Kur yra aukso, ten galėjo būti ir gyvybė. Kai kurios iš seniausių gyvybės formų galėjo vaidinti pagrindinį vaidmenį didžiausio žinomo Žemės aukso rezervo formavimesi.
Procesas galėjo vykti tik tada, kai atsirado gyvybė sausumoje ir prieš atsirandant daug deguonies turinčiai atmosferai. Tai reiškia, kad tokios aukso sankaupos dabar susiformuoti negalėtų – bet gali suteikti naują būdą jas rasti.
Witwatersrand baseinas Pietų Afrikoje yra didžiausias atskiras aukso šaltinis – maždaug pusė kada nors iškasto aukso yra iš čia. Metalas baseine susikaupė prieš 3 milijardus metų, bet kaip tai nutiko, tebelieka debatų objektu.
Žemės paviršių auksas pirmiausia pasiekė yrant aukso gyslų turintiems Kaapvaal Craton granito kalnams, kur dabar yra šiaurrytinė Pietų Afrikos dalis. Jis pakilo su kalnus formavusia lava. Bet neaišku, kaip daugybė šio aukso atsidūrė už kelių šimtų kilometrų į pietvakarius, Witwatersrand baseine.
Buvo manoma, kad kalnams eroduojant, fragmentus nuplovė upės ir suklostė sekliuose ežeruose, kur dabar yra daug aukso turintis baseinas.
Bet Christophas Heinrichas iš Šveicarijos federalinio technologijų instituto Ciuriche nesutinka. Jis teigia, kad auksą ištirpdė vulkaniniai lietūs ir tada jį upės nuplukdė į baseinus. Čia, sekliuose tvenkiniuose gyvenantys mikrobai pavertė jį atgal į gryną metalą.
Svarbiausia šioje istorijoje, kad prieš 3 milijardus metų atmosferoje praktiškai nebuvo deguonies, kurį po pusės milijardo metų pagamino dumbliai ir cianobakterijos per vadinamąjį didžiojo oksidavimo įvykį. Prieš tai ore buvo pilna sieros turinčių dujų – tokių, kaip vandenilio sulfidas – kurias išsviesdavo ugnikalniai ir kurios lydavo ant kalnų, tirpdydamos auksą.
Kai oras prisipildė deguonies, tai vykti nebegalėjo, nes „deguonis būtų „nužudęs“ auksą pernešančius sieros komponentus“, paaiškina C. Heinrichas. „Nežinome, ar auksas iškrito mikrobams esant gyviems, ar jiems žuvus, bet chemijos pagrindai rodo, kad organinė gyvybė redukuoja auksą į elementinę formą.“
www.technologijos.lt INF.
