Automobiliai teršia aplinką – tai faktas, tačiau šią blogybę vis dėlto įmanoma sumažinti iki minimumo. Žinoma, tai bus įmanoma tik tuomet, jei reguliariai tikrinsite automobilio išmetamąsias dujas ir prižiūrėsite išmetimo vamzdį, o katalizatoriaus neparduosite, bet paliksite atlikti savo darbą.
Ir dujomis, ir triukšmu
Automobilių išmetamosios dujos miestuose yra pagrindinis atmosferos taršos šaltinis. Būna, kad didmiesčiuose užterštumas švino aerozoliais leistiną normą viršija 10 kartų, anglies monoksido kiekis piko valandomis normas viršija 2–3 sykius, azoto oksidų kiekis būna 1,5–2 kartus didesnis už leistiną.
Automobilių keliamas triukšmas, taip pat priskiriamas taršai, sudaro 80–90 proc. viso miesto triukšmo.
Mūsų transporto priemonės gadina aplinką ir tepalais, degalais, įvairiomis eksploatacinėmis medžiagomis, dilimo produktais.
Taigi be galo svarbu žinoti, kokie yra pagrindiniai automobilių teršalai, mokėti nustatyti jų kiekius ir žinoti, kaip šią taršą galima sumažinti.
Automobilių teršalai būna dujiniai, kieti ir skysti. Dujiniai teršalai – tai automobilių išmetamosios dujos, degalų ir kitų eksploatacinių skysčių garai. Skysti teršalai – iš automobilio lašantys įvairūs skysčiai, pavyzdžiui, degalai, tepalai, tepimo medžiagos ir kiti. Kai kuriuose jų yra sunkiųjų metalų – švino, vario, nikelio, vanadžio, molibdeno. Šie teršalai nereikšmingi ir jų galima išvengti tinkamai eksploatuojant automobilį.
Kieti teršalai – dulkės, suodžiai, dilimo produktai bei kenksmingosios medžiagos, sukibusios su kietomis dulkėmis. Tarp jų yra tokių kenksmingų elementų kaip švinas, benzopirenas, fosforas, chromas, molibdenas, gyvsidabris.
Išduoda gedimus
Kiek automobilis teršia aplinką, padeda nustatyti specialūs aparatai, vadinami išmetamųjų dujų analizatoriais. Jais galima nustatyti ir variklio darbo efektyvumą.
Padidėjusi deginių koncentracija automobilio išmetamosiose dujose gali suteikti svarbios diagnostinės informacijos apie tai, kaip veikia automobilio variklis.
Labiausiai orą teršia šie išmetamųjų dujų komponentai: angliavandeniliai (HC), anglies monoksidas (CO) ir azoto oksidai (NOx). Pastarieji trys iš penkerių matuojamų išmetimo vamzdyje dujų yra reguliuojami teršalai.
Kitos dujos, deguonis (O2) ir anglies dvideginis (CO2), nėra reguliuojami, todėl jų kiekio nustatymas yra svarbi diagnostinė informacija.
Keturi dujų analizatoriai matuoja HC, CO, CO2 ir O2 koncentraciją. Penki dujų analizatoriai taip pat matuoja ir NOx koncentraciją. Išmetamųjų dujų analizatoriai yra visapusiški ir tikslūs variklio tikrinimo prietaisai. Greta anglies monoksido (CO), anglies dvideginio (CO2), deguonies (O2), angliavandenilių (HC) ir azoto oksidų (NOx) kiekio nustatymo remonto tikslais arba po reguliavimo juos galima naudoti kuro, išmetimo ir teršalų kontrolės sistemų bei variklio remonto problemoms aptikti ir išaiškinti.
Dideli anglies monoksido kiekiai dažniausiai rodo, jog degalų mišinys yra pernelyg riebus. Apskritai šio elemento koncentracija yra degimo efektyvumo rodiklis. Anglies monoksido koncentracija padidėja dėl nepakankamo deguonies kiekio, reikiamo degalų mišiniui visiškai sudegti. To priežastis yra per riebus mišinys – pernelyg daug degalų arba nepakankamai oro.
Galimos ir žemos anglies monoksido reikšmės, jos dažnai pasitaiko, kai blogai veikiantis variklis dirba su gerai veikiančiu katalizatoriumi.
Dideli angliavandenilio rodmenys dažniausiai rodo pernelyg didelį nesudegusių degalų kiekį dėl to, kad mišinys nebuvo uždegtas arba sudegė nevisiškai. Koncentracija matuojama teršalų dalelių skaičiumi milijone išmetamųjų dujų dalelių. Dažniausiai pasitaikančios priežastys yra netinkamai veikianti uždegimo sistema, vakuumo nuotėkiai ir degalų mišinio problemos.
Azoto oksidai (NOx), įskaitant azoto monoksidą (NO) ir azoto dvideginį (NO2), susidaro tuomet, jei temperatūra degimo kameroje viršija maždaug 2.500 Farenheito laipsnių. Taip gali atsitikti, kai variklis dirba apkrautas. Kai temperatūra pernelyg aukšta, didžiausias NOx kiekis dažniausiai susidaro tuomet, kada variklis veikia stoichiometriniame taške, kai variklis dirba su nedidele apkrova. Jei degimo procesas vyksta degant variklyje degalams stoichiometriniame taške arba netoli jo, NOx lygis pagreitinimo metu dažniausiai būna gerokai didesnis, nei sūkiams lėtėjant arba nekintant.
Aplinkos sergėtojas
Šiuolaikiškuose automobiliuose išmetimo sistemoje yra sumontuoti specialūs katalizatoriai, kurie ir mažina išmetamųjų dujų kenksmingumą. Katalizatorius – išmetimo sistemos dalis, kurios paskirtis sumažinti kenksmingų dalelių išmetamosiose dujose.
Dažniausiai katalizatorius būna priekinėje automobilio dalyje po pavarų svirtimi, kartais montuojamas tiesiai prie radiatoriaus, pradžioje, tiesiai po išmetimo kolektoriaus. Galingesniems varikliams montuojami net du katalizatoriai.
Automobilinis katalizatorius mažina tokių kenksmingų cheminių medžiagų kaip anglies monoksido (CO), angliavandenilio (HC), azoto oksido (NOx) išmetimą į aplinką. Katalizatorius suaktyvina oksidaciją ir (ar) deoksidaciją, dėl kurių šios kenksmingos medžiagos virsta anglies dvideginiu (CO2), vandeniu (H2O), azotu (N2), ir taip kenksmingų išmetamų dujų kiekis sumažėja iki minimumo.
Katalizatoriai skiriasi pagal pagrindo, kuris dengiamas katalitiniu sluoksniu, tipus. Tai gali būti keraminis korėtas blokas arba metalo lakštai, kurių paviršius padengtas platina, paladžiu ir rodžiu. Šie taurieji metalai ir suaktyvina minėtus cheminius procesus. Katalizatoriaus keraminiai blokeliai arba metalo lakštai būna sudėti į nerūdijančio plieno korpusą – metalinį bakelį, o šis įtaisytas automobilio dujų išmetimo sistemoje.
Donatas BRAZDEIKIS
