Sibire meškas gąsdino lietuviškomis dainomis (papildyta)

Pasaulio lietuvių vienybės dieną, liepos 17-ąją, Rusijos Federacijos Krasnojarsko krašto link pajudėjusi jaunimo ekspedicija po daugiau nei dviejų savaičių grįžo namo. Šiemet „Misija Sibiras“ projekte dalyvavo 15 įvairaus amžiaus jaunuolių, tarp jų – ir du panevėžiečiai, Oskaras Valiulinas ir Lukas Černikovas. Lukas, vos spėjęs grįžti iš Sibiro, išvyko į Daniją. Čia pastaruosius kelerius metus jaunuolis derina studijas ir aktyvią veiklą lietuvių bendruomenėje.

 

Per ekspediciją jos dalyviams pavyko sutvarkyti devynerias lietuvių tremtinių kapinaites: dvejas  Lesosibirske, po vienas Jenisejske, Zyriankoje, Strelkoje, Savine, Zacharovkoje, Momotove ir Piskunovkoje. 10 tūkstančių kilometrų – tiek komanda įveikė per dvi misijos savaites. Dar per  vieną tūkstantį kilometrų jie įveikė keliaudami nuo vieno ekspedicijos tikslo kito link.

 

Lemtingas susitikimas

26-erių panevėžietis Oskaras Valiulinas  2008-aisiais pirmą kartą užpildė dalyvio anketą ir bandė patekti į „Misija Sibiras“ komandą. Nors vaikinas buvo pakviestas į bandomąjį žygį, tačiau į pagrindinę komandą jo tuomet neišrinko.  Tai nesumažino atkaklumo ir entuziazmo. Paskui taip pat pildė dalyvio anketas, bet sėkmė nusišypsojo šiemet.

„Susiklostė tokios aplinkybės, kad tikrai turėjau stiprią motyvaciją patekti į misijos komandą. Praėjusiais metais sužinojau, kad mano teta buvo partizanų ryšininkė, politinė kalinė, kalėjo 6 metus Sibire, Magadano srityje. Teta dabar gyvena Kaune, jai 92-eji, labai smagiai pasišnekėjome apie tremtį. Galbūt vienos konkrečios motyvacijos nėra, kodėl norėjau būti tarp misijos dalyvių, tačiau teta buvo vienas didžiųjų postūmių, leidęs man suvokti, kodėl noriu keliauti į Sibirą“, – kalbėjo Oskaras.

Jis Vilniaus universitete baigė Istorijos fakultetą, bakalauro studijas. Natūralu, kad istorija jam ne svetimas mokslas.

„Patinka gilintis į XX amžiaus įvykius. Pats projektas „Misija Sibiras“ yra skirtas jauniems žmonėms, kurie domisi istorija, kurie patriotiški, pilietiški. Norėjau turėti galimybę pamatyti tai, apie ką buvo rašoma vadovėliuose, ką teko studijuoti universitete apie tremtį“, – prisipažino  absolventas.

 

Stebino ir vietinius

Ekspedicija prasidėjo kelione traukiniu iš Vilniaus į Maskvą, iš ten komanda skrido į Krasnojarską,  paskui išsinuomotu autobusu važiavo į pirmąją misijos vietą – Lesosibirsko miestą. Čia apsistojo kelioms dienoms, tvarkė kapines, pastatė didžiausią kryžių. Komanda pasiskirstė į mažesnes grupeles, kurios buvo atsakingos už tam tikras užduotis.

Panevėžiečiui O. Valiulinui buvo patikėtos atsakingos virėjo pareigos: jis turėjo pirkti produktus, ruošti maistą, kurti laužavietę ir panašiai.

„Negalėčiau pasakyti, kad turiu ypatingų kulinarinių sugebėjimų, bet man patinka gaminti. Tačiau niekada neturėjau patirties ruošti maistą penkiolikai žmonių. Visko buvo: iš pradžių tai per daug jo prigamindavome, tai šiek tiek per mažai. Vyravo gana įprastas racionas – dešrelės, bulvių košė, salotos, makaronai, grikiai su konservuota mėsa ir panašiai“, – pasakojo panevėžietis.

Pats didžiausias šių metų ekspedicijai tekęs iššūkis – 45 km trijų dienų žygis civilizacijos nepaliesta Sibiro taiga iš Strelkos gyvenvietės, tikintis pasiekti Zacharovkos lietuvių tremtinių kapinaites. Žygiuoti teko meškų paliktomis brydėmis, Jenisejaus skalaujamų stačių uolų keteromis ir žmogaus pėdos nemačiusiais brūzgynais.

Vietiniai bandė lietuvius atkalbėti nuo to ekspedicijos etapo, tačiau komanda buvo vieninga ir jai sėkmingai pavyko pasiekti Zacharovkoje niekieno daugiau nei pusę amžiaus nelankytus tremtinių kapus.

„Kai nežygiavome, o šalia miestelio tvarkėme kapines, vyravo gana geras, vėsus oras. Kai pradėjome su didelėmis kuprinėmis žygiuoti kalvomis aukštyn žemyn, pradėjo svilinti saulė. Galbūt buvo ir patogesnių vietų keliauti, tačiau laikėmės upės pakrantės, nes miško gilumoje buvo rizika susidurti su meškomis, – pasakojo misijos dalyvis. – Vienas kitam stengėmės padėti, tapome gera komanda.

Mūsų gretose buvo ir fiziškai silpnesnių merginų, iš kai kurių perimdavome dalį naštos. Nors buvo ir tokių, kurios užsispyrusios nepriėmė pagalbos ir netgi nešė daugiau nei vaikinai.“

Prieš misiją Oskaras buvo įsitikinęs, kad ji nebus lengva. Tačiau negalėjo įsivaizduoti, kas bus sunkiausia. Viena nemalonių ir netikėtų patirčių – mašalų atakos.

„Atvykus į tas Sibiro gyvenvietes, puolė gausybė uodų, atrodė, kad sudėtinga nuo jų apsiginti. Su laiku buvo galima prisitaikyti. Kai toliau ėmėme žygiuoti miškais, vietomis mus taip užpuldavo, kad virš galvos skraidydavo spiečius. Pamenu, vieną vakarą taip stipriai atakavo ir sukandžiojo, kad nežinojau ką daryti. Nerviškai veikdavo, nes kova su jais buvo beprasmė“, – apie nemalonią patirtį dėstė O. Valiulinas.

 

Būrys piktų kirgizų

Palapines, darbo įrankius ekspedicijos dalyviams davė organizatoriai, o  kitais daiktais teko rūpintis patiems. Dar prieš kelionę buvo keli pasiruošimo  darbai. Vaikinai keliavo pas kryždirbystės meistrą Prienuose, jis parodė ir juos apmokė, kaip padaryti kryžių.

Atvykus į Lesosibirsko gyvenvietę, apžiūrėjus kapinaites, žygio vadovas nusprendė čia pastatyti  kryžių. Tada kelių kilometrų ruože aplink tą miestelį ieškota lentpjūvės, radus ją, įsigyta medienos – 6 ir 2 metrų mediniai stulpai.

Lentpjūvėje lietuvius pasitiko apie 30 gana rūsčiai ir agresyviai nusiteikusių kirgizų. Nors į lentpjūvę atvyko būrelis, tačiau jie nesijautė saugiai, vyravo labai slogi atmosfera. Laimei, lentpjūvės šeimininkai piktų kėslų neturėjo.

Kryžiaus gamyba užtruko dvi dienas. Kiti tuo metu tvarkė kapines, kirto medžius, taisė tvoreles. Tad po dviejų dienų lietuviai pastatė ką tik pagamintą beveik 5 metrų kryžių.

Kitas perpus mažesnis buvo pastatytas Zyriankos kapinėse. Dar du metalinius kryžius pagamino Krasnojarsko lietuvių bendruomenė. Jie pastatyti Momotove, o juos pašventino katalikų kunigas.

Įsikūrus šalia Zyriankos, gana dažnai teko keltis per Jenisejaus upę, nes apsistota kitame krante nei gyvenvietė. Netrūko kurioziškų situacijų. Persikėlę per upę, misijos dalyviai žygiavo iki Zyriankos miestelio. Nuo kelto iki jo – 11 kilometrų, taip skelbė kelio ženklas. Tačiau jie ne visada tiksliai nurodydavo atstumą. Buvo labai kaitri diena, kelias dulkėtas, vandens atsargos baigėsi, nuėjus maždaug 5 kilometrus, didėjo troškulys, jautėsi nuovargis, lietuviai ėmė stabdyti mašinas.

„Važiuodavo tik sunkiasvorės, vieną jų pavyko susistabdyti ir trise, atsakingi už maistą, nuvykome  į tą miestelį. Žinoma, buvo gaila vis dar kelyje vargstančių draugų, o atstumas jų laukė nemažas. Tada su kolege nuėjome iki didžiulio automobilių serviso ir papasakojome situaciją. Pavyko įkalbinti vieną vyriškį ir jis sutiko pagelbėti – vykti iki draugų, bent jau jų kuprines paimti“, – pasakojo O. Valiulinas.

Privažiavus tą vietą, kurioje turėjo būti žygio draugai, jų nė pėdsako nerasta. Pasirodo, kiti netrukus susistabdė atvirą kamazą, o vairuotojas juos iškart nuvežė pas vietinę lietuvę. „Man išvažiavus ieškoti draugų, kolegės liko laukti mieste, netoli serviso. Prie jų privažiavo kamazas, jo vairuotojas pakvietė lipti ir važiuoti kartu. Žinoma, merginos nejaukiai pasijuto, nes mašinoje – du vaikinai. Vis dėlto palikta nedidelė trispalvė vėliavėlė salone greitai išbaidė abejones. Tad merginos netrukus susitiko kitus misijos dalyvius“, – kalbėjo panevėžietis.

Galbūt ši situacija būtų paprastesnė, jei visi būtų turėję mobiliuosius telefonus, tačiau juo naudojosi tik žygio vadovas, nes toks prietaisas miške greitai tampa nereikalingas – nėra kur jo pakrauti.

 

Džiugino nuoširdumas

Nedidelėse Sibiro gyvenvietėse į misijos dalyvius vietiniai atkreipė dėmesį. Žmonės stebėjosi svečiais, klausė, ką jie čia veikia, iš kur atvyko. Lietuviai neretai, vengdami dėmesio, apsiribodavo pasakę, kad yra turistai. Tai taip pat kėlė nuostabą, nes paprastai Sibiro gūduma sunkiai pasiekiama ir nėra patraukli.

Įdomu tai, kad misijos dalyviams mokėti rusų kalbą nebuvo privaloma. Tai pliusas, tačiau ne vienas esminių rodiklių, lėmusių atranką į misiją. Neretai lietuvius, apsirengusius kokybiškais, gerais drabužiais, palaikydavo vokiečiais.
„Vietiniai gana draugiškai ir smalsiais žvilgsniais mus sutikdavo. Dažnai nusišypsodavo, palinkėdavo sėkmės, stengdavosi savo istorijas papasakoti, ką jie žino apie tremtį. Stengdavomės vengti nuotykių, aklai nepasitikėdavome vietiniais, tačiau bendrauti su vietos gyventojais buvo smalsu. Ne kartą sutikome labai įdomių žmonių. Tuose kraštuose, gyvenvietėse, kurias aplankėme, gyvena nemažai po Antrojo pasaulinio karo išbuožintų rusų. Kadangi jie turi tokią skaudžią gyvenimo patirtį, suprasdavo mūsų misijos tikslus“, – teigė panevėžietis.

Neretai atsitiktinai sutikti žmonės labai pradžiugindavo savo istorijomis. Žygio dalyviai susipažino su vienu lietuviu, kuris 1948-aisiais buvo ištremtas su šeima, broliu. 1965-aisiais bandė sugrįžti į Lietuvą, brolis liko Sibire. Tačiau gimtinėje nesusiklostė gyvenimas, tad grįžo pas brolį. „Visą vakarą smagiai šnekėjomės apie gyvenimą, tremtį. Pozityvus pašnekovas – net apie skaudžius ir liūdnus išgyvenimus pasakojo su šypsena“, – maloniais prisiminimais dalijosi Oskaras.

„Teko sutikti vieną rusą, kuris vienoje gyvenvietėje sudarydavo tremtinių sąrašus, pasižymėdavo, kas išvyko, kas liko, netgi užsirašydavo pavardes. Pasak jo, rusai ir tremtiniai lietuviai gerai sutardavo.  Kai kuriose tremtinių gyvenvietėse pirmieji naujakuriai buvo rusai. Per prievartą atkraustyti lietuviai padėdavo rusų moterims, nes per karą daug vyrų buvo išsiųsta į frontą, daugelis jų nebegrįžo ir namų ūkių našta gulė ant moterų pečių. Lietuviai padėdavo rusėms ūkyje, o už pagalbą jos duodavo karvę auginti. Pamenu pasakojimą, kad 1948-aisiais, į vieną gyvenvietę atitrėmus lietuvius, per žiemą nė vienas nemirė, nes vieni kitiems – rusai ir lietuviai – labai  padėjo. Misijos metu dauguma paprastų žmonių su mumis draugiškai, nuoširdžiai ir noriai bendravo“, – pažymėjo O. Valiulinas.

 

Kupinos įspūdžių dienos

Organizatoriams pavyko suburti į misiją gana skirtingus, bet vienas kitą papildančius žmones. „Ekspedicijos pradžioje buvome nepažįstami, tačiau kelios dienos – ir tapome puikiais bičiuliais. Tiek kelionėje bendraujant, tiek misijoje, dirbant skirtingus darbus su vis kitais dalyviais, greitai  susipažinome, tapome draugiška komanda. Buvo pokštininkų, jie nuolat versdavo šypsotis, bet buvo  rimtesnio charakterio žmonių. Per tas dvi savaites nespėjome vieni kitiems pabosti“, – apie misijos kolektyvą pasakojo panevėžietis.

Ekspedicijos metu nereikėjo laikytis kareiviškos drausmės: po ilgų vakarinių pašnekesių pasitaikydavo vėliau atsigulti, kartais – vėliau rytais užkurti laužą, pusvalandžiu vėliau palikti stovyklavietę, nei buvo suplanuota.

„Pačio žygio metu dažnai visų smulkmenų nežinojome. Misijos vadovas Arnoldas Fokas ne viską pasakydavo, galbūt kartais ir kai ką pameluodavo, pavyzdžiui, apie likusius įveikti kilometrus iki būsimos stovyklavietės. Jis tyčia palikdavo vietos staigmenoms, – atsiminė O. Valiulinas. – Laisvų akimirkų, kad sėdėtum ir nežinotum ką veikti, tikrai nebuvo. Vis kuo nors buvome užsiėmę: net ir vakarais po žygio ir dienos darbų trūkdavo laiko rašyti dienoraštį. Jį pildydavome skirtingai: vieniems geriau tą sekėsi daryti rytais, kitiems – iškart po vakarienės prie laužo ar keliaujant autobusu.“

Misijos dalyviai pasikeisdami budėjo naktimis, kad būtų išvengta netikėtų meškų vizitų. Dieną, keliaujant miškais, garsiai skambėjo lietuviškos dainos – tai ne tik pakeldavo nuotaiką, kūrė draugišką ir šiltą atmosferą, tačiau gelbėjo nuo akistatų su plėšrūnais.

Anot Oskaro, tas daugiau nei dviejų savaičių laikas misijoje labai greitai prabėgo: „Iš pradžių atrodė tiek dar daug visko laukia, tačiau nė nepastebėjome, kai jau reikėjo riedėti namo. Kiekviena diena – kupina įspūdžių. Tikrai nebūčiau atsisakęs dar ilgiau pabūti misijoje.“

„Žinoma, žygyje pasitaikė nesutarimų, tačiau tai natūralu. Manau, liksime draugais, juo labiau kad po misijos laukia nemažai darbų. Oficialiai žygis baigėsi, tačiau dar metus lankysimės mokyklose, vyks įvairūs susitikimai, rodysime nuotraukas, sukurtą klipą iš misijos akimirkų, pasakosime apie savo patirtį, ruošime pristatymus, atsakinėsime į klausimus. Didieji darbai tik prasideda“, –  pasakojo O. Valiulinas.

 

Dalyvius išnaudojo propagandai

Žiniasklaidoje buvo nušviesta situacija, kai misijos dalyvius Rusijos žurnalistai išnaudojo propagandiniams tikslams. Vienas iš Rusijos televizijos kanalų tremtinių kapus bandančius išsaugoti „Misijos Sibiras“ dalyvius pavertė turistais, besidominčiais Antrojo pasaulinio karo aukomis bei ateityje planuojančiais rengti misijas, kuriose būtų lenkiamasi sovietų karių kapams. Apžvalgininkų teigimu, taip Rusija tęsia savo propagandinį karą. Rusijos žurnalistė dykynes, kuriose nepakeliamą šaltį ir karštį kentė, badavo, nuo alinamo darbo mirė sovietams neįtikę nekalti Lietuvos vyrai, moterys ir vaikai, vaizduoja kaip patrauklias vietas, pasinaudodama ekspedicijos vadovo draugiškais žodžiais.

Reportaže teigiama, kad ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas viliasi, jog ateityje jau bendros rusų ir lietuvių grupės lankys Lietuvą ir kitas Europos valstybes, kurias, pasak reportažo, išlaisvino sovietų kariai nuo rudojo maro, kad nusilenktų sovietų karių kapams. Ruduoju maru vadinamas fašizmas. A. Fokas sako, kad tokią viltį išreiškė pati Rusijos žurnalistė.

„Tai buvo misijos pabaiga. Žygis buvo įveiktas, iki misijos pabaigos – vos diena, kita. Žygio metu mums padėjo Krasnojarsko lietuvių bendruomenė, ji suorganizavo susitikimą su Kazačinsko rajono valdžia, ji norėjo susitikti su misijos dalyviais, parodyti savo muziejų, padaryti spaudos konferenciją, – apie nelemtą susitikimą su Rusijos žiniasklaida pasakojo O. Valiulinas. –Kaip ir buvo planuota, aplankėme muziejų, pabendravome su rajono valdžia. Buvo surengta spaudos konferencija, joje pakalbėjo ekspedicijos vadovas. Vienos televizijos reporterė primygtinai prašė atskirų komentarų, atsakyti į klausimus pageidavo negirdint kitiems kolegoms bei pašaliniams žmonėms.“

Pasak jo, buvo jaučiama, kad žurnalistė iš anksto ruošė klausimus ir jai reikėjo konkrečių atsakymų. Be ekspedicijos vadovo Arnoldo Foko, ji pakalbino kelis ekspedicijos dalyvius, prašė papasakoti savo emocijas, įspūdžius.

„Jautėme, kad tie klausimai nėra konkrečiai apie mūsų misiją, jie tendencingi, stengtasi išgauti tam tikrus atsakymus. Iš esmės nebuvo galima įtarti, kad visa tai panaudos propagandos tikslais, visiškai kitame kontekste. Patys mes nekalbėjome apie rusų kapinių tvarkymą ir jų lankymą. Padarė taip, kaip žurnalistei reikėjo. Žinoma, dabar netrūksta patarinėjančiųjų, kad mus reikėjo paruošti, apmokyti prieš galimus propagandos spąstus. Tačiau mūsų gretose buvo išties nemažai vyresnių, baigusių politikos studijas žmonių. Misijos narių negalima pavadinti žaliu jaunimėliu, nesiorientuojančiu politikos pasaulyje. Nebuvo tokių, kurie negalėtų suprasti konteksto“, – aiškino O. Valiulinas.

 

Suvokti reikia laiko

Prabėgus daugiau nei dviems savaitėm nuo žygio pradžios rugpjūčio 1-osios ryte misijos dalyviai išlipo iš traukinio Vilniaus geležinkelio stotyje.

„Pirmą dieną apėmė keistas jausmas. Tik palikus traukinį mus užklupo žurnalistų dėmesys, paskui vykome į prezidentūrą pusryčiauti su prezidente Dalia Grybauskaite. Atrodo, tik prieš kelias akimirkas buvai laukinėje gamtoje, o čia tu jau vėl gerai pažįstamoje aplinkoje, Vilniuje. Tačiau grįžau tikrai paaugęs ir praturtėjęs. Supranti, kad kelionė ne tik buvo naudinga, įdomi. Tai buvo reikalinga pažintis, leidusi labiau suartėti su savo šalimi. Suvokimas apie misijos prasmę ateina su laiku, kai nuslūgsta emocijos, atmintyje susidėlioja prisiminimai. Turbūt niekada neužmiršiu, kai sutvarkę kapinaites pastatėme kryžių, giedojome himną, dainavome „Lietuva brangi“ – tai virpina širdį“, – kalbėjo O. Valiulinas.

Pasak jaunuolio, misijos tikslas nėra tik sutvarkyti tremtinių kapus ir graudinti tautą prisimenant tragiškus istorijos įvykius. Jos esmė –  atskleisti tremtinių didvyriškumą išgyvenant sudėtingomis sąlygomis.

„Mes esame XXI amžiaus Lietuvos jaunimas, kuris savo akimis ir patirtimi tokiu būdu suvokia svarbius tautos istorijos puslapius bei sugrįžęs iš misijos dalijasi su kitu jaunimu gyvais istoriniais įspūdžiais. Jam yra įdomiau istoriją sužinoti iš gyvo pasakojimo, paremto nuotraukomis, filmuota medžiaga nei iš istorijos vadovėlio“, – teigė O. Valiulinas.

Oskaras po žygio grįžo į Panevėžį, padeda tėvams prekiauti turguje. Neretai žmonės  jį atpažįsta, giria, klausia, kaip sekasi.

„Tai dar vienas atradimų, aplankiusių po misijos. Supranti, kad žmonėms tai aktualu ir svarbu. Štai kartą viena moteris priėjo prie manęs, džiaugėsi, kad jaunimas keliavo į Sibirą. Ten buvo ištremti jos giminaičiai, artimieji“, – kalbėjo misijos dalyvis.

Pasak jo, šis projektas leidžia artimoje aplinkoje naujai atrasti ir įvertinti žmones.

„Po misijos liko daug kontaktų, naujų minčių ir idėjų susitikti su sugrįžusiais iš Sibiro tremtiniais Lietuvoje. Taigi  laukia įdomūs metai“, – neabejojo O. Valiulinas.

 

Faktai

• Labdaros ir paramos fondas „Jauniems“ rengia jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras“.
• Nuo projekto pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire jau apsilankė dvylika jaunimo ekspedicijų, sutvarkyta apie 100 lietuviškų kapinių, susitikta su ten gyvenančiais lietuviais.
• Norintieji dalyvauti projekte užpildo anketą, kuri skelbiama kiekvienų metų balandžio ir gegužės mėnesiais.
• Iš anketų atrenkama apie 70 žmonių, kviečiamų į antrąjį atrankos etapą – bandomąjį žygį, vykstantį Lietuvoje. Po žygio, kuriame įveikiama apie 50 km, atrenkama galutinė ekspedicijos komanda.
• Suburta nauja projekto dalyvių komanda Sibire lankosi vasarą, liepos ar rugpjūčio mėnesiais, ekspedicija trunka apie dvi savaites. Jaunimą lydi patyrę ekspedicijų vadovai.
• Pagrindinis komandos tikslas – sutvarkyti rastas lietuvių kapines, susitikti ir pabendrauti su Sibire likusiais gyventi tautiečiais.

 

 

Linas JOCIUS