Optimizmui ir humoro jausmui lydint, gyvenimo kelias tampa ir lengvesnis, ir ilgesnis.
Ramygalietę Janiną Marozienę Joninių išvakarėse aplankys būrelis draugų ir papuoš varduvininkę spalvingu žiedų vainiku.
Ramygalietei Janinai Marozienei šių metų Joninės ypatingos. Jos gyvenime tai bus jau aštuoniasdešimtas vardo dienos paminėjimas. Tik sveikinimus ta proga moteris sako girdėdavusi ne visada – jos vaikystės, ankstyvos jaunystės metais visas Joninių dėmesys būdavo skiriamas išimtinai Jonams. Janinos likdavo gerokai tolimesniame plane.
„Per Jonines mane sveikinti pradėjo, kai jau ištekėjusi buvau“, – prisimena J. Marozienė.
Patys ankstyviausi Joninių šventės prisiminimai – iš Šiluose prabėgusios vaikystės. Tradicija prie namo, kuriame gyvena Jonas, durų prikalti ąžuolo vainiką vaikams gerai buvo žinoma. Tad mažoji Janytė su seserimis ir broliu šventės išvakarėse lėkdavo į mišką tų lapų prisirinkti, pindavo iš jų vainiką ir slapta pritvirtindavo prie netoliese gyvenusio Jono durų.
Užtat taip pagerbtas kaimynas kitą dieną neturtingai gyvenančios šeimos vaikus pakviesdavo į svečius ir vaišindavo – ant stalo statydavo didelį dubenį medaus, padėdavo sausainių.
Trumpa atokvėpio valandėlė.
„Tai būdavo ypatingos vaišės – iki šiol menu vaikystės Joninių saldumą. Tokių gardumynų visus metus – iki kito vainiko – negaudavome“, – „Sekundei“ pasakoja Janina, iki šiol nepamiršusi ir sprangaus vikių duonos skonio.
Iš šių ankštinių augalų, dar žirnių kiek pridėjusi, gausios šeimos mama sunkesniu metu kepdavo duoną ir taip gelbėdavo nuo bado.
Iš spalvingų žiedų
Dabar jau daug metų kiekvienų Joninių išvakarėse į J. Marozienės namus suguža draugai ir artimieji. Ta proga draugės nupina vainiką iš pačių gražiausių ir spalvingiausių laukų bei darželių žiedų, o svečiai sveikindami uždeda jį Janinai ant galvos. Apdovanotoji vainiką saugo iki kitų metų – kol bus nupintas naujas.
Niekas nė neįtartų, kad J. Marozienė šių metų pavasarį sulaukė aštuoniasdešimties, – nei išvaizda, nei gyvenimo būdu ji nė kiek neprimena garbaus amžiaus moteriškės.
Tokiai išlikti, ko gero, padėjo ne tik prigimtis, bet ir gyvenimo per daug nelepintos moters nepaprastas optimizmas, neįtikėtinas humoro jausmas ir šviesus žvilgsnis į visus gyvenimo reiškinius.
Sunku patikėti, kad jos daliai buvo skirti ir nepritekliai, ir skurdas, ir skausmingos netektys – tokį linksmą ir laimingą žmogų dabar ne taip dažnai sutiksi.
Kiekvienos kompanijos siela kišenėje neieško nei smagių anekdotų, nei prasmingų posakių, nei dainų, visko jos atmintyje į valias. Tad ten, kur Janina, nuobodu nebūna.
Visada pasitempusiai, pasipuošusiai, nuolat aukštakulniais avinčiai Janinai lengvai pavyktų nurungti ir už diržo užkišti ne vieną penkiasdešimtmetę, o gal ir dar jaunesnę.
Su viena suknele
Janina Marozienė su dviejų jaunesnių savo seserų išleistomis poezijos knygomis.
J. Marozienė prisipažįsta turinti silpnybę puoštis, mano, kad tam pomėgiui, ko gero, turėjo įtakos skurdi jaunystė.
„Jauna aš turėjau vieną išeiginę suknelę, bet labai gražią. Nusipirkau ją iš draugės, jos jau kiek padėvėtą, ir ta vienintele suknele visada puošdavausi. Kartais, mums ruošiantis kur nors eiti, draugė atidarydavo spintos duris ir prašydavo patarimo, kokią jai suknelę šiandien rengtis. O tų suknelių gražiausių – pilna spinta ! Galvodavau: kažin ar man kada nors toks klausimas iškils, ar aš galėsiu taip rinktis – bent iš kelių suknelių. Tikrai, sulaukiau tokio laiko – ir kaip smagu rinktis, derinti, puoštis“, – šypsosi Janina.
Tarp gausybės dailių ramygalietės drabužių – ir pačios rankomis megztos ar nertos suknelės, kostiumėliai, palaidinės, skaros. Naujausias moters darbas – nauja žalio lino suknelė. Ją iš plonų siūlų plonutėliais virbalais Janina nusimezgė šią žiemą. Dailiu ažūriniu mezginiu dar nė karto nebuvo pasipuošusi. Sako, greičiausiai Joninėms laukdama draugų apsivilks – puikiai tiks prie naujo spalvingo šventės vainiko.
Bet Janiną pažįstantieji sako, kad labiausiai šią moterį puošia linksmas jos būdas ir šypsena.
„Gal man jau nebetinka klounu būti, pokštus krėsti – gal laikas surimtėti? Bet vėl – negi kompanijai susirinkus sėdėsim visi ir tylėsim, kaip sviestą pardavę ir pinigus pametę“, – šypsosi J. Marozienė.
Juokauti mėgstanti moteris sako, kad kartais pats gyvenimas jai tarsi sudėsto tokias progas ir nuveda iki kuriozinių, juokingų situacijų, iš kurių išsikapstyti irgi pavyksta tik humorą pasitelkus.
Romantiškos sielos
Joninių vainiku papuošta ramygalietė sako labiausiai norėtų, kad išsipildytų vienas visų sveikintojų linkėjimas – kad nepašlytų sveikata, kad galėtų dar ne vienus metus taip, kaip dabar pagyventi. „Aštuoniasdešimt – pats tas“, – juokiasi J. Marozienė.
Jos dienos tokios užimtos, kad laisvo laiko beveik nelieka, nuobodžiauti nėra kada. Be buities darbų, daržų, darželių tvarkymo, bendravimo su žmonėmis, paskaitų Trečiojo amžiaus universiteto lankymo, kas dieną ji dar skuba pas netoliese gyvenančią savo vyresnę seserį Moniką.
Sena nuotrauka primena dienas, kai Janina su savo tėveliais dar galėjo būti kartu.
Neseniai devyniasdešimtąjį gimtadienį atšventusiai seseriai jau reikia pagelbėti, toliau iš kiemo ji nebeina, nors pati ir valgyti pasigamina, ir apsitvarko.
Kitos Janinos seserys, brolis gyvena ne Ramygaloje, bet vis tiek tame pačiame Panevėžio rajone.
„Romantikės mano seserys – poetės. Aš pati eilėraščių nerašau. Tiesa, sunkią valandą, po vyro mirties posmai buvo pradėję patys lietis, nemažai jų užrašiau. Bet paskui kažkaip liovėsi“, – sako moteris.
Ji rodo dvi eilėraščių knygeles, abi jos jaunesnių seserų išleistas.
Dažnai sako atsiverčia, paskaito ir Stanislavos Turulienės „Aš – liepa“, ir Virginijos Bakšienės „Gyvenimo gruodas“.
„Man patinka seserų gebėjimas raštu išsakyti mintis, surasti gražių posakių“, – sako J. Marozienė.
Plunksna gerai valdė ir jų mama, gausios šeimos motina Marijona Indriūnienė. Tik atsidėti rašymui jai nebuvo galimybės – sunkus gyvenimo kelias buvo skirtas tai moteriai. Tačiau jos parašyti kūrinėliai, vaizdeliai, apybraižos buvo puikiai vertinami ne tik artimųjų. Juos spausdindavo rajono laikraštis „Tėvynė“.
1990 metais moteriai mirus, spaudoje buvo pateiktas nekrologas „Visada prisiminsime“, kuriame prisimintas jos gyvenimas ir kūryba.
Mamą prisimenant
J. Marozienė pasakoja, kad jos mama buvo tikra gražuolė, daili, išvaizdi ir labai gera moteris. Tik lemta jai buvo gimti skurde, Taujėnų dvare tarnavusio kumečio šeimoje, tad vargo nuo mažų dienų.
Šešiolikmetę nusižiūrėjo devyneriais metais vyresnis vaikinas ir paprašė, kad jos tėvai leistų ištekėti. Tėvai iš karto sutiko, ragino ir dukrą nedelsti – juk vaikinas labai darbštus, geras darbininkas. Net vyskupo leidimo prašė, kad galėtų tokia jauna tekėti. Taip ir prasidėjo savarankiškas bežemių gyvenimas: sunkūs darbai, būrelis vaikų, dūminė trobelė su mažais langeliais, be kamino. Joje vyresni vaikai ir užaugo.
Girdėdama, kaip dabar dėl menko nieko žmonės dejuoja, visus keikia ir sunkiu gyvenimu skundžiasi, J. Marozienė svarsto, ką jie sakytų, jeigu laikai pasikeistų ir iš rupių juodų miltų Kalėdoms kepti kūčiukai taptų didžiausias skanėstas ir šventė, o į mokyklą vaikus tektų leisti su medpadžiais ar vyžomis. Jos mama į Šilų mokyklą leidžiamiems vyresniesiems iš storų siūlų nunerdavo vadinamus „bašmakėlius“. Kitokios avalynės įsigyti nebuvo iš ko. Drabužėlius dukrelėms pasiūdavo, savo senus išardžiusi.
Naujausi Janinos Marozienės mezginiai – puošnūs drabužiai.
Anos kartos vaikams karo metai buvo dar vienas baisus išbandymas. Janina sako nedaug jo prisimena, tik didžiulį siaubą, kai mama suėmusi į glėbį vaikus ragino: „Einam greičiau į duobelę“. Artėjo frontas ir reikėjo kuo skubiau lįsti į tėčio iškastą slėptuvę.
„Puikiai atsimenu, kaip buvo baisu. Kažkodėl supratau, kad reikės mirti, – eiti į duobę, kad užkastų. Rėkiau ir spyriojausi iš visų jėgų, kad neisiu ir viskas, vos spėjo nutempti – kulkos aplinkui pradėjo švilpti“, – prisimena J. Marozienė.
Jauna ištekėjusi ir su vyru apsigyvenusi Ramygaloje, tėvus, garbingo amžiaus sulaukusius, pasiėmė pas save, abu nukaršino, palaidojo. Mama išėjo 82-ejų, o tėvelis 94 metų sulaukė.
Su žmonėmis
Po vyro mirties viena gyvenanti J. Marozienė džiaugiasi, kad sūnus toli neiškeliavo – Panevėžyje gyvenantis, dažnai ją aplankantis, padedantis. O štai dvynukės anūkės retos viešnios pas močiutę – Londone abi įsikūrusios.
J. Marozienė sako, kad jai labai svarbu bendrauti su žmonėmis. Kai pavargsta ar darbai nesiseka, būtinai apsirengia ir eina į miestą. Žino, kad būtinai kokį nors pažįstamą susitiks, pasikalbės, pajuokaus ir vėl galės grįžusi, naujų jėgų, energijos įgijusi, darbų stvertis.
Dėmesio nestokojanti moteris po vyro mirties antrą kartą šeimos kurti nebenorėjo. Bet vis dėlto likimas su labai brangiu žmogumi ją buvo suvedęs. Susitiko ir pradėjo draugauti su taip pat našliu tapusia savo pirmąja – pačia tikriausia meile. Tik laimė truko neilgai– lemtis ir jį atėmė, vyras mirė.
Mėgstami Janinos laisvalaikio užsėmimai – mezgimas, siuvinėjimas ir knygos. Labai mėgsta skaityti, jos gyvenime tai labai svarbu. O dar ji aktyvi saviveiklininkė – dainavusi choruose, ansambliuose.
Vasarą, sako, mažai kada atsisėdanti – eina ir eina. Darbo moteris nebijo – jo stažas prasidėjo vos septynerių sulaukusiai.
Taip vargingai gyvenantys tėvai vaikus nuo mažens leisdavo tarnauti, kitaip neįmanoma buvo pragyventi. Ir Janytę, tinkamo amžiaus sulaukusią, sutarė išleisti į Velykius pas ūkininką ganyti. Vyresni vaikai taip pat dirbo.
„Ir aš, ir mama atsisveikindamos kruvinomis ašaromis verkėme – tie nelabai tolimi Velykiai atrodė kaip kokia Amerika, buvo baisu iš namų išvažiuoti“, – prisimena moteris.
Į tas dienas moteris mintimis dažnai grįžta. Dabar, kai jo kas paklausia, kaip ji gyvenanti, visada išgirsta atsakymą: „Gerai“, o kartais net „Puikiai“. Dažnas nustebina: „Kaip tai –puikiai? Kas čia puikaus ? Pensija maža, viskas brangu, sveikata nebe kokia“.
Nesusipratusiems Janina neaiškina, kodėl gyvenimas yra pati puikiausia ir vertingiausia dovana, tinkama visais laikais ir bet kokiam amžiui.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
G. Leikos nuotr.
