Viso pasaulio ekstremalaus sporto aistruolius sutraukiantis Dakaro ralis šiemet buvo sėkmingas lietuviui Gintautui Igariui. Nors užsispyręs žemaitis iš 189 startavusiųjų buvo tik 81-as, tačiau tai – didžiulė pergalė, nes jis vyko ne patekti tarp geriausiųjų, o nugalėti save. Kaip juokauja vyras, pirmasis Dakaro ralį motociklu įveikęs lietuvis buvo panevėžietis Mindaugas Slapšys, o jis – pirmasis žemaitis.
Prasidėjo nuo svajonės
Šiemet Naujųjų metų išvakarėse Argentinoje, Mar de Platos kurorte, sunkiausiame pasaulyje bekelės maratone, prie starto linijos stojo 189 sportininkai, o finišą pasiekė tik pusė. Tarp jų – ir lietuvis Gintautas Igaris.
Jis nėra šio sporto naujokas, tačiau Dakaras buvo tikras išbandymas. Pasak Gintauto, viskas prasidėjo nuo svajonės, bet ilgainiui tai tapo realybė, nes jos link visada mažais žingsneliais artėjo. Sportininkas tikina, kad svajonių turi turėti kiekvienas, bet nereikia į jas kabintis nagais, nes tada jos tiesiog nusisuks nuo tavęs.
„Geriausi svajotojai yra vaikai, o su amžiumi svajonės tampa praktiškos, nes bene svarbiausi pasidaro pinigai. Tada jos dažniausiai neišsipildo. Aš dar nepraradau to gebėjimo svajoti kaip vaikas. Manosiose mintyse Dakaras įsikūnijo dar vaikystėje, kai per televizorių pamačiau pirmąsias motociklų lenktynes“, – „Sekundei“ teigė sportininkas.
Ir senelis, ir tėtis „draugavo“ su technika, bet likimas lėmė taip, kad G.Igaris baigė muzikos mokyklą ir tapo profesionaliu diplomuotu muziku. Tačiau dabar jis atpažįstamas ne kaip talentingas muzikantas, o kaip verslininkas.
Gyvenimas viską sudėliojo savaip, bet plieninių žirgų, kaip jis vadina motociklus, niekada nepamiršo.
Svajonė turėti savo motociklą buvo tokia didelė, kad mokykloje pietums skirtus pinigus leisdavo tik detalėms.
„Motociklas nebuvo tiesiog nuotykis, tai nebuvo ir vidutinio amžiaus krizė, kai daugelis prisiperka gražių žaisliukų, bet su jais net nevažinėja, tai – viso gyvenimo svajonės išsipildymas“, – nuoširdžiai kalbėjo Gintautas.
Svarbiausia – psichologinis pasirengimas
G.Igariui pavyko įgyvendinti savo svajonę, nes didžiausią gyvenimo troškimą jis puoselėjo ne tik mintyse, bet ir realiais darbais.
Sportininkas įsitikinęs, kad labai svarbus tinkamas nusiteikimas: kuo mažiau vartosime žodžių, kurie prasideda neiginiu ne, tuo lengviau gyvenime seksis, juk žmogus save „užprogramuoja“. Nors Gintautas neskaito horoskopų, neturi amuletų ar daiktų, nešančių laimę ar nelaimę, tiki, kad gali pozityviu mąstymu pasiekti labai daug.
„Stengiuosi būti laisvas nuo bet kokių suvaržymų ar priklausomybių. Mano laisvė – rinktis. 2007-aisiais garsiai pasakiau, kad važiuosiu į Dakarą. Tiems žodžiams reikėjo tik kūno. Svajoti galima atsigulus paplūdimyje, bet to neužtenka. Reikia ką nors ir nuveikti.
Kita vertus, kai ta svajonė neįforminta laike, ji gali ir neprasidėti. Todėl aš visas savo svajones: tiek verslo, tiek ir asmenines, užsirašau, kad galėčiau realizuoti. Ir svarbiausia – stengiuosi jas „įdarbinti“ savo pasąmonėje. Tai ne burtai, bet labai gerai veikia.
Labai rimtai žiūriu į tai, su pasąmone negalima juokauti, nes ji viską supranta paraidžiui. Tie dalykai kitiems gal ir atrodo juokingai, bet tokiose ekstremaliose situacijose labai reikšmingi“, – įsitikinęs G.Igaris.
O tada belieka tik veiksmai – fizinis ir psichologinis pasirengimas. Kad pastarasis daug svarbesnis, sportininkas suprato pirmomis Dakaro maratono dienomis. Sportinę formą galima palaikyti treniruotėmis ir profesionalių trenerių pagalba, o psichologiškai pasirengti reikia daug daugiau laiko.
Nemalonios staigmenos
Dakaro ralio pradžia pažėrė daug ne itin malonių staigmenų: jau nuo pat pirmųjų minučių motociklas nenorėjo važiuoti, ožiavosi, nes mechanikai pamiršo per naktį pakrauti akumuliatorių, kuris maitina daugybę navigacinių prietaisų.
Dar laukdamas savo eilės ant garbės pakylos, Gintautas užjaučiamai stebėjo kitą sportininką, kurio plieninis žirgas trūkčiojo, čiaudėjo ir griaudėjo.
„Pagalvojau, kaip jis turėtų jaustis, kai reikia važiuoti ant pakylos, o technika neklauso. Tačiau kai prie įvažiavimo stovinti moteris manęs paprašė įjungti šviesas, mane ištiko toks pat likimas. Ralis prasidėjo, o savo motociklo negaliu paleisti.
Labai jaudinausi, prakaitas žliaugte žliaugė, nes ten viskas labai griežtai – jeigu pavėluosi tam tikrą laiką, tave eliminuos. Po dvidešimties minučių šiaip ne taip paleidau savąjį žirgą ir nupuškėjau iki reikiamos vietos“, – pasakojo Dakaro ralio dalyvis.
Antrą dieną laukė dar daugiau išbandymų – iki greičio ruožo pabaigos likus keliasdešimt kilometrų vėl išsikrovė akumuliatorius. Pasak sportininko, kad ir kaip pozityviai bandė žiūrėti į šią situaciją, sėdėdamas Argentinos krūmuose, kur nėra nė gyvos dvasios, įžvelgė tik tai, kad vieno nelaimė dažnai tampa kito laime.
Kitam dalyviui baigėsi kuras, tad mainais į lietuvio duotą benziną jis sutiko partempti iki artimiausios degalinės. Tačiau ten nei kroviklio, nei tokio akumuliatoriaus nebuvo, ir niekas nežinojo, kaip padėti.
„Ir vėl kito nelaimė buvo mano išsigelbėjimas: degalinėje pagalbos laukė švedų sportininkas, jis pasisiūlė paskolinti tokios pat markės ir parametrų akumuliatorių. Stebuklų yra, ir tos sėkmės tokiuose renginiuose labai reikia, nes buvo ir tokių, kurie dėl akumuliatoriaus nebaigė ralio. Supratau, kad esant ekstremalioms situacijoms galiu tobulėti ir kaip sportininkas, ir kaip žmogus“, – teigė Gintautas.
Nenuleisti rankų, siekti savo svajonės drąsino ir kolega, sakydamas, kad pradžia visada būna sunki, vėliau bus daug lengviau, juk svarbiausia – užvažiuoti ne ant dalyvių, o ant Dakarą įveikusiųjų pakylos.
Ištvermės mokykla
Dakaro ralyje dalyvaujantiesiems keliami dideli reikalavimai: jeigu esi mėgėjas, į jį nepateksi. Ne paslaptis, kad yra įvykę ir nemažai nelaimingų atsitikimų, tad dalyviai savo jėgas ir ištvermę turi būti išbandę profesionaliose tarptautinėse varžybose ir turėti licenciją.
G.Igaris jau daug metų dalyvauja enduro varžybose Baltijos šalyse, išbandęs ne vieną itin sudėtingą trasą, tačiau Dakaras, kur per keturiolika dienų reikėjo įveikti beprotiškai sudėtingus devynis tūkstančius kilometrų nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno pakrantės, buvo tikra ištvermės mokykla. Tuo labiau kad sportininkas pasirinko visiškai paprastą „Yamaha“ motociklą tik jį kiek patobulino.
„Mano tikslas buvo ne pirmauti, o atvažiuoti. Nors internete teko skaityti ir tokių komentarų, kad vilkausi kaip pana. Tačiau nesistengiau lenktyniauti, nes į dešimtuką patenka tik profesionalai, kurie iš to kremta duoną, o ar tu būsi 47-as ar 60-as, didelio skirtumo jau nėra. Aišku, kovoti galima, bet ar verta, kai ralio nebaigė beveik pusė startavusiųjų“, – paaiškino sportininkas.
Ralyje lietuviui teko įveikti ne tik gamtos stichijas – alinamą karštį, aukščių svyravimus, iki pykinimo burnos gleivinę išdžiovinančias dulkes, technikos gedimus, bet ir savo galimybių ribas: dar ralio išvakarėse mama sūnui dėjo taures, nes net ir stiprios antibiotikų dozės nesugebėjo įveikti bronchito, o drebulys krėtė visą kūną. Nuovargis ir miego trūkumas nebuvo baisiausia – per dideli batai taip nutrynė kojas, kad jeigu būtų reikėję važiuoti dar bent vieną greičio ruožą, Gintautas finišo nebūtų pasiekęs.
„Alinamas karštis, o mane krėtė drebulys, tačiau dar kartą įsitikinau, kad stresas – geriausias gydytojas“, – teigė G.Igaris.
Kova su gamta
Sunkiausia buvo važiuoti išdžiūvusių upių akmenuotu dugnu ar klampiu smėliu. Nors Argentinos reljefas labai įvairus ir įspūdingas – nuo pelkių iki druskingos juodos žemės, kurioje niekas neauga, nuo Andų kalnų, kuriuose temperatūra siekia iki minus dvylikos, iki išdegusių dykumų, grožėtis gamta nebuvo kada, nes visąlaik reikėjo žiūrėti į navigacijos prietaisus, juk pasiklysti neaprėpiamuose civilizacijos dar nepaliestuose plotuose labai lengva.
Fiziškai ir emociškai sunkiausia diena buvo, kai sugedo motociklas. Nors greičio ruožas buvo pats mažiausias – tik 180 km, bet itin sunkus: jis driekėsi per smėlynus, vėliau – piltuvo formos kanjonu, kurio viduryje gili upė, tad reikėjo važiuoti kaip kaskadininkui tik jo sienomis. Ir galiausiai „feš feš“ tipo smėlis – molio dulkės, į kurias patekęs dažniausiai gali čia pat baigti ralį.
„Ta diena buvo fiziškai sunkiausia, nes greičio ruožas pažėrė staigmenų, o ir motociklą net du kartus teko pačiam taisyti. Sugaišau kokią valandą, kol pakeičiau sankabą, tačiau nuvažiavęs 10 km vėl turėjau sustoti. Neatlaikė tarpinė, tad teko vėl stoti.
Niekada nebuvau patyręs tokio karščio.
Dar prieš išvykdamas į Argentiną savo pusbrolio, tarnavusio ir Afganistane, ir Irake, paklausiau, kaip apsisaugoti nuo karščio, tačiau jo pasiūlymas – vaikščioti labai lėtai – man netiko, tuo labiau kad ir motociklininko apranga tikrai nebuvo pritaikyta“, – prisiminė G.Igaris.
Sugedus motociklui teko jį taisyti pačiam. Prie išsidėliojusio detales lietuvio sustojo angliškai nekalbantis kinas ir paprašė vandens.
Gintautas nebuvo tikras, ar pačiam pavyks susitvarkyti savąją transporto priemonę, tad bijodamas tokiame karštyje likti be vandens, negalėjo atiduoti paskutinių gurkšnių.
Nepavykus Rytų šalies sportininkui paaiškinti, kad pats turi nedaug ir kad šis savo motociklą nusivarytų nekeldamas dulkių, G.Igaris šoko gelbėti nuo smėlio motociklo detalių, nes kinas pasielgė atvirkščiai – visu smarkumu paspaudė greičio pedalą ir sukėlė dulkių audrą.
Galimybių ribos
Nuo karščio per ralį sudegė keli motociklai, palaidodami jų vairuotojų svajones. Kaip pasakojo Gintautas, smėlynų sausoms žolėms įlindus į variklio apsaugą, liepsnos tiesiog akyse apimdavo transporto priemonę ir jos išgelbėti praktiškai nebuvo jokių galimybių.
Nemažai gaisrų kildavo verčiantis nuo kopų, kai iš galinių bakų ant duslintuvo patekdavo benzino, tačiau tada dar buvo įmanoma suspėti užgesinti liepsnas – ant motociklo berti smėlį.
G.Igariui pavyko išvengti gaisrų, tačiau iš ralio jis visam gyvenimui parsivežė atminimo dovanėlę: ten, kur baigėsi striukė ir prasidėjo pirštinės, tarsi apyrankė išdegė oda.
„Net nebūčiau pagalvojęs, kad taip galėčiau nukentėti. Aš to net nejutau, bet kai netyčia įvažiavau į krūmus, oda visai nusinėrė. Tad kiekvieną vakarą teko lankytis ligoninėje, kad perrištų žaizdas.
Net ir tokia smulkmena kaip vienu dydžiu per dideli batai gali pridaryti problemų.
Man taip nutrynė kojas, kad važiuoti dar galėjau, bet paeiti – jau nebe. Ir jeigu dar bent vieną dieną būtų reikėję važiuoti, tikriausiai būčiau pasakęs: viskas, nes kiekvienas pavaros perjungimas buvo kažkas baisaus“, – kalbėjo sportininkas.
Iš šešių lietuvių komandos narių Dakaro ralį baigė tik trys. Kirtus finišo liniją vieni braukė ašaras, kiti užsitraukė cigarą ar atkimšo brendžio butelį, o G.Igaris, kaip dabar pamena, laimėjimą pasitiko beveik be jokių emocijų.
„Svajonė išsipildė. Bet tąkart nepajutau jokio didžiulio džiaugsmo antplūdžio, tai atėjo daug vėliau. Pirmasis Dakarą įveikęs lietuvis buvo panevėžietis Mindaugas Slapšys, o aš pirmasis – žemaitis“, – šypsojosi G.Igaris.
Anot sportininko, Dakaras yra kaip užkrečiama liga, nuo kurios vaistų nėra, tačiau pirmiausia reikia sugydyti kelio raiščius, patemptus dar ruošiantis didžiausiam bekelės maratonui, o kaip bus toliau, parodys tik laikas.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
