Ne iškilminga ir įspūdinga vestuvių puota lemia darnų sutuoktinių gyvenimą ir ilgus santarvės metus. Kelius šeimos laimei kloja tik abipusė pagarba, kantrybė, pasitikėjimas – šią paprastą gyvenimo tiesą įrodė ėriškiečiai Vanda ir Pranas Pakelčiai.
Trys svarbiausi žodžiai
Ėriškiečių Vandos ir Prano Pakelčių namuose šiandien ypatinga šventė – lygiai prieš 55 metus susituokusi pora mini vadinamąsias smaragdines vestuves. Apie šeimos laimę, sėkmingos santuokos paslaptis prirašyta daugybė knygų ir straipsnių, sukurta filmų, laidų, ši tema gvildenta moksliniuose darbuose.
78 metų ėriškietė V. Pakeltienė žino tris svarbiausius žodžius, kurių visiems sutuoktiniams derėtų nepamiršti, jais vadovautis gyvenimo kelyje.
„Pagarba, supratimas, pasitikėjimas“, – lenkia pirštus moteris ir primena dar vieną gyvenimo patikrintą elgesio taisyklę.
„Vienas visada turi būti žemesnis, tylesnis, nuolankesnis. Kuris? Priklauso nuo aplinkybių. Kartais vienam, kartais kitam būtina nusileisti“, – šypsosi.
Atrodo, taip paprasta: vyras ir moteris sutiko vienas kitą ir, nutarę pasukti tuo pačiu keliu, pasižadėjo mylėti, būti drauge, atšoko vestuves. Tik realybė dažnai būna kitokia – laikui bėgant atsiranda pykčių, vaidų, ašarų dėl neištikimybės, grasinimų ir pagaliau išsiskiriama.
Dienos neįamžino
Vestuvių dieną apie tokią liūdną šeimos ateitį niekas negalvoja. Įspūdinga suknia, baltu nuometu pasipuošusi nuotaka, nuo vaišių lūžtantys stalai, skambi muzika, fotoaparatų blyksniai, gausus būrys besilinksminančių svečių – kitokios šeiminio gyvenimo pradžios ir neįsivaizduojame.
Tačiau V. Pakeltienė tokiais prisiminimais pasidžiaugti negali, jai taip ir neteko vilkėti puošnios vestuvinės suknios, puoštis nuometu.
„Nebuvo jokių vestuvių, jokių papuošalų, muzikos, puotos. Tiesiog nuvažiavome vieni du ir susirašėme“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
1958-ųjų balandžio 13-osios – Pakelčių šeimos gimimo datos– fotografai neįamžino, nėra nė vienos tą dieną menančios nuotraukos. Sako, to nė nereikėjo.
Kukliai ir tyliai susituokusi pora apsigyveno mažame kambarėlyje Prano tėvų name. Gyvenimas po anytos stogu, kaip dažnai pasakojama, nebūna saldus, tačiau marti nepatogumų nepajuto. Prisimena, kad nė nebuvo kada.
„Rytą išeidavome į darbą: aš – į parduotuvę, vyras – į dirbtuves. Grįždavome tik vakare. Ūkis, darbų daugybė.
Kada žiūrėsi vienas į kitą skersai? Gerai, kad ne vieni gyvenome. Jeigu ne Prano tėveliai, mūsų gal gyvų nebebūtų. Kartą prikūrenę krosnį per ankstį kaištį užkišome ir vos neužtroškome nuo smalkių. Išgirdę, kad neramiai vartomės, tėvai užėjo į kambarį ir rado jį pilną troškaus tvaiko. Pažadino, pakėlė jau suglebusius, gaivino, išvedė į kiemą“, – prisimena V. Pakeltienė.
Iš tėvų jie išsikėlė po kelerių metų, kai pasistatė Ėriškiuose savo namą. Jame prabėgo didžioji šeimos gyvenimo dalis.
Ypatingos iškilmės
Savo sutuoktuvių nešventusių Pakelčių prisiminimuose vis dėlto yra viena ypatinga data – 2008 metų balandžio 13-oji – diena, kai buvo paminėtos jų auksinės vestuvės.
Iškilmingu tos dienos minėjimu pasirūpino poros vaikai – sūnus Laimutis, dukterys Vaida ir Laisvida su šeimomis.
Pakelčiai sako, kad vaikų iškeltos auksinės vestuvės jiems buvo bene įsimintiniausias viso gyvenimo įvykis. Dukros pasirūpino, kad mama vilkėtų puošnią vestuvinę suknią, kad būtų padaryta daili šukuosena, kad iškilmių momentus įamžintų fotografai, kad būtų gardžios vaišės, gausybė malonių netikėtumų.
„Mus vežiojo ilgu blizgančiu limuzinu“, – vaikų parengtomis auksinių vestuvių staigmenomis negali atsidžiaugti Pakelčiai.
Per smaragdines vestuves tėvų taip pat laukia įvairios staigmenos, vaikai ir anūkai apie jas iš anksto nesakė, paslapties neišdavė.
Pora stebisi, kaip greitai nuo auksinių vestuvių prabėgo tie penkeri gyvenimo metai – rodos, kaip kelios dienos.
„Ką ten penkeri metai – visas gyvenimas, rodos, akimirksniu praskriejo. Mes tokie laimingi, atrodo, sulaukėme paties šviesiausio ir gražiausio savo meto. Jokių rūpesčių nebėra, vaikai užaugo, mokslus baigė, visi tėvynėje liko, turi stogą virš galvos, šaunius anūkus augina. O mums sveikata dar leidžia viskuo džiaugtis – vaikai ir prie jūros nuveža, ir gražiausias Lietuvos vietas parodo. Anksčiau nebuvo nei laiko, nei galimybių tokiems smagumams“, – džiaugiasi V. Pakeltienė.
Visada laukia
V. Pakeltienė ir penkeriais metais vyresnis jos vyras, pasirodo, sveikatos turi ne tik gyvenimu džiaugtis. Jų tvarte dar mūkia karvutė, kriuksi pora paršelių, po kiemą vaikšto pulkelis vištų.
Pragyventų, sako, ir be gyvulių, vaikai bara, kad niekaip nesiryžta ūkio atsisakyti. Bet tėvams atrodo, kad net būti taip negali, – kaip, gyvendamas kaime, nieko neauginsi. Neįprasta.
„Negi sėdėsim prie lango ir lauksim mirties ateinat“, – juokiasi V. Pakeltienė.
Ji neįsivaizduoja gyvenimo be jokio ūkio.
„Dar ir sveikatą toks gyvenimas stiprina: rytą prabudęs negali ilgai pataluose vartytis – žinai, kad tvarte esi laukiamas. Be to, parduotuvėje tik duonos ir saldumynų dažniausiai tereikia pirkti. Mėsos, pieno, kiaušinių – visko patys savo turime, ir vaikams užtenka. Kaip smagu, kai turi ko saviesiems įdėti. O koks anūkams skanus naminis kumpis, dešra, valgo pasigardžiuodami“, – pasakoja sutuoktiniai.
V. ir P. Pakelčiai turi penkis anūkus, jų visų savo sodyboje ant Upytės kranto visada labai laukia, turi kuo pavaišinti, ką papasakoti, kuo pasidalinti.
Laimė – ne turtai
Ilgus metus drauge gyvenančios poros nuomonės beveik visada sutampa. Jie tvirtina, kad tikroji žmogaus laimė – ne turtai.
„Kas iš to, kad dabar turtingi būtume, bet neturėtume vienas kito, mums brangiausių vaikų ir anūkų. Argi galėtume būti laimingi? Per ilgus gyvenimo metus matėme ne vieną pavyzdį, kai turtai nieko gero žmonėms neatnešė, o, atvirkščiai, buvo nesantaikos, nelaimės priežastis. Didžiausias žmogaus turtas – sveikata ir artimieji“, – įsitikinusi pora.
Jiems labai įstrigo kartą kunigo pasakyti žodžiai, kad žmogaus gyvenimas eina tarsi juostomis: ji kartais būna balta, kartais – juoda.
„Tad jeigu labai sunku, liūdna būdavo, visada kartodavau: turi prasidėti balta juosta. Taip ir nutikdavo“, – sako V. Pakeltienė.
Kasryt atsikėlusi ji dėkoja Dievui už ramią naktį ir prašo šviesios dienos. O vakarais pasimeldžia už kiekvieną vaiką ir kiekvieną anūką. Jie jauni, sako, rūpesčių pilni, neturi daug laiko, tai už juos ir pasimeldžia.
„Dabar labiausiai norime sulaukti deimantinių vestuvių – 60 metų kartu sukakties. Gal Dievas duos ir tą ypatingą sukaktį atšvęsti. O gal tada jau ir proanūkėlio būsime sulaukę, dar didesnė šventė tuomet būtų“, – svajoja ėriškiečiai.
___________________________________
Vestuvių sukaktys
1 metų – popierinės vestuvės
2 metų – medvilnės vestuvės
3 metų – odinės vestuvės
4 metų – vaisinės vestuvės
5 metų – medinės vestuvės
6 metų – geležinės vestuvės
7 metų – varinės vestuvės
8 metų – bronzinės vestuvės
9 metų – molinės vestuvės
10 metų – alavinės vestuvės
11 metų – plieninės vestuvės
12 metų – šilkinės vestuvės
13 metų – nėrinių (nertos) vestuvės
14 metų – dramblio kaulo vestuvės
15 metų – krištolinės vestuvės
20 metų – porcelianinės vestuvės
25 metų – sidabrinės vestuvės
30 metų – perlinės vestuvės
35 metų – koralinės vestuvės
40 metų – rubininės vestuvės
45 metų – safyrinės vestuvės
50 metų – auksinės vestuvės
55 metų – smaragdinės vestuvės
60 metų – deimantinės vestuvės
___________________________________
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
