Panevėžietė Ieva Nakrošytė, tik šiemet baigusi Londono menų universitetą, šią vasarą nusprendė praleisti ne ieškodamasi darbo ar nerūpestingai leisdama laisvalaikį su draugais, o savanoriaudama bibliotekoje. Mergina džiaugiasi, kad įgyta patirtis ne tik padės lengviau rasti mėgstamą darbą, bet ir suteikė pasitikėjimo savimi.
Londono menų universitetą baigusi Ieva bibliotekoje savanoriauti pradėjo norėdama įgyti patirties. U. Mikaliūno nuotr.
Savanorystė, kaip viena iš galimybių ne tik realizuoti save įvairiose veiklose, padėti kitiems, bet ir įgyti jaunam žmogui taip reikalingos praktikos, Lietuvoje dar tik skinasi kelią. Nors tai palyginti dar nauja veikla, vis daugiau jaunų žmonių supranta, kad ji gali būti puikus kelias į savarankiško gyvenimo aukštumas.
Jau trejus metus Londone gyvenanti Ieva Nakrošytė šią vasarą nusprendė savanoriauti savo gimtojo miesto bibliotekoje – vietoje, į kurią visada grįžta su džiaugsmu. O jos kuratore tapusiai Malvinai Zimblienei savanorystė padėjo rasti širdžiai mielą darbą.
Kaip „Sekundei“ pasakojo I. Nakrošytė, šiemet ji Londono menų universitete įgijo medijų ir kultūros studijų bakalauro diplomą. Tolesnis žingsnis – rasti darbą ar praktikos vietą, tačiau namų trauka buvo tokia didelė, kad ji tik baigusi mokslus susikrovė lagaminus ir grįžo į gimtąjį miestą. Tiesa, tik atostogauti, jau kitą savaitę ji planuoja vėl pakelti sparnus į visą parą šurmuliuojantį Londoną.
„Dabar man svarbiausia – rasti darbą ar darbo praktikos vietą. Bent kelerius metus grįžti gyventi į Lietuvą tikrai neplanuoju. Kol esu jauna, norisi kuo daugiau pamatyti, pakeliauti, patirti, o Londonas visas šias galimybes suteikia. Bet tikrai grįšiu, tikiu, kad svetur įgyta patirtis bus labai naudinga ir čia, Lietuvoje“, – įsitikinusi mergina.
Ieva prasitarė, kad Londonas visada buvo jos svajonių miestas. Čia jau dešimtmetį gyvena jos pusseserė, tad pirmą kartą nuvykusi giminaitės aplankyti sau ir namiškiams pasakė, jog čia būtinai sugrįš mokytis ar dirbti. Todėl tik baigus mokyklą net nekilo dvejonių, kur pasukti. Beliko išsirinkti studijų kryptį.
„Londonas mane tiesiog užbūrė, todėl mokytis norėjau tik ten. Mane visada traukė kultūra, menas, nors nebuvau linkusi nei į tapybą, nei į fotografiją ar į kitas panašias sritis. Todėl pasirinkau gana daug apimantį medijų kursą. Taip tikėjausi atrasti savo kelią, nors turiu prisipažinti, kad jo vis dar ieškau.
Tiesa, tik pradėjus gyventi Londone supratau, kad jis nėra toks romantiškas ir žavus. Atvirkščiai, tai labai varginantis ir sekinantis miestas, nes visi nuolat kažkur skuba. Todėl ir laikas labai greitai lekia. Vis dar negaliu patikėti, kad Anglijoje prabėgo jau treji metai, o aš turiu diplomą“, – pasakojo Ieva.
Bibliotekininke dirbanti Malvina savo veiklą pradėjo nuo savanorystės, todėl mielai padėjo Ievai ir kitiems jauniems žmonėms atrasti save. U. Mikaliūno nuotr.
Vieta, kur visada gera sugrįžti
Pasak I. Nakrošytės, nors Londonas jai šaltas ir net svetimas, o ir pragyvenimas ten gana brangus, bent kol kas ten jaunam žmogui gerokai daugiau galimybių ir pasirinkimo. Be to, ją ypač žavi žmonių bendravimas, vidinė kultūra, laisvumas.
„Mane labiausiai nustebino, kad net universiteto dėstytojai ir studentai vieni į kitus kreipiasi tiesiog vardais, todėl ir bendraujama visiškai kitaip. Gal žmonės ir ne visada nuoširdūs, bet niekada tavęs neįžeis ir visada pasiruošę padėti. Baigusi mokslus galėjau likti Londone ir ieškotis darbo, bet buvau beprotiškai pasiilgusi namų, todėl vasarai grįžau čia“, – kalbėjo panevėžietė.
Visą vasarą praleisti vartantis ant smėlio prie kokio nors vandens telkinio – ne jos būdui, tad Ieva pradėjo domėtis, kuo galėtų būti naudinga. Ieškotis darbo žinant, kad po gero mėnesio jį reikės palikti, nebuvo prasmės. O ir šios vasaros tikslas nebuvo užsidirbti pinigų.
Taip sutapo, kad ilsintis Lietuvos pajūryje jos žvilgsnis užkliuvo už skelbimo, kviečiančio jaunus žmones savanoriauti. Mergina susidomėjo galimybe likusią vasaros dalį praleisti savanoriaujant ir nieko nelaukdama paskambino nurodytu telefonu.
„Atsiliepusi moteris manęs paklausė, ar domintų savanoriška veikla bibliotekoje. Net nedvejodama pasakiau, kad taip. Biblioteka visada buvo ta vieta, į kurią gera ateiti. Kai tik iš Anglijos grįždavau į namus, būtinai čia užsukdavau. Be to, norėjau savanoriauti ar dirbti ten, kur galėčiau pritaikyti per studijas įgytas žinias“, – paaiškino I. Nakrošytė.
Kita vertus, mergina suprato, kad savanorystė bibliotekoje jai atvers platesnius kelius ieškant darbo Londone. Anot Ievos, Anglijoje savanorystė labai paplitusi. Įvairiose organizacijose ar įstaigose savanoriauja ne tik jauni, bet ir garbaus amžiaus žmonės. O ir darbdaviai labai vertina ne tik tiesioginę darbo, bet ir savanorystės ar praktikos metu įgytą patirtį.
„Anglijoje savanorystė labai vertinama. Tai darbdaviui parodo, kad esi motyvuotas, iniciatyvus ir nebijantis darbo žmogus“, – tvirtino Ieva.
Įgijo pasitikėjimo savimi
Veikla bibliotekoje merginai buvo visiškai nauja patirtis, bet ji davė gerokai daugiau, nei pati savanorė tikėjosi. Jai teko padirbėti Vaikų ir jaunimo literatūros centre ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Nors patirtis labai svarbi, didžiausias savanorystės laimėjimas – čia sutikti žmonės.
„Labai džiaugiuosi, kad čia sutikau be galo daug įdomių ir šiltų žmonių. Ši patirtis labai daug davė ir man kaip asmenybei. Iš prigimties esu gana santūri ir savimi nepasitikinti, todėl sunkiausia buvo įveikti save. Pamenu, iš pradžių net bendrauti buvo sunku, bet šiuos ledus pralaužiau, įgijau gerokai daugiau pasitikėjimo savimi“, – atvirai kalbėjo Ieva.
Ši patirties iš dalies leido jai apsispręsti, ką norėtų veikti ir kur galėtų save realizuoti. Ieva jau žino, kad grįžusi į Londoną ieškosis darbo praktikos vienoje iš miesto dailės galerijų.
Darbo praktika jauniems žmonėms yra unikali galimybė pradėti savo karjerą. Nors konkurencija yra, bet rasti darbo praktikos vietą gerokai lengviau nei Panevėžyje darbą, o ir už šią praktiką mokamas minimalus atlyginimas.
„Žinau, kad savo ateitį siesiu tik su menais, bet kas tiksliai tai bus, dar tikrai negaliu pasakyti. Be to, visą savo laisvalaikį Anglijoje praleidžiu lankydama meno galerijas. Ten jų be galo daug ir jos prieinamos visiems, nes įėjimas laisvas. Todėl svajoju dirbti parodų kuratore kokioje nors meno galerijoje. Be to, mėgstu fotografuoti. Universitete net buvau surengusi savo darbų parodą – fiksavau savo gyvenimo svarbiausius įvykius ir kėliau filosofinį klausimą, kas būtų pasikeitę, jeigu tų įvykių nebūčiau patyrusi. Dabar nustojau fotografuoti, bet žinau, kad tikrai grįšiu prie nuotraukų. Norisi išnaudoti visas gyvenimo suteikiamas galimybes“, – prisipažino I. Nakrošytė.
Savanorė tapo darbuotoja
Pagal Jaunimo savanoriškos tarnybos programą į biblioteką atėjusi savanoriauti Ieva – pirmoji, tačiau tikimasi, kad ne vienintelė savanorė. Jos kuratore tapusi Malvina Zimblienė viliasi, kad vis daugiau jaunų žmonių savanorystę atras kaip vieną iš savęs realizavimo galimybių ir ji padės rasti širdžiai mielą veiklą.
„Lietuvoje savanorystė vis dar nėra labai populiarus dalykas, nes jauni žmonės pirmiausia orientuojasi į uždarbį. Gal tam įtakos turi sudėtinga finansinė situacija. Tačiau savanorystės patirtis itin naudinga, nes ji rodo žmogaus motyvaciją. O darbdaviai tai vertina. Kita vertus, kiekvienas naujas žmogus praturtina savo žiniomis ir įneša naujų vėjų“, – sako M. Zimblienė.
Jos pačios istorija – puikus to pavyzdys. Panevėžio kolegijoje baigusi socialinį darbą, mergina negalėjo rasti darbo pagal specialybę. Kad nešvaistytų laiko veltui, nusprendė savanoriauti.
Pirmoji jos patirtis buvo lopšelyje-darželyje „Sigutė“. Tie pusę metų dirbant su mažaisiais panevėžiečiais taip patiko Malvinai, kad ji mielai būtų likusi čia. Tačiau tada būtų tekę naujo mokytis, mat pagal įstatymus darželio auklėtoja privalo būti baigusi ikimokyklinio ugdymo pedagogikos studijas. Tad ji vėl pradėjo ieškotis vietos, kur galėtų savanoriauti.
„Radau tokią galimybę bibliotekoje. Vis dar gajus požiūris, kad bibliotekininkas tik išduoda knygas ir nuolat primena, kad nevėluotum jų grąžinti. Bet iš tiesų dabar bibliotekininko darbo specifika visiškai kita – nuo knygų rūšiavimo, parodų organizavimo iki internetinio puslapio administravimo ir palankios erdvės kūrimo. Šis kūrybinis darbas mane taip sužavėjo, kad net ir pasibaigus dviejų mėnesių savanorystei niekur nesinorėjo eiti, todėl pasiprašiau likti ilgiau. Galiausiai man pasiūlė nuolatinį darbą“, – džiaugėsi Malvina.
Jai patikėtas darbas su jaunimu. Nors moteris čia dirba vos kiek daugiau nei mėnuo, jos galvoje jau sukasi daugybė idėjų, projektų ir veiklų.
Kaip pažymi bibliotekininkė, šiuolaikinis jaunimas su knygomis labai retai draugauja. Dažną jų atbaido itin sunki ir sudėtinga mokyklinė literatūra, todėl jie net neieško to, kas įkvėptų. Todėl jos darbas – Jaunimo erdvėje sukurti tokią aplinką, į kurią jaunuoliai norėtų sugrįžti.
„Ieškome jaunimui patrauklių formų, kad jie ne tik ateitų į biblioteką, bet ir gerai čia jaustųsi, įsitrauktų į įvairias veiklas. Apskritai labai džiugu, kad biblioteka pozityviai žiūri į jaunus žmones ir stengiasi sudaryti visas galimybes, jog jie galėtų save realizuoti, ypač tie, kurie domisi menu, kultūra ir literatūra“, – kalbėjo M. Zimblienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
