Kaskart stebinantys, originalūs, balsingi, charizmatiški – kone kiekvieną sekmadienį tokios pagyros tenka Vytauto Matuzo vadovaujamam Panevėžio „Indigo“ chorui. Jis nuo pirmosios „Chorų karų“ savaitės neužleidžia lyderio pozicijų. Patys choristai įsitikinę, kad tokie rezultatai – ne sėkmės dalykas, o pasiekti sunkiu, iki išnaktų trunkančiu darbu.
Kaip vienas kumštis
Sekmadienio vakarą jau ketvirtąjį sezoną rodomi „Chorų karai“ prie televizoriaus ekranų žiūrovus sutraukia ne tik artistiškais ir muzikaliais pasirodymais, bet ir patriotine dvasia. Kiekvienas choras savo pasirodymais garsina ir miestą, iš kurio kilę choristai.
Atrodo, kad Panevėžiui bus galima klijuoti dainingiausiojo etiketę. Tiesa, jo „Indigo“ choras – kiek netradicinis, nes visi choristai gyvena ir dirba ar mokosi sostinėje, tačiau širdimi – panevėžiečiai.
Kaip tvirtino Panevėžio chore dainuojančios merginos, jų sėkmės paslaptis – itin profesionali komanda ir darbo valandų neskaičiuojantys dalyviai. Repeticijos vyksta iki pat vidurnakčio, o kartais net iki ryto. Tačiau visą nuovargį ir nemigo naktis atperka žiūrovų palaikymas ir itin geri vertinimo komisijos atsiliepimai.
„Visi labai daug dirbame, tai šiek tiek vargina, bet taip ir turi būti. Jau penkios savaitės, kai gyvename tokiu įtemptu ritmu – repeticijos, darbas įrašų studijoje kartais ir iki pat ryto užsitęsia, bet visų nuotaika – puiki. Mūsų sėkmės priežastis – puiki komanda – ir chorvedžiai, ir choreografas, ir vadovas. Jie moka nuteikti pasirodymui, tad mes į sceną einame kaip ant sparnų“, – viena per kitą „Sekundei“ pasakojo į gimtąjį miestą pasigražinti atvykusios merginos.
Kaip tvirtino Vilniaus Mažojo teatro aktorė Živilė Rastauskaitė, Panevėžio „Indigo“ choras iš kitų skiriasi tuo, kad jame – labai skirtingi tiek savo darbais, pomėgiais, tiek mėgstamais muzikos stiliais, pagaliau – požiūriu į gyvenimą žmonės. Tačiau jie labai vieningi – tarsi vienas kumštis.
„Eidama į šį chorą maniau, kad bus tik pakvailiojimas, tačiau mes dirbame labai rimtai, profesionaliai. Kiekvienas mūsų choro narys gali atlikti solo partiją, tikrai nėra taip, kad dainuotų keli žmonės, o visi kiti būtų tik dėl skaičiaus. Visi labai stiprūs dainininkai ir atsiduoda šiam projektui visa širdimi. O mūsų chorvedžiai – geriausi, kokie tik gali būti“, – pagyrų savo komandai negailėjo Živilė.
Tapo draugais
Živilė Rastauskaitė ir Laura Rakauskaitė – abi panevėžietės, išvažiavusios mokytis į Vilnių pramoginio scenos meno, taip ir liko tame mieste.
Pasak chorisčių, Panevėžys visada išliks jų gimtasis miestas, o sostinė yra galimybių miestas. Tuos žodžius patvirtina ir merginų atsiradimo Panevėžio „Indigo“ chore istorija.
Mažajame teatre, kaip ir Živilė, vaidinanti Laura laisvalaikį labiausiai mėgsta leisti karaokės baruose. Kartą jos pasirodymas taip nustebino Panevėžio choro generolą Vytautą Matuzą, kad šis, net nežinodamas, jog Laura – jo kraštietė, pakvietė ją į savo buriamą chorą. Paskui save Laura atsitempė ir Živilę.
„Pernai abi baigėme mokslus, pradėjome dirbti teatre, atsirado daugiau laisvo laiko, tad kai sulaukėme pasiūlymo dalyvauti „Chorų karuose“, nė nedvejojome. Nors abi nuo vaikystės dainavome, tačiau čia įgyta patirtis – neįkainojama. Tik čia išmokome susitvarkyti su pasirodymo metu užplūstančiomis emocijomis, sužinojome, kaip perteikti tą energetiką televizijoje, kurią tu jauti širdimi“, – kalbėjo abi aktorės.
Merginų teigimu, būtų labai smagu laimėti pirmą vietą, tačiau tai nėra svarbiausia jų choro siekiamybė. Visi choro nariai taip susibičiuliavo, kad laisvalaikio vienas be kito nebeįsivaizduoja.
„Mūsų tikslas – ne laimėti, nors būtų labai puiku. Tikimės, kad tas dalyvavimas „Chorų karuose“ mus labai suartins ir net pasibaigus šiam projektui galėsime visi turiningai leisti laiką“, – vylėsi Živilė.
Jos teigimu, Panevėžio pagrindinis varžovas – Kaunas, to miesto chorą labai palaiko žiūrovai. Tačiau ir antra vieta – labai gerai, nes skatina pasitempti ir kitą pasirodymą parengti dar geriau, nors ir dabar atiduoda visas jėgas. O Panevėžio choro favoritai – policijos choras.
„Labai gerai sutariame su visais chorais, bet labiausiai palaikome policijos chorą, nes jo dalyviai – itin draugiški ir nuoširdūs. Stipriausias mūsų varžovas – Kaunas, bet tik todėl, kad kauniečiai itin palaiko saviškius“, – mano Živilė.
Merginos išsitarė, kad jau gegužės pradžioje Panevėžio choras, atsidėkodamas savo gerbėjams, surengs įspūdingą pasirodymą gimtajame mieste.
Svajonės pildosi
Bakalauro darbo rašymas, darbas restorane, treniruotės sporto salėje, choro repeticijos – tokiame rate jau kelias savaites sukasi Onutė Simonavičiūtė.
Šviesiaplaukė mergina pripažįsta, kad įtempta dienotvarkė pareikalauja daug jėgų, net priekaištų iš draugų sulaukė, jog juos pamiršo. Tačiau tik atėjusi į „Chorų karus“ ji išmoko planuoti, kad laiko liktų viskam. Anot Onutės, kuo daugiau žmogus užsiėmęs, tuo daugiau jis visur suspėja.
„Laiką planuoju minučių tikslumu, kraujas iš nosies nebėga, vadinasi, dar viskas gerai“, – juokėsi būsimoji prekybininkė.
Onutė „Chorų karuose“ atrado daug naujų draugų, potyrių, tai padėjo jai apsispręsti, ko norinti iš gyvenimo.
„Jau dabar mano gyvenimas pradėjo keistis: nauja aplinka, draugai. Visada maniau, kad gyvenime svarbiausia gauti gerai atlyginamą darbą, bet tik dabar supratau: pirmiausia darbas turi patikti tau, kad jaustumeisi sėdintis savo kėdėje. Šį pavasarį baigsiu prekybos vadybą, aišku, įgytos žinios labai pravers, bet žinau, kad prekyba – ne man. Norėčiau savo gyvenimą susieti su muzika ar renginių organizavimu“, – atvira buvo panevėžietė.
Kad svajonės pildosi, kai to labai nori, įsitikino ir kita Panevėžio choro narė – Jogailė Šauklytė. Pasak merginos, ji kasmet stebėdavo „Chorų karų“ pasirodymus ir pati ne pirmą kartą dalyvavo atrankoje į Panevėžio chorą, tačiau sėkmė nusišypsojo tik šiemet.
„Jau ne pirmi metai dalyvavau atrankoje, bet tikriausiai buvo ne ta vieta, ne tas laikas ir ne tie žmonės. Šįkart tikrai žinojau, kad pavyks. O ko eiti, jeigu nesitikėti geriausio?“ – svarstė Jogailė.
Viename Vilniaus viešbutyje administratore dirbanti panevėžietė džiaugiasi, kad Panevėžio choras – kaip viena didelė šeima, kurios kiekvienas narys papildo vienas kitą. „Esame viena didelė ir vieninga šeima. Kumštis susideda iš penkių pirštų, o mūsų kumštis – iš keturių.
Mūsų vadovai – labai stipri jėga ir kiekvienas jų į mūsų chorą įneša vis kitokį indėlį: vieni moka labai gerai psichologiškai nuteikti, kiti padeda paruošti balsą, dar kiti pataria, kaip atrodyti scenoje. Nors repeticijos labai nualina, bet kai sekmadienį sulaukiame pagyrų ir įvertinimų, tai atperka bet kokį nuovargį ir bemieges naktis“, – kalbėjo Jogailė.
Dainuojanti matininkė
Atsidurti tarp kelių dešimčių išrinktųjų, kurie kiekvieną sekmadienio vakarą savo ietis suremia „Chorų karuose“, buvo ir Martynos Jasinevičiūtės svajonė. Patekusi į Panevėžio chorą ji įgyvendino ir kone viso savo gyvenimo svajonę – turėti mėgstamą darbą ir neapleisti muzikos.
„Šiemet mano svajonė virto realybe. Visada svajojau turėti mėgstamą darbą ir dainuoti, dabar tai ir turiu. Kaip ir daugelis dainuojančių žmonių, svajojau stoti mokytis muzikos, bet dvejojau, ar iš to galėsiu pragyventi, man reikia rimtos specialybės.
Visi draugai pasirinko visokias inžinerijas, tai ir aš įstojau studijuoti aplinkos inžinerijos. Bet tik pradėjusi lankyti paskaitas apsiverkiau, nes supratau, kad tai – ne man“, – pasakojo Martyna.
Ne kartą skambino mamai pasiguosti, kad jai reikia muzikos arba teatro studijų, aplinkos inžinerija per sunkus mokslas, tačiau ši net nesileido į kalbas: „Jeigu pradėjai, baik.“
Kaip prisipažino choristė, mokslus baigė per ašaras, tačiau dabar dėl tokio savo pasirinkimo nė kiek nesigaili, nes dirba labai įdomų geodezininkės darbą. Nors gyvena Vilniuje, tačiau daugiausia dirba Panevėžio apskrityje. Ir tądien Panevėžio „Indigo“ choro narės, pasigražinusios grožio salone „Oranžinis stilius“, išskubėjo į Rokiškį, kur Martyna turėjo išmatuoti vieną sklypą.
„Laimei, turiu labai supratingą viršininką, kuris mėgsta žiūrėti „Chorų karus“. Kita vertus, mano darbas toks, kad svarbu ne atsėdėti valandas, o pats rezultatas. Kaip juokaujame darbe, mūsų konkurentai dainuojančių matininkų dar neturi“, – šypsojosi mergina.
Jos teigimu, patys pirmieji pasirodymai „Chorų karuose“ buvo labai įtempti, pilni jaudulio, o dabar tapo antruoju darbu. Ir visiškai nesvarbu, kaip pasibaigs projektas. Tai tik kelio pradžia, nes jau dabar visa vasara beveik suplanuota – Panevėžio „Indigo“ choro laukia koncertų maratonas.
„Pirma vieta – tik sėkmės reikalas, svarbiausia, kad mums patinka, ką darome. Dalyvavimas „Chorų karuose“ – kaip darbas. Labai džiaugiamės, kad turime nuostabius „tėvelius“, kurie mus muštruoja, kad viskas būtų super. Ir mūsų „tėveliai“ mumis nesiskundžia, su mumis lengva dirbti, nes esame kaip baltas popieriaus lapas. Būdami profesionalai, jie to paties reikalauja ir iš mūsų“, – teigė Martyna.
Lina DRANSEIKAITĖ
