Penkiasdešimties metų bendro gyvenimo sukaktį švenčiantys Nijolė ir Marijonas Kazys Jočiai sako, jog sėkmingą gyvenimą lemia ne pačių saugiausių bangų pasirinkimas, o gebėjimas kartu įveikti pavojingiausias bangas.
Kazimieras ir Nijolė vestuves atšoko prieš penkiasdešimt metų. U. Mikaliūno nuotr.
Auksinė sukaktis
Ko reikia, kad, regis, atsitiktinė dviejų žmonių pažintis išaugtų į tvirtą, ilgų dešimtmečių išbandymus atlaikančią šeimą? Kodėl vieni įsimylėjėliai praėjus keleriems bendro gyvenimo metams staiga tampa didžiausiais priešais, o kiti kartu gražiai nugyvena ilgą ir darnų gyvenimą?
Į tuos klausimus vargu ar yra tikslus atsakymas. Net genialiojo Levo Tolstojaus frazė, teigianti, jog visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip, mažai ką gali paaiškinti.
Laimingos šeimos namų raktus kiekvienai porai tenka atrasti pačiai – visiems tinkamų sėkmingos santuokos vadovėlių nėra ir nebus.
Penkiasdešimties metų bendro gyvenimo su žmona Nijole sukaktį minintis žinomas Panevėžio krašto žmogus – pedagogas, politikas, buvęs rajono meras Marijonas Kazys Jočys sako:
„Per tuos taip greitai ir nepastebimai prabėgusius metus būta visko – vėjų, skersvėjų, giedrų dienų. Manau, jog sėkmingą gyvenimą lėmė ne pačių saugiausių bangų pasirinkimas, o gebėjimas kartu įveikti pavojingiausias bangas“, – šypsosi M. K. Jočys.
Nors oficialiuose dokumentuose jo vardas įrašytas kitoks, visi įpratę vyrą vadinti Kazimieru – šis vardas, sako, jam labiausiai tinka ir patinka.
Ir kovo 4-ąją – švento Kazimiero dieną – Jočys visada sulaukdavo ir sulaukia daugybės sveikinimų, linkėjimų. Artimieji ir pažįstami jį vadina tik Kazimieru.
Vienodas pasirinkimas
Prieš penkiasdešimt metų balandžio 30 dieną susituokę Kazimieras ir Nijolė auksines iškilmes šiemet minės keliomis dienomis vėliau – gegužės pradžioje.
Ir dabar Jočiai, prisiminę geriausius savo dueto pasirodymus, uždainuoja drauge.
Užkopę į aukštą metų kalną, sulaukę auksinės progos jie būtinai stabtelės ir atsigręš pasižiūrėti atgal – malonu bus ir patiems prisiminti, ir kitiems išgirsti, ko per tiek santuokos metų būta, kas jausta, ko tikėtasi, sulaukta.
Atrodo, jog šių dviejų žmonių pažintis nebuvo atsitiktinė – jų keliai nenumaldomai vedė lemtingojo susitikimo link.
Baigę vidurinę mokyklą, Kazimieras Širvintose, Nijolė – Kuršėnuose, jie abu pasirinko studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Vienas metais anksčiau, žemės ūkio mechanizaciją, kita – hidromelioracijos specialybę.
Abu buvo muzikalūs, balsingi, tad vos pradėję studijas įsiliejo į akademijos choro dainininkų gretas.
„Per choro repeticijas ir susipažinome“, – prisimena sutuoktiniai, šiandien prie savo auksinio jubiliejaus metų pridedantys dar ketverius draugystės metus.
N. Jočienė juokiasi, kad akademijoje juos vadino broliuku ir sesute, taip jiedu visiems atrodė vienas į kitą esantys panašūs. Pasirodo, net saldainius tuos pačius, „Jūros akmenėlius“, labiausiai mėgo. Būna, ir dabar dar kai kas paklausia, kaip jūs, tokie panašūs, vienas kitą ir radote.
Mokslus pabaigę Jočiai jau buvo susituokę. Vyras metais anksčiau, o žmona vėliau gavo paskyrimus dirbti Panevėžio hidromelioracijos technikume dėstytojais.
Su lygintuvu ir radiju
Dabar gražiame ir tvarkingame nuosavame name gyvenantys ir, regis, nieko nestokojantys sutuoktiniai prisimena, kokia nelengva buvo bendro gyvenimo pradžia.
Nedideles algas gaunantiems jauniems dėstytojams pagalbos nebuvo iš kur tikėtis – bendrą gyvenimą teko pradėti nuo šaukšto, vos suduriant galą su galu. Atvykusiems į Panevėžį jiems buvo skirtas mažas technikumo bendrabučio kambarėlis.
Tokie jie buvo bendro gyvenimo pradžioje.
„Geležinė lova, staliukas, du lagaminėliai su studentiška manta ir kurso draugų dovanoti daiktai: man lygintuvas, o jam radijo aparatas. Būta ir ašarų, kai reikėjo tinkamai apsirengti einant skaityti paskaitų, o nebuvo kuo“, – prisimena N. Jočienė.
Kai po kurio laiko porai buvo paskirtas vienas kambarys dviejų kambarių bute, pirmas didelis jų pirkinys buvo trejų durų spinta – šio įvykio nė vienas iki šiol nepamiršo. Pinigų spintai teko skolintis ir paskui po truputį skolą grąžinti.
Ilgą laiką neįgyvendinama jaunos šeimos svajonė buvo nuosavas automobilis, – jam pavyko susitaupyti ir gavus paskyrą įsigyti tik bene penkioliktaisiais santuokos metais.
Sūnaus, o vėliau ir dukros susilaukę darbštūs žmonės savo lizdo gerovę lipdė po truputį – dirbo papildomai, mokė ir vaikus, kurie nuo mažens žino darbo skonį.
Jauni dėstytojai iš karto aktyviai įsijungė ir į saviveiklininkų gretas. Dainavo choruose, ansambliuose, neretai pasirodydavo ir dainuodami duetu. Jie dalyvaudavo apžiūrose, konkursuose, ne kartą buvo tapę nugalėtojais.
Ilgas išsiskyrimas
Kai pora jau džiaugėsi sūneliu, netikėtai teko išsiskirti: Kazimierą, kaip atsargos karininką, paėmė į kariuomenę dvejiems metams – tarnauti jūrų aviacijoje Tolimuosiuose Rytuose. Nijolė namuose liko viena su pusės metų sūneliu.
Netrukus pradėjusiai dirbti dėstytojai teko suktis kaip vijurkui: rytą vežimėliu per miestą veždavo vaikelį auklei, po darbo su pirkiniais, nešvariais vystyklais skubėdavo namo, kur laukė ne tik buities darbai – reikėjo ruoštis paskaitoms, tikrinti moksleivių darbus. O kitą rytą vėl viskas tuo pačiu ratu.
Per vasaros atostogas Nijolė išsirengė į tolimą kelionę – aplankyti vyro. Kazimieras buvo labai toli – Vladivostoko srities uoste Sovietskaja gavanj, ten, kur baigiasi ilgiausia Rusijos geležinkelio trasa.
Dvi įspūdžių kupinos savaitės prabėgo greitai ir Nijolė grįžo namo laukti vyro. Vienintelė paguoda, kad į namus siunčiama vyro alga buvo tris kartus didesnė nei dėstytojo.
Pakerėjo gamtos grožis
Dvejus toli nuo namų praleistus metus M. K. Jočys vadina ypatingos patirties ir pažinties metais.
„Pamačiau Sachalino grožį, Kamčatkos geizerius, neaprėpiamas nuostabiausios gamtos platybes. O jau žvejyba kokia ten buvo, niekur kitur tokios nerasi. Iš į Ochotsko jūrą įtekančios upės traukdavome įspūdingas lašišas“, – prisimena Kazimieras.
Namo grįžusį vyrą jau išmokęs kalbėti sūnus iš karto pripažino ir pasitiko žodžiais „Tėtė“. O po poros metų Jočių šeima pagausėjo – porai gimė dukra.
Tokių ilgų išsiskyrimų jiems daugiau neteko patirti. Šeimos gyvenimas tekėjo įprasta vaga – darbas, namai, koncertai, išvykos, kelionės.
Kasmet sulaukę atostogų visi būtinai traukdavo prie jūros į Palangą ar Klaipėdą, taip pat ilsėdavosi prie ežerų.
Aistringas žvejys M. K. Jočys – tikras gamtos mylėtojas. Jam, sako, labiausiai patinka Kuršių marios ir jų apylinkės.
„Pati nuostabiausia vieta. Kiek metų ten plaukiota, poilsiauta, žvejota, net katerį specialiai įsigijome ir anūkės vardu „Karolina“ pavadinome“, – sako vyras.
Liko Dembavoje
Nueitą gyvenimo kelią prisimenantys sutuoktiniai pasakoja, kad 1977 metais M. K. Jočys buvo paskirtas technikumo skyriaus vedėju, o paskui pradėjo vadovauti melioracijos mokymo kombinatui Dembavoje.
Šeima, gavusi toje rajono gyvenvietėje butą, persikraustė ten gyventi. Ten vėliau ir liko, kai mokymo kombinatas buvo reorganizuotas į Dembavos pagrindinę mokyklą ir M. K. Jočys tapo šios mokyklos direktoriumi. Netrukus mokyklos bibliotekoje pradėjo dirbti ir N. Jočienė.
Šeima ir dabar, kai jau nė vienas nebedirba, gyvena Dembavoje. Bene prieš penketą metų jie įgyvendino seną svajonę – ten pat gražioje vietoje prie Nevėžio pasistatė namą.
„Labai greitai prabėgo laikas. Rodos, neseniai vaikai dar buvo maži, o dabar štai anūkas, Vilniuje gyvenančio sūnaus sūnus, jau 25 metų sulaukė, o anūkės, čia pat Dembavoje gyvenančios dukros dukterys, – 23 ir 13 metų“, – pasakoja sutuoktiniai.
Sąjūdžio kelyje
Jočių šeimos neaplenkė ir šalyje papūtę atgimimo permainų vėjai, jie abu tapo aktyviais Sąjūdžio organizuojamų mitingų dalyviais, nė vieno renginio ne tik Panevėžyje, bet ir sostinėje nepraleido, buvo patekę Katedros aikštėje į vadinamąjį „bananų balių“.
Kazimieras – Sąjūdžio suvažiavimo dalyvis – pirmininkavo rajono Sąjūdžio steigiamajame susirinkime. Aktyvus gyvenimas greitai jį įtraukė: dalyvavo politinėje veikloje, buvo Tėvynės sąjungos, Lietuvos liberalų sąjungos narys. 1997–2000 metais M. K. Jočys buvo Panevėžio rajono savivaldybės meras. Vėliau rajono Savivaldybės tarybos narys.
Tuo laikotarpiu šeimoje nenutilo dainos, tiesa, saviveikloje daugiau dalyvavo Nijolė. Su ansambliu, kuriame dainavo, važinėjo po įvairias šalis, išmaišė Europą.
Sutuoktiniai mėgo žiūrėti ir kitų pasirodymus, nepraleisdavo koncertų, spektaklių.
„Mes Vilniuje Operos ir baleto teatre dažniau apsilankydavome negu sostinėje gyvenantys pažįstami“, – sako N. Jočienė.
Pomėgių nestinga
Kai buvo paskelbta Diena be automobilio, rajono meras Marijonas Kazys Jočys į darbą atjojo žirgu.
Jočiai turi daug įdomių, mėgstamų užsiėmimų. Vyras, vandens turizmo, žvejybos, gamtos, kelionių mėgėjas, nevengia ir prijuostės užsirišti. Svarbiausias jo pasididžiavimas – žuvų patiekalai. Kas ragavo Kazimiero žuvienės ar jo rūkytos žuvies, tas neabejotinai su malonumu ne kartą grįžtų prie tokių vaišių. Pasak žmonos, ir mėsos gabalą gavęs alkanas tikrai neliktų – žinotų, ką pagaminti, kad svečiai tik pirštus apsilaižytų.
Kazimieras ir Nijolė tikina, kad jų gyvenimas niekada nebuvo nuobodus, tuščias ar neįdomus. Bet, jų teigimu, taip gyventi gali visi: reikia tik noro, o kur save išreikšti, kur rasti gyvenimo prasmę, tikrai atsiras. Ir tai nereikalauja nei didelių išlaidų, nei ypatingų gabumų, pažinčių, kiekvienas gali rinktis pagal save.
N. Jočienė sako, kad dabar jie meno saviveikloje aktyviai nebedalyvauja, tik mėgsta retkarčiais pasiklausyti su vyru duetu įrašytų dainų, joms tyliai pritarti.
Moteris sako, jog dabar jai labai patinka padirbėti prie kompiuterio, kurti įvairias menines kompozicijas, kai prisėda, būna sunku ir atsiplėšti. Jai patinka siūti, vairuoti automobilį ir iki šiol, kaip ir vyrui, – keliauti.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
