešimtis metų? Ar jo tradicijos visai nesikeičia?
– Labai didelių skirtumų nepastebėjau. Tačiau kalbant iš bažnytinės pusės, prieš kokius dvidešimt metų visi be jokios išimties eidavo išpažinties, laikydavosi penktadienio ir Kūčių pasninko, ir vakaras prieš Kalėdas būdavo tikra šeimos šventė, kai niekas nevartodavo alkoholio, valgydavo dvylika patiekalų, o vakarą baigdavo šventose Mišiose. Tačiau dabar viskas remiasi į komerciją ir tarsi pametama susikaupimo bei susitelkimo dvasia. Be to, dabar eglutės dažnai pradedamos puošti ir įžiebti advento pradžioje, o mano vaikystėje tai buvo daroma ne anksčiau kaip Kūčių dieną. Gruodžio 24-osios rytą kartu su tėvu eidavome į mišką ieškoti eglutės, ją papuošdavome tik prieš pat vakarienę. Dabar, vos pasibaigus lapkričio šventėms, parduotuvės jau būna pilnos kalėdinių papuošimų, ir švenčiama vos ne visą mėnesį.
„Paprasčiausiai reikia pabūti apsikabinus, kaip tą daro įsimylėjėliai, ir pajausti, kad tai yra tūkstantį kartu svarbiau, nei ištuštinti banko sąskaitą ir apipilti žmogų dovanomis.“
Klebonas Romualdas Zdanys
– Prieš didžiąsias metų šventes turėtų būti tarsi susikaupimo metas, kai žmonės nori atsigręžti į dvasines vertybes, būti geresni. Tačiau, užuot tai darę, stumdosi eilėse ir yra pikti, nes nieko nespėja ir turi išleisti daugybę pinigų…
– Būtent. Ir visa tai kyla ne iš tikėjimo ir tikro Kristaus gimimo laukimo, o dėl pasidavimo reklamai ir komercijai, kuri neturi nieko bendro su pasiruošimu šventėms.
Materialiniai dalykai dabar užėmė pirmą vietą. Taip, nuo seniausių laikų žmonės įteikdavo vieni kitiems dovanas, dovanodavo įvairių smulkmenų, tačiau tai buvo tik priedas prie dvasinių dalykų – tai niekuomet nebuvo svarbiausia. O dabar nemokame, nesirūpiname ir nesugebame gyventi normalaus dvasinio gyvenimo. Todėl, norėdami užpildyti tuštumą, prikrauname pilnus stalus, priperkame brangiausių dovanų, ir tai darydami tik nervinamės ir erzinamės, kad turime išleisti tiek pinigų ir nieko nespėjame. Tačiau tik tokiu būdu sugebame švęsti. Manome, kad tik užpildę namus daiktais ir dovanomis kitiems galime parodyti meilę ir dėmesį.
– Kas turi nutikti, kad tai pasikeistų ir žmonėms svaresni būtų dvasiniai dalykai?
– Kas turėtų nutikti visuomenei, tikrai nežinau. Tačiau kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime turi įvykti tikras atsivertimas. Kažkokie įvykiai turi atverti akis ir padėti pamatyti, kad tai, kas svarbu, amžina, gera, tikra yra dvasiniai dalykai, o ne kas nors materialaus. Būtina suvokti, kad svarbiausia yra meilė, pagarba, draugystė, džiaugsmas būti kartu, dovanoti savo laiką ir dėmesį. Paprasčiausiai reikia pabūti apsikabinus, kaip tą daro įsimylėjėliai, ir pajausti, kad tai yra tūkstantį kartu svarbiau, nei ištuštinti banko sąskaitą ir apipilti žmogų dovanomis. Reikia, kad neprarastume vidinio ryšio ir kažkoks įvykis, žmogus ar susitikimas apverstų neteisingą požiūrį į tai, kas išties svarbu.
– Ar advento laikotarpiu būtina eiti į bažnyčia? Galbūt užtenka pasimelsti vienumoje?
– Ištisus metus yra būtina eiti į bažnyčia, o advento laikotarpiu tai yra ypač svarbu. Nepamirškime, kad niekas neatšaukė Dievo įsakymo švęsti sekmadienį. Taip yra dėl to, kad nė vienas iš mūsų nebuvo ir nebus išganytas individualiai. Dievas per Jėzų Kristų įkūrė Bažnyčią, bendruomenę ir jos išraiška bei apmatas yra šventų mišių minėjimas visiems kartu susirinkus į bažnyčią. Ypač šis kvietimas turėtų būti išgirstas per adventą.
O melstis individualiai mes privalome kasdien. Toks yra įsakymas. Tai ne pamokymas, ne paliepimas, bet įsakymas ir jo būtina laikytis.
– Kaip manote, advento dvasia galėtų paliesti ne tik krikščionis, bet ir tuos, kurie vadina save netikinčiais žmonėmis?
– Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų – tikintis ar ne, tikrai turi dvasinį gyvenimą, kuriam reikalingos įvairios susikaupimo praktikos, pabuvimas vienumoje ir kūno geismų, poreikių numarinimas. Šiuos dalykus surandame visose religijose ir dvasinio gyvenimo praktikose. Nepriklausomai nuo to, kuo tikime, kiekvienas turime tokią pačią Kūrėjo duotą prigimtį. Kiekvienas asmuo yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir jame tikrai yra įskiepytas dvasinių dalykų troškimas. Taip pat visi norime mylėti ir būti mylimi, o tai susiję su dvasiniais dalykais.
– Ko norėtumėte palinkėti mūsų savaitraščio skaitytojams šį svarbų metą?
– Advento laikotarpiu svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog tai nėra kažkoks eilinis minėjimas ar šventimas. Gruodžio 25-oji mums svarbi, nes šią dieną prieš daugiau nei du tūkstančius metų gimė Jėzus Kristus. Tad norėčiau palinkėti, kad, nepaisydamas visų tikėjimo ar netikėjimo lygių bei gyvenimo sunkumų, kiekvienas atvertų savo širdį kitam žmogui, atvertų save ir suteiktų galimybę Dievui parodyti, kaip jis kiekvieną myli.
