Net profesionalius automobilių kroso sportininkus
sunerimti verčia šešiolikmetis. Du kartus Lietuvos autokroso mėgėjų čempionu
tapusio Simono Kazbaro kolekcijoje – jau 20 iškovotų taurių ir daugybė diplomų.
Treniruotės senelių pievoje
Simoną Kazbarą vairuoti traukė jau nuo vaikystės. Jis niekada nepraleisdavo progos su tėvu pasimokyti važiuoti automobiliu. Vaikinas prisimena, kaip nekantriai laukdavo, kada galės sėstis prie vairo. Valdyti automobilį lenktynininkas išmoko būdamas dešimties, o dabar važiavimo gudrybių gali pamokyti net patyrusį vairuotoją. S.Kazbaro mama šypsosi prisiminusi, kad sūnus ją išmokė saugiai stabdyti net ir ant ledo. Ji dabar nedrįsta automobiliu leistis į tolimesnę kelionę, jei šalia nėra sūnaus, išmanančio apie gedimus.
Noras išmėginti automobilių sportą šešiolikmečiui atsirado, kai kartu su šeima pradėjo stebėti „bulių kautynes“. Jų metu vyko ir autokroso lenktynės. Tada S.Kazbaras, įsigijęs perdirbtą „audinę“, pradėjo savarankiškai treniruotis.
Trasą, į žemę prikasęs padangų, įsirengė senelių pievoje. Čia buvo saugu: jis niekam netrukdė. Dabar sportininkas retai vyksta į treniruotes, nes pasitiki savo jėgomis, be to, daug laiko praleidžia dirbtuvėse – konstruoja automobilį.
Keista, bet jaunasis sportininkas, puikiai išmanydamas automobilių kroso gudrybes, iki šiol nemoka Kelių eismo taisyklių. Simonas laukia, kada galės gauti vairuotojo pažymėjimą: tada važinėsis ne tik trasoje. Jo svajonių mašina – „Subaru Impreza“, su ja galima dalyvauti ir ralyje.
Pats ruošia automobilį
Šių metų varžybose S.Kazbaras startavo nauju automobiliu – „Volkswagen Golf“. Ši mašina buvo pritaikyta dalyvauti autokrose. Jaunasis sportininkas du mėnesius prieš varžybas ją tobulino, kad pasiektų kuo geresnių rezultatų. Šešiolikmečio praleistas laikas garaže nenuėjo veltui. Jis pirmose šių metų varžybose iškovojo pergalę.
Svarbiausia, kad lenktyninis automobilis būtų kuo lengvesnis ir patvaresnis smūgiams, todėl jo viduje paliktos tik būtiniausios detalės. Sienos sutvirtintos geležiniais strypais, kad atlaikytų konkurentų smūgius. Mašinos langus valo tik vienas valytuvas su purkštuvu, nėra žibintų, o langai specialiai pagaminti ne iš stiklo, bet iš plastiko. Reikiamas sportinio automobilio detales S.Kazbaras perkasi iš specialių parduotuvių Kaune arba užsienyje.
Paklaustas, kiek lėšų skiria tokiam sportui, sportininkas neslepia, kad jo automobilis kainavo 3000 litų, tačiau dar reikėjo pinigų jį remontuoti, jam tobulinti. Taigi sudėję visas automobilio išlaidas gautume nemažą sumelę, tačiau, sportininko manymu, tai vienas iš pigiausių automobilių sportų.
S.Kazbaro pomėgį remia Panevėžio verslininkas, jam už tai daroma reklama. Todėl ir mašinos pilka spalva parinkta ne todėl, kad būtų mėgstama lenktynininko, o kad atitiktų rėmėjo reikalavimus. Verslininkas per vieną sezoną nuperka padangas, kainuojančias 1000 litų, ir 260 litrų geriausio kuro. Tokia pagalba jaunajam sportininkui labai svarbi, norint rimtai dalyvauti autokrose. Didelę finansinę paramą šešiolikmetis gauna ir iš savo tėvo, užsiimančio medienos verslu.
Tėvas ir sūnus – varžovai
Praėjusiais metais varžybose S.Kazbaro automobilis išsiskyrė iš kitų konkurentų, nes buvo sulipdytas iš dviejų mašinų. Su juo sportininkas iškovojo daug pergalių, tačiau po nelaimingo susidūrimo automobilis buvo apgadintas.
S.Kazbaras pasakoja, kaip trasoje iš paskos važiavęs lenktynininkas pro dulkių debesį jo nepamatė ir atsitrenkė. Abu tada patyrė rimtas traumas. Tačiau tokie įvykiai neprigesino Simono noro toliau lenktyniauti. Automobilis atiteko tėvui, jis taip pat yra aistringas lenktynių mėgėjas, tik dažniau renkasi džipų sportą.
Ir sūnus, ir tėvas jau išbandė savo jėgas šių metų pirmosiose autokroso varžybose. Tuomet Simonas užėmė pirmą vietą, o tėtis liko antras. Kaip sako šešiolikmetis, jokio pykčio tada nebuvo, tik tėviškas džiaugsmas ir pasididžiavimas.
Po varžybų – pietūs
Šeima sūnaus pomėgį ne tik remia kiek galėdama finansiškai, bet ir lydi į visas rungtynes, kad ir koks oras būtų. Sportininko mama pasakoja, kaip yra tekę į varžybas važiuoti mūvint guminius batus, nes autokrosas dažniausiai rengiamas vietose, kur daug purvo, balų ir dulkių.
Tėvai jau perprato jaunojo lenktynininko elgesį ir poreikius varžybų dieną. S.Kazbaras neslepia, kad prieš startą visada jaudinasi, todėl ir tėvai iki varžybų jo nekalbina. O po lenktynių mama visada pasiūlo sūnui užkąsti, nes atslūgus jauduliui jis būna išalkęs.
Mama šypsosi, kad ne kartą yra prisiekusi nebeleisti savo vaiko į pavojingas lenktynes, tačiau neįsivaizduoja, kaip galima būtų atimti iš jo didžiausią pomėgį.
Ji džiaugiasi, kad sportas nekenkia šešiolikmečio mokslams. Vaikinas pirmiausia paruošia pamokas, tik paskui imasi sporto reikalų. S.Kazbaras neketina būti profesionaliu lenktynininku. Jis žada studijuoti tai, kas būtų susiję su automobiliais ir jų mechanika.
Trasoje neužtenka greičio
Paklaustas, kuo jį traukia automobilių sportas, S.Kazbaras prisipažįsta: greitis, jis varžybų trasoje siekia apie 70 kilometrų per valandą. Tačiau, jo manymu, to neužtenka, reikia ir gudrumo įveikti sunkią trasą bei stiprius varžovus.
Sportininkas prisimena, kaip per vienas varžybas iškovojo pirmą vietą, nors visą laiką sekė paskui konkurentą. Varžovas, neatlaikęs įtampos, padarė klaidą ir atsiliko. „Reikia šaltesnio proto, kai vejiesi, – dalijasi savo gudrybėmis sportininkas. – Tada galima palaužti varžovą, nes būna sunku vienu metu vairuoti ir stebėti varžovą, prilipusį prie uodegos“.
S.Kazbaras buvo patekęs į varžovų pinkles. Jie tyčia stengėsi kaip nors pakenkti. Tokie, pasak lenktynininko, dažniausiai būna naujokai arba negabūs sportininkai. Jie nesugeba sąžiningai aplenkti.
Pats šešiolikmetis sakosi savo konkurentams trasoje niekada tyčia nekliudąs. Vieną kartą jam yra tekę nejučiomis ratu apsukti kitą automobilį, jo vairuotojas turėjo nutraukti savo pasirodymą. Po šio incidento abu sportininkai buvo apsipykę, tačiau galiausiai buvo pripažinta, kad S.Kazbaras nenusižengė taisyklėms.
Svarbiausia – laimėti
Vaikinas nepritaria posakiui „svarbiausia – ne laimėti, bet dalyvauti“. Jam svarbiausia yra pergalė, nes per daug triūso būna įdėta pasirengti. Pergalės džiaugsmas ilgai nelydi sportininko, reikia rūpintis kitomis varžybomis. Šešiolikmečio mama juokiasi, kad po finišo sūnus nepuola atsiimti užtarnauto prizo, bet apžiūri automobilį.
Nors S.Kazbaro palaikyti į varžybas atvyksta nemažai aistruolių, bendraklasiai ar draugai neatvažiuoja. Lenktynininkas nejaučia jų didelio susidomėjimo, nors yra čempionas. Po varžybų niekas jo nepuola klausinėti apie pasirodymą. Mokykla, skirdama apdovanojimus nusipelniusiems mokiniams, garsaus sportininko net nepastebi.
Ingrida NAGROCKIENĖ
Nuotr. iš asm. alb. S.Kazbaro automobilio pilka spalva parinkta ne todėl, kad būtų mėgstama lenktynininko, o kad atitiktų rėmėjo reikalavimus.
