Lietuvos vardą pasaulio ir Europos čempionatuose garsina ne tik krepšininkai. Prieš porą savaičių iš Pietų Afrikos Respublikoje vykusio pasaulio akrobatinio skraidymo čempionato grįžę lietuviai pilotai pagrįstai gali vadintis nugalėtojais. Nors iki aukso medalio pritrūko tik trupučio sėkmės, širdyje jie laimėtojai.
Daugiau kaip tris dešimtmečius skraidymo liga sergantis A. Bezaras savo akrobatiniais triukais stebina visą pasaulį. A. Repšio nuotr.
Saldus pergalės skonis
Dangų raižantys ir įvairius akrobatinius triukus tarp debesų išdarinėjantys maži lėktuvėliai, į juos žiūrint nuo žemės, atrodo labai romantiškai, tačiau tam, kad žmogus galėtų tapti paukščiu, reikia daugybės darbo, užsidegimo ir šiek tiek jaunatviško maksimalizmo.
Prieš porą savaičių iš Pietų Afrikos Respublikoje vykusio pasaulio akrobatinio skraidymo čempionato grįžusi lietuvių komanda buvo sutikta kaip nugalėtoja: komandinėje įskaitoje lietuviai iškovojo sidabrą, o asmeninėje įskaitoje – auksą. Ant nugalėtojų pakylos užlipo ir panevėžietis Aurimas Bezaras, pilotus rengiančios mokyklos „Žmogus paukštis“ pilotas instruktorius.
Nors lietuviams tokiuose čempionatuose pergalės skonis jau žinomas, rungtyniauti kartu su ekonomiškai stiprių pasaulio valstybių sportininkais – nemenkas iššūkis. Tuo labiau kad beveik visi sportininkai, teisėjai ir jų palaikymo komanda į tolimąją Afriką vyko savo lėšomis.
„Į Afriką vyko net dešimties žmonių iš Lietuvos komanda. Tai gana daug, žinant, kad daugelis jų vyko savo lėšomis kaip savanoriai, tik iš idėjos. Jau keleri metai iš eilės lietuviai užlipa ant nugalėtojų pakylos, nors kitų šalių komandos ir gausesnės, ir finansiškai turi geresnių galimybių rengtis čempionatams. Tačiau mūsų kovotojų dvasia didesnė“, – „Sekundei“ tvirtino A. Bezaras.
Lietuviams iki aukso pritrūko tik trupučio sėkmės. Paradoksalu, tačiau koją pakišo lietus. Trečiosios, pačios sudėtingiausios programos, dar vadinamos tamsiąja, metu keli pilotai nebaigė savo pasirodymų, todėl visų dalyvių rezultatai nebuvo įskaityti. Šioje rungtyje, reikalaujančioje paties didžiausio meistriškumo, A. Bezaro ir Eltono Meleckio skrydžiai buvo pripažinti pačiais gražiausiais.
„Buvome labai arti aukso, paradoksalu, bet ir Afrikoje lietus gali pakišti koją. Jau buvome laimėję tamsiąją programą, tačiau jos neįskaitė, nes užduoties nebaigė keli dalyviai. Būtume čempionai, bet ką padarysi. Širdyje jaučiamės laimėtojai“, – kalbėjo čempionas.
Pavojingas grožis
Dvi savaites Afrikoje vykęs čempionatas visiems jo dalyviams padarė neišdildomą įspūdį. Tiesa, įtemptas treniruočių grafikas, paskui varžybos pareikalavo ne tik daug jėgų, bet ir laiko. Sportininkams pavyko atrasti tik tris valandas susipažinti su egzotiškąja Afrika. Lietuvius šiek tiek nustebino, kad Afrikoje jie rado ne tik dykumas, bet ir labai daug žalumos.
„Afrika labai įvairi, iš visų pusių ją supa vandenynai, todėl ten viskas labai permaininga: per dešimt minučių oras gali pasikeisti kardinaliai. Vienu metu net teko varžybas nutraukti dėl itin stipraus vėjo. Jo greitis siekė apie 20 km per valandą, o viršuje dar daugiau. Lietuvoje tokiu oru vaikai net į mokyklą neina, sustoja gyvenimas“, – pasakojo pilotas.
Tiesa, šalia grožio keliautojams atsivėrė ir tamsioji Afrikos pusė. Kad šioje šalyje nėra saugu, perspėjo ne tik čempionato organizatoriai: daugelį pastatų juosia aukštos tvoros, visur iškabintos perspėjamosios lentelės. Pietų Afrikos Respublika savo nusikalstamumo lygiu pirmauja pasaulyje.
„Nors kurortiniai miesteliai saugūs, atsipalaiduoti Afrikoje tikrai nereikėtų. Iš vienos mūsų savanorės, penktą ryto išbėgusios pabėgioti paplūdimiu, ilgapirščiai nugvelbė sportinius batelius. Pirmasis įspūdis, kad visur ramu ir saugu, gali būti apgaulingas, o kai kuriuose rajonuose turistams apskritai draudžiama vaikščioti“, – kalbėjo A. Bezaras.
Afrikoje išbandytos pramogos taip pat nebuvo itin saugios. Lietuvių delegacija apsilankė rezervate, kur visi žvėrys vaikšto laisvi: nuo žirafų ir zebrų iki plėšrūnų liūtų ir tigrų. Tiesa, prieš leidžiantis į kelionę visi turėjo pasirašyti, kad jokių pretenzijų neturės, jeigu taps kieno nors grobiu.
„Po rezervatą turistų grupės keliauja atvirais automobiliais, kuriais galima privažiuoti prie pat plėšrūnų. Įšokti į tokį automobilį liūtui ar tigrui labai paprasta, tačiau žvėrys jokios grėsmės neįžvelgia, todėl nepuola. Taip yra dėl to, kad iš automobilių jie nei šeriami, nei medžiojami. Jeigu reikia juos sugauti, tai daroma iš sraigtasparnio, todėl automobiliai nėra nei priešai, nei draugai. Tiesa, vos tik išlipsi, tapsi jų vakariene. Kažkas buvo iškišęs ranką iš mašinos, liūtė iš karto parodė savo nasrus“, – pasakojo lakūnas.
Ryklių kaimynystė
Dar viena ekstremali pramoga – nardymas su rykliais, tačiau šiuos potyrius ryžosi išbandyti tik patys drąsiausieji: žmogus įleidžiamas į narvą, o šis – į vandenį, kuriame knibždėte knibžda ryklių. Be jų, vandenyje galima buvo sutikti ir rajų, ir kitų nedraugiškų plėšrūnų.
„Paplūdimiai ir šilta jūra atrodo labai viliojančiai, visi su entuziazmu nėrėme į bangas, tačiau vietiniai atšaldė mūsų norą mėgautis vandens malonumais, mat vandenyne pilna ryklių. Vietiniai juokavo, kad kasmet rykliai suėda po vieną turistą, todėl mes tikėjomės nepakliūti į tą statistiką. Aišku, toli nuo kranto neplaukėme“, – juokavo A. Bezaras.
Lietuviai ketino išbandyti ir dar vieną smagią atrakciją – jodinėjimą stručiais, tačiau kai pamatė, kaip turistai stačia galva lekia į smėlį nuo stručių kupros, noras bematant dingo.
„Vietiniai siūlė išbandyti įvairių pramogų, bet pritrūkom laiko – varžybų ir treniruočių grafikas buvo labai įtemptas. Aišku, Afrikos vaizdais mėgavomės ir per treniruotes – kas žiūrėjo į banginius, kas – į moteris. Tikiuosi į Afriką dar kartą grįžti, tik šįkart kaip turistas“, – vylėsi sportininkas.
Ekstremalių situacijų lietuviams pasitaikė ir paskutinę dieną – paaiškėjo, kad dėl lietaus ir avialinijų pilotų streiko iš Pietų Afrikos Respublikos tą dieną nekils lėktuvai. Laimė, vieni kitus pažįstantys pilotai susitarė, kad lietuvių delegaciją parskraidins keliais reisais.
„Kai sužinojome, kad nekils lėktuvai, pamanėme, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera – dar dieną kitą pabūsime Afrikoje, tačiau pažįstami pilotai vienus sutupdė į lėktuvą, kuris jau turėjo būti išskridęs, bet dėl kažkokių priežasčių skrydis buvo atidėtas, o kiti parskrido pilotų kabinoje“, – kaip nuotykį prisimins kelionę atgal panevėžiečiai.
Skraidymo subtilybių mokė arabų šeichus
Skraidymas, anot A. Bezaro, yra liga, nuo kurios nėra vaistų. Kartą pakilus į dangų, jau nebesinori leistis į žemę. Tiesa, kurį laiką skraidymą A. Bezaras buvo iškeitęs į automobilių sportą, tačiau vėl grįžo prie didžiosios savo aistros.
„Skraidyti pradėjau prieš 38-erius metus, bet taip atsitiko, kad pasukau į automobilių sportą ir dešimtmetį važinėjau su bagiu. Kartą oro uoste sutiktas Vytautas Lapėnas mane įkalbėjo grįžti. Iš pradžių dar dvejojau, gal jau per senas esu, bet taip jau išėjo, kad iš karto pradėjau nuo akrobatinio lėktuvo“, – šypsosi sportininkas.
Kelis dešimtmečius vairalazdės iš rankų nepaleidžiantis vyras šiais metais jau neplanavo dalyvauti pasaulio čempionate ir norėjo vietą užleisti jaunimui, tačiau dar pasiryžo visam pasauliui parodyti savo meistriškumą.
„Akrobatinis skraidymas nėra labai saugus sportas, tam reikia ir nemažai patirties. Auga gana gabių jaunų sportininkų karta, tad net neabejoju, kad kitame čempionate dalyvaus daugiau jaunimo“, – sakė A. Bezaras.
Vyro teigimu, pergalės skonis išties saldus, tačiau jis būna dar saldesnis, kai laimi ne jis pats, o jo treniruojamas mokinys. Jau daug metų A. Bezaras treniruoja ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Dar prieš kelerius metus jis mokė daugiausia užsieniečius, o dabar vis daugiau lietuvaičių nori išmokti pilotuoti lėktuvėlį ar malūnsparnį. Skraidymo subtilybių panevėžietis moko ne tik skraidymo bazėje Rojūnuose, Panevėžio rajone, bet ir vyksta į kitus pasaulio kampelius: Pietų Afriką, Seišelių salas, Ameriką, Angliją, Rusiją, Turkiją, Arabų Emyratus, Gruziją, Ukrainą, Estiją, Latviją. Lietuviui teko treniruoti net Arabų šeichus.
„Teko mokyti ir arabų šeichus. Nežinau, kaip kitiems, bet man padarė gerą įspūdį, su manimi bendravo kaip paprasti žmonės. Labai išsilavinę ir puikūs mokiniai“, – teigė panevėžietis.
Čempiono receptas
Skraidyti, anot piloto, išmokti gali visi. Vyriausiam jo mokiniui buvo 85-eri metai, tačiau jam labiausiai patinka dirbti su jaunimu.
Mokantis skraidyti svarbiausia yra saugumas, o tik po to skrydžio tobulumas, grožis. Tai toks sportas, kur viena klaida gali nubraukti visą gyvenimą.
„Kuo arčiau peilio ašmenys, tuo didesnė tikimybė susižeisti. Tačiau kiekvienas sportas turi savo pavojų ir žavesio. Kol viskas tampa daugiau mažiau tobulu šokiu, turi įdėti labai daug darbo. O kai nuolat darai klaidų, džiaugsmo tai neteikia.
Visai neseniai turėjau galimybę dykuma lėkti su tūkstančio arklio galių bagiu. Pamaniau, kad jeigu būčiau jaunesnis, gal dar grįžčiau į automobilių sportą. Tačiau reikia laiku pradėti ir laiku sustoti. Kvailai lėkdamas gali ir galvą nusisukti, reikia daug treniruočių, pasiruošimo. Ir to jaunatviško maksimalizmo, azarto, nutrūktgalviškumo, jeigu viskas bus apskaičiuota iki smulkmenų, laimėti bus vis sunkiau. Kartais ta riba peržengiama, o kai paminami saugos reikalavimai, viskas baigiasi čia ir dabar. Kas randa tobulą balanso receptą, tas ir tampa čempionais“, – sakė A. Bezaras.
Lina DRANSEIKAITĖ
