Grupės “Skamp” vokalistę Ericą Jennings nustebino toks žmonių palaikymas per “Radiocentro” apdovanojimus. Mergina tikina, kad apie apdovanojimą tąsyk grupės nariai mažai tegalvojo.
– Jūsų šiuo metu vis dar naujausias albumas “Reach” buvo prodiusuojamas ne Lietuvoje. Kas lėmė, kad jis buvo įrašytas Didžiojoje Britanijoje, pasitelkus užsienio prodiuserių pagalbą?
– Albumas “Reach” – pastarojo mūsų darbo meto vaisius. Norėjome sukurti visą būtent anglišką albumą. Puikiai žinojome: norėdami “prastumti” savo muziką užsienio muzikos klausytojams, turėtume įrašyti viską anglų kalba, kad ten jis būtų suprastas. Be to, ketinome grįžti prie savo šaknų – roko muzikos ir sukurti kelis tikrai gerus “gabalus”. Taigi mes nuvažiavome į Dubliną ir sukūrėme dainų demonstracines versijas. Dar iki atvykdami į Londoną įrašyti albumo, visi tiksliai žinojome, ką ir kaip reikia daryti. Taip pat norėjosi paeksperimentuoti – padirbėti su kitais žmonėmis. Padaryti tai, ko anksčiau niekada nebuvome darę.
– Kaip kilo mintis bendradarbiauti su tokiais garsiais prodiuseriais, kaip Kelly bei Jez Coad?
– Tai įvyko atsitiktinai. Kelly ir Jez dirba “GMW Entertainment” kompanijoje, ir išgirdę apie mus iš vieno olandų prodiuserio, mačiusio mūsų pasirodymą Estijos muzikiniuose apdovanojimuose ir nusiuntusio jiems medžiagą apie mus, panoro su mumis dirbti.
– Ar labai skiriasi užsienio prodiuserių profesionalumas bei darbas nuo mūsiškių?
– Skiriasi ne tuo, kaip mes dirbame. Aš nežinau, kaip kiti prodiuseriai, grupės ir atlikėjai dirba čia, bet mūsų grupėje Vee sugalvoja kokią nors “užvežančią” muziką, o aš – įdomius dainų tekstus. Paskui darome dainos demonstracinę versiją. Kiek vėliau – galutinį įrašą. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad prodiuseriai, su kuriais mes dirbame, turi daugiau tokio verslo patirties. Jau 20 metų kiekvieną dieną jie susiduria su įvairaus stiliaus muzika scenoje. Ir rašymo sesijos mums yra naujovė. Dirbome nuo 11 iki 22 val. kasdien, visą savaitę, tiesiog rašant ir perrašant dainas. Tačiau svarbiausia mums – toliau mokytis ir augti.
– Retai tenka matyti “Skamp” vyrukus, tokius solidžius, su kostiumais, kokie jie yra albumo “Reach” viršelyje. Kas paskatino rinktis būtent tokį, jums neįprastą klasikinį stilių?
– Tai nebuvo ypatingas sprendimas. Tiesiog pamąstėme, kad dar ne kartą pasirodysime ant savo albumų viršelių. Tad nutarėme paeksperimentuoti, apsirengti oficialiai, o tokius, kaip ir sakėte, mus retai tenka matyti. Nebent apdovanojimų ceremonijose ar renginiuose.
– Beje, kas kūrė albumo dainas, muziką bei žodžius? Ar jame yra jau seniau girdėtų dainų, ar visos jos naujos ir prezentacinės?
– Kai kurios jų senos, kai kurios naujos. Padarėme daugelio dainų demo versijas prieš įrašydami jas Londone. Vee kūrė muziką, aš rašiau tekstus. Įrašinėjant albumą kai kurios dainų dalys buvo pakeistos ar perrašytos, kad būtų geresnis skambesys ir pan. Atsikratydavome bet ko, kas mums nepatikdavo. Jez, George’as ir Johnas buvo su mumis, vadovavo mums ir saugojo, kad per daug nenukryptume prie kito stiliaus, kaip dažnai būdavo. Tai buvo pirmasis albumas su aiškia koncepcija ir pagrindine tema, skambančia visose dainose.
– Viešnagės metu Los Andžele vykusiuose apdovanojimuose pelnėte net keturis apdovanojimus. Kokie jie?
– Mes parduodame savo albumus svetainėje www.cdbaby.com. Ten “Just Plain Folks” kompanija išgirdo mūsų muziką ir paprašė pateikti savo albumus perklausai. Taip ir padarėme. Po pusantrų metų jie mums pranešė, kad esame nominuoti krūvai apdovanojimų už muziką internete. Tąkart turėjome atlikti dvi dainas, o paskui susitikome su Oliveru Leiberiu, plačiai žinomu prodiuseriu ir dainų autoriumi. Jis parašė hitą grupei “The Corrs” – tokį kaip “Only When I Sleep” jų albumui “Talk on Corners”. Taip pat Madonai – “Who’s That Girl” ir daug kitų Paulai Abdul ir Rodui Stewartui. Jam patiko mūsų pasirodymas, tad jis panoro, kad atvyktumėme į Los Andželą dirbti ten su juo ir jo kolega Davidu Gamsonu.
– Taip pat triumfavote ir Lietuvoje vykusiuose “Radiocentro” apdovanojimuose. Ar tikėjotės tokios sėkmės ir populiarumo?
– Iš viso nesitikėjome nieko laimėti. Mat mūsų albumas buvo vien anglų kalba, o, be to, daug laiko praleidome užsienyje įrašinėdami jį ir gastroliuodami. Manau, apdovanojimai rodo, kad žmonės čia vertina mūsų pasiekimus. Ir net jeigu dažnai mūsų čia, Lietuvoje, nėra, tai nereiškia, kad mes iš visų jėgų nesistengiame ką nors pasiekti. Apdovanojimai patvirtino, kad lietuvių muzikinis skonis keičiasi. Žmonės klausosi dainų anglų kalba, jie daug daugiau keliauja, susipažįsta su įvairaus stiliaus muzika bei scenomis.
– Kuris apdovanojimas jums pats reikšmingiausias? Kokioje nominacijoje labiausiai norėjote būti įvertinti?
– Reikšmingiausias visam laikui liks “Geriausio debiuto” apdovanojimas RC ir “Bravo” apdovanojimuose. Mat “Geriausias debiutas” yra vienintelis apdovanojimas, kuriame gali būti nominuotas tik vieną sykį. Aš manau, kad turėtų būti ir tokios nominacijos kaip “Geriausias pasirodymas gyvai”, “Geriausias šokis”, “Geriausias rokas”, “Geriausia šukuosena”, “Geriausias stilius”.
Kalbėjosi Reda Osteikaitė
