Jaunam, patirties neturinčiam jaunuoliui susirasti darbą vis dar tikras iššūkis. O jeigu žmogus neįgalus, jo galimybės įsidarbinti – itin menkos. 25-erių Darius Kaušakys, turintis virėjo specialybę, darbo ieškojo kelerius metus.
Tačiau pastangos buvo bevaisės, mat vaikinas nuo vaikystės negirdi, turi kitų sveikatos problemų. Bet tai jam netrukdo savanoriauti – visą laisvą laiką Darius skiria beglobiams gyvūnams. Kaip tikina savanoris, kurtumas nėra kliūtis, bendrauti su gyvūnais reikia širdies kalbos.
Negalia – ne kliūtis
Kaip pasakojo vaikino sesuo Danguolė Kaušakytė, Darius nuo vaikystės turi klausos negalią, tačiau dėl to jis niekada nekompleksavo. Atvirkščiai, jo visur buvo pilna. Baigęs Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, jis nusprendė mokytis virėjo specialybės M. Rimkevičaitės technologijos mokykloje kartu su sveikaisiais. Nors iš pradžių būta baimės, ar Dariui pavyks įsilieti į kolektyvą, ar nebus per sunku mokytis, jis sėkmingai baigė mokslus ir išlaikė egzaminus.
„Darius kaip pirmūnas visada sėdėdavo pirmame suole kartu su gestų kalbos vertėja. Džiugu, kad visi labai draugiškai priėmė, klasės draugai išmoko sveikintis, o auklėtoja – ir gestais susikalbėti“, – pasakojo Danguolė.
Tiesa, mokytis nebuvo labai lengva, mat kol kas nėra metodinės vaizdinės medžiagos, pritaikytos negirdintiems vaikams. Dariui ypač sunku buvo perprasti lietuvių kalbos gramatikos subtilybes, juk gestų kalboje praktiškai kalbama bendratimis ir daiktavardžiais. Bet noras ir užsispyrimas padarė savo.
Tačiau virėjo diplomas neatvėrė kelių į darbo rinką. Vaikinas nerado net ir nekvalifikuoto darbo.
„Pagrindinė problema ta, kad brolis negali dirbti visą darbo dieną, jam nustatytas tik 30 procentų darbingumas. Jau buvome radę įmonę, kuri sutiko priimti Darių, bet gamykla už miesto, jo vieno įmonės transportas negali vežioti. O Darius dirbti tikrai nori“, – apgailestavo Danguolė.
Mirus abiem tėvams, ji, padedama tetos ir dėdės, rūpinasi savo jaunesniu broliu. Tiesa, pats Darius tikina, kad yra gana savarankiškas, ir dažnai net pyksta, kai sesuo motiniškai klausinėja, kada jis grįšiąs namo.
Nesibaido darbų
Tai, kad brolis galėtų save realizuoti ir kitoje veikloje, taip pat buvo Danguolės idėja. Maždaug prieš metus viename „Cido“ arenoje vykusiame renginyje jauna moteris pamatė Panevėžio gyvūnų globos draugijos pasirodymą. Nieko nelaukusi Danguolė Gyvūnų globos draugijos vadovės Rūtos Liberienės paklausė, ar nereikėtų dar dviejų papildomų rankų.
„Pasakiau, kad mano nedirbantis brolis mielai ateitų padėti į gyvūnų prieglaudą kaip savanoris, tik viena kliūtis, kad jis negirdi. Bet dėl savo negalios neturi kompleksų, jam patinka bendrauti, jis labai myli gyvūnus“, – pasakojo Danguolė.
Jau beveik metai, kai Darius kone kasdien darbuojasi Kaimiškyje įkurtoje gyvūnų prieglaudoje. Kaip teigė vaikinas, jis nuo mažens augo tarp gyvūnų. Ir dabar jo namuose net du šunys. Netoliese gyvenantis kaimynas, prieš išvykdamas ilgesniam laikui, visada Dariaus prašydavo pagloboti jo haskių veislės šunį. Vaikinas ne tik šerdavo ir vedžiodavo keturkojį, bet ir jį išmokė kai kurių komandų, pavyzdžiui, paduoti leteną – pasisveikinti.
„Mes taip susidraugavome su haskiu, kad ir dabar pamatęs mane jis iš džiaugsmo pradeda šokinėti. Nuo tos pažinties tiesiog įsimylėjau šios veislės šunis“, – sakė Darius.
Todėl savanoriškas darbas su keturkojais jaunuoliui yra tikra atgaiva. Prieglaudoje jis nesibaido jokių darbų: šeria pamestinukus, juos vedžioja, valo voljerus, padeda atlikti kitus darbus.
„Man didžiausias malonumas, kai šunys, mane pamatę, iš džiaugsmo tiesiog nesitveria, o jų voljerai sutvarkyti, švarūs. Galėčiau čia praleisti kad ir visą dieną, net palapinėje miegoti“, – juokauja Darius.
Teikia atgaivą
Kiekviena diena gyvūnų prieglaudoje – vis kitokia. Savanoriams tenka ne tik rūpintis, kad pamestinukams netrūktų ėdesio, juos pavedžioti, bet ir kiekvienam skirti dėmesio, žmogiškos šilumos, kurios jie nepatyrė iš savo šeimininkų. Dariaus teigimu, šunys nėra vienodi, todėl prie kiekvieno reikia prieiti skirtingai. Vieni, patyrę žmogaus žiaurumą, gūžiasi į kamuoliuką, kiti šiepia nasrus ir taikosi grybštelėti. Todėl prireikia nemažai laiko, kantrybės ir šilumos, kol pavyksta juos prisijaukinti ir įtikinti, kad ne visi žmonės žiaurūs.
„Niekada nejutau baimės, kad galiu nukentėti. Be to, kiti savanoriai mane įspėdavo, kuris šuo agresyvus. Bet pačioje pradžioje, prieš valydamas voljerą, visada jo gyventojams atnešdavau ėdalo. Taip po truputį susidraugavau su visais prieglaudoje esančiaisiais“, – pirmąsias savanoriavimo dienas prisiminė vaikinas.
Be įprastinio darbo, Darius su kitais savanoriais skuba į pagalbą susižalojusiems ar nuo žmogaus rankos nukentėjusiems keturkojams, taip pat rūpinasi, kad šunys turėtų pilnus dubenis ėdesio – aktyviai kviečia draugus ir pažįstamus paaukoti maisto ar pinigų.
„Labiausiai bijojau, kad neturėdamas veiklos jis neužsisklęstų savyje. Todėl labai džiaugiuosi, kad Darius pagaliau rado savo vietą po saulę, teikiančią atgaivos veiklą. Jeigu tik iš kitų savanorių sulaukia žinutės, kad šie važiuoja į prieglaudą ir gali paimti Darių, šis jau prieš penkiolika minučių kaip kareivis stovi prie lango ir laukia. O vakare namiškiams pasakoja, kas atsivedė šuniukų, kas atrado naujus namus ar kokių naujų gyventojų turi. Dirbdamas prieglaudoje jis pasikrauna daug geros energijos“, – šypsosi vaikino sesuo Danguolė.
Nors Darius negirdi ir negali kalbėti, tai netrukdo jam bendrauti nei su keturkojais, nei su kitais savanoriais. Pastarieji su Dariumi bendrauja arba rašydami telefonu žinutes, arba sava gestų kalba: dubenėlis reiškia, kad laikas šerti keturkojus, pavadėlis – kad metas juos vedžioti, šluota – valyti voljerus. O keturkojus jis supranta ir be žodžių.
„Jam užtenka tik pažiūrėti į akis, ir nesunkiai perpranta, ko nori keturkojis, o jis – Darių. Negalia jam visiškai netrukdo bendrauti“, – tvirtino Danguolė.
Pasiruošęs padėti
Viena iš Dariaus svajonių – pakeliauti po pasaulį: ne tik pažinti kitas kultūras ir miestus, bet ir apsilankyti šunų parodose ir prieglaudose, pasisemti patirties, kaip kitose šalyse sprendžiama beglobių gyvūnų problema. Visai neseniai jis grįžo iš Lenkijoje vykusios šunų parodos. Jam buvo patikėta itin atsakinga užduotis – įteikti apdovanojimus nugalėtojams.
„Man labai patinka keliauti, o kartu ir pasidomėti, kaip kitose šalyse dresuojami šunys, kaip suvaldyti kai kurių keturkojų pyktį ir agresiją“, – kalbėjo Darius.
Jam jau teko pabūti Lenkijoje, Baltarusijoje, Graikijoje, labai daug keliavo ir po Lietuvą, mat panevėžietis kurį laiką aktyviai šoko sportinius šokius Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre. Dabar šokiams laiko beveik neliko, mat visą laisvalaikį užima darbas prieglaudoje. Tačiau kitai savo aistrai – fotografijai – laiko atranda. Tiksliau – abu savo pomėgius gali suderinti. Ypač jam patinka fotografuoti gamtos grožį.
„Fotografija yra antras pomėgis po gyvūnų. Fotografuoja viską – gamtą, žmones, tai, kas tuo momentu krenta į akį. Jis puikiai galėtų dirbti ir fotografu. Ir net modeliu, nes ne tik mėgsta pozuoti prieš objektyvą, bet ir domisi naujausiomis madomis, turi savo stilių“, – šypsosi Danguolė.
Nors negalią turinčiam jaunimui veiklos galimybės gana ribotos, Dariaus sesers teigimu, brolis neturi kada nuobodžiauti. Jo draugų ratas – itin didelis: Darius ne tik bendrauja su buvusiais klasės draugais, bet ir internetu susipažįsta su visame pasaulyje gyvenančiais kurčiaisiais. Nors gestų kalba skirtingose šalyse skiriasi, tai netrukdo užmegzti naujų pažinčių.
„Manau, viskas priklauso tik nuo žmogaus: jeigu norės, visada ras veiklos ir savęs realizacijos galimybių. Darius nuo mažų dienų buvo aktyvus. Veiklos tiek, kad net nesuspėja visur. Jeigu kas paprašo, visada pasiruošęs padėti“, – teigė Danguolė.
Trūksta vyriškų rankų
Pasak Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovės Rūtos Liberienės, jų organizacijai labai trūksta darbo rankų. Šiuo metu prieglaudoje glaudžiasi per šimtą šunų, neskaičiuojant mažylių: viena kalytė neseniai atsivedė penkis, kita – septynis šuniukus. Nors per savaitę keli keturkojai suranda naujus namus ir mylinčius šeimininkus, į jų vietą atkeliauja vos ne dvigubai daugiau pamestinukų.
„Norinčiųjų globoti šunelius iš prieglaudos yra, bet dar daugiau tokių, kurie mums atveža savo augintinius, norėdami jais atsikratyti. Per savaitę atsiranda apie 17–20 naujokų. Kad ir kiek statytume voljerų, visi jie pilni“, – nedžiuginančią statistiką atskleidė R. Liberienė.
O savanorių, kurie padėtų šerti, vedžioti keturkojus, valyti jų narvus, galima suskaičiuoti rankos pirštais. Tiesa, mielai norėtų pagelbėti jaunieji panevėžiečiai, tačiau kyla problemų ne tik dėl transporto, mat Kaimiškį, kur įkurta gyvūnų prieglauda, galima pasiekti tik lengvuoju automobiliu, bet ir saugumo.
„Savanorių rankų tikrai trūksta, tik vienetai ilgiau užsibūna. Aišku, norinčiųjų būtų ir daugiau, bet atstumas daro savo, o su nepilnamečiais gana sudėtinga, nes mums patiems reikia juos prižiūrėti, kad kuris keturkojis neįkąstų“, – paaiškino Gyvūnų globos draugijos vadovė.
Todėl kai Dariaus sesuo Danguolė paklausė, ar jos brolis negalėtų savanoriauti, R. Liberienė iš karto jį pakvietė. Tiesa, buvo tam tikrų dvejonių, ar bus įmanoma susikalbėti. Moteris net nusipirko gestų kalbos žodyną, tačiau jo neprireikė, nuo pat pirmosios dienos neiškilo jokių bendravimo sunkumų.
„Vienintelė baimė buvo, ar Darius pajus, jeigu kuris šuo bus agresyvus, juk jis negali išgirsti urzgimo ar lojimo. Tuo labiau kad jis nuo pirmų dienų labai drąsiai ėjo prie mūsų gyventojų, juos apsikabindavo, myluodavo. Bet nė vienas neįkando. Dariui puikiai sekasi tvarkytis, o ir mums kaip niekad reikia stiprių vyriškų rankų“, – sakė R. Liberienė.
Lina DRANSEIKATĖ
