Save mato prie greitosios vairo
Kastyčio Kerbedžio gerbėjų klubo įkūrėjas panevėžietis Justinas Stašys pastaruoju metu dažniau nei savo mėgstamo atlikėjo dainų klausosi šunų amsėjimo. Justinas – vienintelis vyras, nuolat savanoriaujantis gyvūnų prieglaudoje ir globos namuose. Moterys – iš prigimties altruistės, todėl jos ir rūpinasi beglobiais gyvūnais.
Taip apie gyvūnų globos namų įkūrėją Rūtą Liberienę ir jai talkinančias savanores iki šiol kalbėjo panevėžiečiai. Tačiau dabar jie būtų neteisūs.
Daugiau nei prieš metus į savanorių būrį įsitraukęs pirmas vyras – M. Romerio universitete verslo vadybos magistro laipsnio neakivaizdžiai siekiantis 24-erių J. Stašys įrodė, kad stipriosios lyties atstovai gali būti puikūs šios srities darbuotojai.
Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė R. Liberienė sako, kad jiems labai trūko vyriškų rankų.
„Justinas ne tik padeda prižiūrėti šunis, bet ir nudirba daug ūkiškų darbų, jiems mes turėtume samdyti žmogų. Kaimiškyje, kur yra gyvūnų globos namai, jis užtvėrė tvorą, sukalė lentynas, dabar pradės statyti naujus voljerus. Jo dėka mes sutaupėme nemažai pinigų“, –„Sekundei“ pasakojo ji.
J. Stašys savo indėlio „Panevėžio specialaus autotransporto“ gyvūnų globos prieglaudoje ir gyvūnų globos namuose Panevėžio rajone nesureikšmina. Vaikinas tvirtina užsiimantis tuo, kas jam patinka ir, beje, gauna už tai atlygį – moralinį pasitenkinimą.
Justinas vertina patirtį, kurią įgijo savanoriaudamas. Per pusantrų metų jis sutiko daug puikių žmonių, tyliai darančių gerus darbus.
Nauja veikla, į kurią panevėžietis pasinėrė visa galva, tik patvirtino jo seną nuostatą, kad Panevėžyje gyventi jaunam žmogui įdomu ir nėra reikalo veržtis į sostinę.
Kad jo vieta gimtajame mieste, Justinas žinojo jau baigęs vidurinę mokyklą. Išvažiuodamas studijuoti į Vilniaus kolegiją transporto vadybos jis neabejojo, kad po studijų grįš į Panevėžį.
J. Stašys turi dar vieną svajonę. Vaikinas labai norėtų dirbti greitosios pagalbos vairuotoju.
Jis sako visada norėjęs būti arčiau medicinos, jam įdomu bendrauti su medikais, stebėti jų darbą.
Kadangi mokykloje chemija ir biologija vaikinui nebuvo mėgstami dalykai, jis nesvaičiojo apie baltą daktaro chalatą.
R. Liberienė juokauja, kad Justinas keturkojams yra kaip greitoji pagalba. Vaikinas – budintis savanoris. Tai reiškia, kad jis į pagalba gyvūnams ateina bet kurio paros metu.
Žiaurumas paskatino veikti
Nuo vaikystės šunis mylėjęs ir juos auginęs J. Stašys gyvūnų globos savanoriu tapo po vieno incidento. Netoli gyvūnų prieglaudos gyvenantis jaunuolis vieną dieną vedžiojo savo šunį.
Pamatęs prieglaudos link einantį nepažįstamą vyrą su judančiu maišu pasiteiravo, ką šis nešąs.
Vyras atsakė į „Panevėžio specialų autotransportą“ tempęs atsibodusį šunį, kad jo atsikratytų.
„Labai įsiutau. Smarkiai apsižodžiavau su tuo žmogumi. Tą pačią dieną nulėkiau į prieglaudą pas R. Liberienę ir pasiprašiau priimamas į savanorius“, – prisiminė vaikinas.
Justiną palaikė jo ilgametė draugė Agnė, netrukus ir ji ėmė globoti keturkojus. Kartu gyvenantys jaunuoliai dabar augina priglaustą šunelį ir būrį kačiukų.
Kai Justiną pažadina telefono skambutis apie gatvėje partrenktą ir besikankinantį šunį, jo mergina keliasi ir vyksta drauge.
„Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio“, – sakė jaunuolis, su gyvenimo drauge auginantis jos dešimtmetį broliuką. Gyvenimas taip susiklostė, kad merginai broliui tenka atstoti mamą.
Kaip ir visi jauni žmonės, Justinas ir Agnė randa laiko pramogoms, tačiau gyvūnų globai šiuo metu tenka didžiausia laisvalaikio dalis.
Justinas pas šunis važiuoja beveik kasdien ir praleidžia ne po vieną valandą.
Romantikos savanoris nepasigenda
Daugelis įsivaizduoja, kad gyvūnų globos savanoriai maloniai leidžia laiką vedžiodami keturkojus, žaisdami su jais. Iš tiesų tenka dirbti ir daug vadinamųjų juodų darbų: kuopti narvus, švarinti šunis, jei reikia, tvarstyti žaizdas.
R. Liberienė pasakojo, kad Justinas visai nesibodi tokių darbų ir juos atlieka puikiai – jo išvalyti narvai ir patalpos švyti. Tiesa, ne ilgam. Juk juose gyvena ne žmonės, o gyvūnai, turintys savo supratimą apie švarą.
J. Stašys juokėsi prisiminęs, kai kartą vieną moteris į globos namus atgabeno kilimą ir paprašė juo iškloti kokio nors vargšo šunelio narvą.
„Jos valią išpildėme. Deja, kiliminė danga narve pasiteisino neilgai“, – šypsojosi jis.
Savanoris ne kartą buvo apkandžiotas šunų, jam teko patekti į situacijas, kai galėjo nukentėti nuo gyvūnus kankinusių žmonių.
Pasak vaikino, šunys jam dantis yra suleidę netyčia, kai skirdavo juos besipjaunančius. Dėl tokio keturkojų elgesio nė kiek nepyksta. Kur kas nemalonesnė jam žmonių agresija.
Vienas toks atvejis Justino atmintyje įstrigo dėl to, kad po jo šuo buvo pavadintas Kirvuku.
Kartą gyvūnų globėjai sulaukė skambučio apie privačiame name Panevėžyje šeimininko kankinamą šunį. Atvykusių savanorių šeimininkas į savo valdą neįsileido. Aptvare buvo matyti leisgyvis šuo.
J. Stašys surizikavo per tvorą įlipti į kiemą ir pamėginti išvaduoti šunį. Vaikinui betraukiant gyvūną pasirodė įsiutęs šeimininkas su kirviu. Kilo konfliktas.
Laimei, viskas baigėsi be kraujo praliejimo, šuniukas atsidūrė prieglaudoje Kaimiškyje. Savanoriai jam davė Kirvuko vardą.
Globos namų tvoros pagrindą mūrijęs Justinas įspaudė joje gyvūnėlio leteną prisiminimui.
Trūksta laiko K. Kerbedžiui
J. Stašys anksčiau daug savo laisvalaikio skirdavo talkinti dainininkui K. Kerbedžiui. Vaikinas prieš septynerius metus įkūrė šio atlikėjo gerbėjų klubą. Abu su drauge jie lydėdavo dainininką į koncertus, užsiimdavo įvairia organizacine veikla.
Justinas apgailestauja, kad dabar klubui gali skirti nedaug laiko. Tačiau jis nepaliovė žavėtis K. Kerbedžio asmenybe ir talentu. Vaikinui patinka ir šio atlikėjo balsas, ir jo parašyti dainų tekstai.
„Važiuodamas automobiliu klausausi tik K. Kerbedžio dainų įrašų“, – pasakojo studentas.
Justinas nesuka galvos dėl to, kad jo muzikinis skonis nesutampa su daugelio bendraamžių. Jis nebijo būti savimi.
Ką draugai sako apie jo savanoriavimą?
„Jie mandagiai tyli“, – nusijuokė J. Stašys.
Savanoris artimiausiu metu gyvūnų globos namuose planuoja nemenkas statybas. Jis statys šunims papildomus voljerus, vienos įmonės atiduotomis plytelėmis išklos fermos grindis.
Ir apskritai ten darbo per akis – keturkojų daugiau nei šimtas, o nuolatinių savanorius R. Liberienė gali suskaičiuoti ant pirštų.
„Savanorių sąraše yra 26 asmenys, bet ne visi turi laiko ir galimybių nuolat talkinti. Be Justino, pas mus kartkartėmis atvažiuodavo dar vienas vyras su žmona, bet pastaruoju metu, kiek žinau, jie labai užimti“, – teigė ji.
Vasarą globos namus papildys ir nemenka kačių kompanija. Dabar murklės prisiglaudusios savanorių namuose.
J. Stašys neslėpė, kad tėvai jį norėtų matyti sėdintį biure, vilkintį solidų kostiumą ir ryšintį kaklaraištį.
„Gal kada nors ateityje, bet dabar savęs tikrai neįsivaizduoju dirbantį kabinete. Esu dėkingas tėvams, kad jie mane supranta“, – sakė vaikinas.
Inga SMALSKIENĖ
