Pakvipus pavasariu, mintys jau ima suktis apie atostogas. Vieniems jos neatsiejamos nuo kalnų ar jūros, kitiems pakanka trumpų išvykų gamtoje, laiko sode ar naujų patirčių Lietuvoje.
Vis dėlto planus kartais pakoreguoja ir neramumai įvairiuose regionuose.
- Pakvipus pavasariu, mintys jau ima suktis apie atostogas. Vieniems jos neatsiejamos nuo kalnų ar jūros, kitiems pakanka trumpų išvykų gamtoje, laiko sode ar naujų patirčių Lietuvoje.
- Solveiga DAGĖ
- Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja
- Monika MINIOTAITĖ
- Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys Now“ direktorė
- Gintaras PETRAUSKAS
- Bendrovės „Panevėžio stiklas“ generalinis direktorius, Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos vadovas
- Danutė VALIUKIENĖ
- Panevėžio „Vilties“ progimnazijos direktorė
Šįkart panevėžiečių klausėme: ar jie jau planuoja šių metų atostogas, ar dabartiniai įvykiai pasaulyje keičia jų planus ir kaip jie įsivaizduoja tobulas atostogas.
Solveiga DAGĖ
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja
Man, kaip daug veiklos turinčiam žmogui, atostogomis tampa ir renginys, kuriame išgyvenu jaudinančias emocijas, visiškai pamiršdama ką tik buvusius darbus; atostogomis pakvimpa ir popietė gamtoje, kai dėmesį sugauna varnėnai, tirpstančio sniego čiurlenimas, taip išsiilgta saulė ir patyrimas naujo pavasario stebuklo. Neseniai atostogomis tapo net savaitė nedarbingumo, gydantis peršalimą namuose, nes juose taip mažai praleidžiu laiko.
Buvo vieni metai, kai net šešis kartus per vasarą sekmadienį ryte išvažiuodavau prie jūros netoli Palangos: paskaitau savo mėgstamoje vietoje knygą, pasivaikštau, suvalgau atsivežtus šaltibarščius, ilgai grožiuosi jūra ir vakare su man smagiausia muzika grįžtu namo į Panevėžį.
Atostogomis man pakvimpa pavasarį, kai planuojami nauji projektai sode: kur ir ką šįmet sodinti, kokias gėles ar medelius įsigyti, svarstyti, ar obelyje į inkilą atskris perėti zylės. Tiesiog mane kartais ištinka atostogos ir iš visiškai mažų ir paprastų dalykų.
Turiu nuostabią keliautoją draugę. Pernai jai pranešiau savo atostogų datą ir daugiau nesirūpinau niekuo. Ji tik žinojo mano pageidavimą: jei keliaujame vasarą – turi būti jūra ir nors kelios dienos „gulėjimui kryžiuku“, o tada jau galima apžiūrinėti vietovę.
Tąkart nuskridome į Italiją. Keliaujant draugės sudarytu maršrutu, vieną vakarą paaiškėjo, kad kitą naktį nėra užsakytos nakvynės. Kadangi aš „už nieką nesu atsakinga“, tai tą vakarą ne aš ir ieškau „bookinge“ viešbučio, o tik juokavau: jei pasakysi, kad miegosim prie miesto fontano, nieko tokio, aš mėgstu nuotykius. Bet draugė greitai orientuojasi situacijoje, tad nakvynė prie fontano neįvyko. Užtat pasitiko kambarys be langų! Vėliau buvo smagu prisiminti ne tik fantastiškas katedras, galerijas, žymią šalies architektūrą (juokiasi).
Šįmet dar nesu suplanavusi atostogų, bet manau, kad keliausiu po Lietuvos dvarus, piliakalnius, nuostabiai sutvarkytus miestelius ir įvairias vasaros pramogų vietas, vyksiu pažiūrėti į jūrą.
Labai mėgstama mano ramybės vieta yra ir sodas, nors kartais per dieną ten net neatsisėdu.
Sodo kaimynas, pamatęs, kiek per dieną iškasiau „trasos“ gyvatvorei, sakė: „su tavim kad ir į karą, žinau, kas labai greitai iškas apkasus“.
O kur dar pirmas sėklyčių sėjimas, žemės purenimas ir rankų „įsižeminimas“ – panaikina visus stresus ir nuoskaudas. O triskart persodinamos gėlės iš vienos vietos į kitą – tikras atostogavimo azartas!
Tobulos atostogos man priklausytų nuo esamos situacijos, nuotaikos, galimybių, draugijos. Vieną kartą rinkčiausi atostogas „Rūgpienių kaime“, kur galėčiau užsiimti kūryba, rankdarbiais, skaityti knygas, o kitą – Graikijos Rodo salą, kur susiduria dvi jūros ir plauki pagal norą – į banguotą ar ramią.
Tačiau vienas dalykas svarbus kad ir kur būčiau – visur mėgstu stebėti dangų ir horizontą, paukščius. Kiekvienoje šalyje su drauge keliautoja fotografuojame ir kalbiname katinus (esame jų gerbėjos). Taip pat būtina paragauti šalies tradicinių patiekalų.
Pamenu, Maltoje paprašius patiekti tradicinį patiekalą, buvo pristatytas žavus keptas triušiukas, Portugalijos Porto mieste pirmą kartą ragavau aštuonkojo koją.
O nuvykusi į romantišką Paryžių, akimirksniu patekau į protestuotojų minią. Jos malšinti taip pat akimirksniu išsirikiavo karo policija, o aš, spaudžiama iš abiejų pusių, viduryje! Net Luvras tada nepadarė tokio įspūdžio, kiek adrenalino įgijau toje minioje netoli Eifelio.
Nesu nei Artimųjų, nei Tolimųjų Rytų šalių gerbėja, ypač dabar, susiklosčius tokiai geopolitinei situacijai.
Man svarbu per atostogas ir kelionėse nejausti ilgo diskomforto. Ne kartą esu atsisakiusi ilgų kelionių dėl šių priežasčių, nes nenoriu dar ir per atostogas pervargti.
Monika MINIOTAITĖ
Panevėžio plėtros agentūros „Panevėžys Now“ direktorė
Visus metus galvoju, į kokias įdomias šalis norėčiau nuvykti, ką pamatyti ir išbandyti.
Turiu įprotį reguliariai patikrinti interneto svetaines, kuriose skelbiami skrydžių geromis kainomis pasiūlymai.
Dažniausiai žemesnės nei įprastai kainos laikosi vos dieną ar dvi, taigi apsispręsti reikia greitai.
Pačiai tai būna savotiškas netikėtumas ir paskata atrasti kraštą, apie kurį nebūtinai iki tol galvojau – taip yra tekę nukeliauti į Meksiką, Kazachstaną, Uzbekistaną, Iraną, Peru, Maroką ir kt.
Kartą per metus stengiuosi pasiimti bent dviejų savaičių atostogas, dažniausiai pavasarį arba rudenį, kai jau labai ilgu saulės, ir išbandyti tokias neatrastas kryptis.
O vasarą mėgstu leisti Lietuvoje. Patinka ilgi šviesūs vakarai, žygiai miškuose, pasiplaukiojimai vandens dviračiu ežeruose ar baidarėmis upėse, koncertai ir kinas po atviru dangumi, pasisėdėjimai su draugais kavinių lauko terasose. Stengiuosi savaitgaliais patyrinėti įvairius Lietuvos kampelius – nacionalinius parkus, mažesnius miestelius, atrasti jų muziejus, apžvalgos bokštus, tradicinius renginius.
Vienas dalykas, ko man Lietuvoje pritrūksta – kalnai. Po truputį kuriu tradiciją vasarą savaitei automobiliu nuvykti ten, kur galėčiau kasdien po kalnų žygį įveikti. Kūnui tai nemažas krūvis, bet kaskart džiaugiuosi po tos savaitės įveikusi save ir sutvirtėjusi, be to, galva prašviesėja kaip niekur kitur, o vaizdai suteikia įspūdžių labai ilgam.
Šiemet jau irgi skaitau žygeivių tinklaraščius svarstydama, ar pirmąkart išbandyti Slovėnijos Alpes, ar visgi grįžti į prieš keletą metų sužavėjusius Dolomitus Italijoje.
Vos pagalvojus apie tai jau jaučiu, kaip pėdos nenustygsta – norisi dabar pat šokti į žygių batus.
Gintaras PETRAUSKAS
Bendrovės „Panevėžio stiklas“ generalinis direktorius, Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos vadovas
Atostogas planuoju ištisus metus. Šiemet jau dvi savaites išnaudojau kalnams ir slidinėjimui. Sausį slidinėjau Alpėse, praėjusią savaitę – Andoroje. Joje lankiausi pirmą kartą. Labai patiko. Rekomenduočiau pabandyti visiems slidininkams.
Mėgstamiausia atostogų vieta man žiemą – kalnai, vasarą – jūra. Stengiuosi ir kitiems siūlau nepasilikti visų atostogų vasarai, kai visi nori ilsėtis liepą–rugpjūtį.
Per atostogas prie jūros ilsiuosi dažniausiai irgi ne Lietuvoje. Lietuvišką jūrą įprastai pasirenku savaitgaliams.
Atostogauti labiausiai mėgstu Europoje.
Viduriniai Rytai nėra mano mėgstamiausia kryptis, todėl ten vykstantys neramumai mano atostogoms neturės įtakos. Jie man aktualūs dėl kitų dalykų.
Man tobulos atostogos būtų trims dienoms nuvažiuoti į Alpes paslidinėti, paskui sėsti į lėktuvą ir nuskristi savaitei į Tenerifę. Išeitų dešimt dienų svajonių atostogų.
Bet dažniausiai ištaikyti dešimt dienų sunku, todėl atostogas suskaidau į mažesnius gabaliukus.
Danutė VALIUKIENĖ
Panevėžio „Vilties“ progimnazijos direktorė
Vienaip apie atostogų planus būčiau kalbėjusi apie juos paklausta prieš trejetą metų, visai kitaip tenka kalbėti dabar.
Nuo 2023-iųjų, kai atostogaujančią Niujorke užklupo liga, manasis atostogų planavimas pasikeitė iš esmės.
Iki tol puoselėjusi planus per atostogas nuvykti toli, pamatyti vis kitas šalis, dabar tapau nuosaikesnė.
Pačios geriausios mano atostogos – poilsis su šeima namelyje prie ežero Lietuvoje. Namelis turi stovėti greta ežero, kad ryte gerdama kavą matyčiau tyvuliuojantį vandenį.
Atostogaujančią prie ežero matau save su knyga rankoje.
Visą gyvenimą man labiau patiko (o ir dabar patinka) ne saulėtekiai, o saulėlydžiai. Tačiau darbas verčia keltis dar neišaušus. Tad per atostogas svajoju išsimiegoti, o ir pagyventi kitu ritmu.
Puikiai suprantu, kad nuo darbo bei šeimos rūpesčių niekur nepabėgsiu, tad ir atostogaujančią lydės tos pačios kasdienės mintys. Bet į darbovietę eiti nereikės.
Geopolitinė situacija mano atostogų planų tiesiogiai tarsi nekoreguoja. Tačiau tai, kas vyksta pasaulyje, manau, veikia ne tik mano, bet ir visų mūsų gyvenimus. Tai ir atostogaujančiai man neabejotinai rūpės tai, kas pasaulyje vyksta baisaus. Jei baisumai tęsis, neabejotinai skaudės dėl kenčiančių, žūstančių žmonių.
