Kas verčia žmogų skirti savo laiką, jėgas ir širdį veiklai, už kurią nemokamas atlygis?
Savanorystė – tai daugiau nei neatlygintinas darbas. Tai pasirinkimas nebūti abejingam, ieškoti bendrystės, prasmės ir galimybės prisidėti prie to, kas svarbu.
Apie savanorystę pasakojantys panevėžiečiai tvirtina gaunantys tokį atlygį, kurio neįmanoma išmatuoti pinigais.
Irina TVARIJONIENĖ
Panevėžio rajono gyventoja
Kai studijavau socialinį darbą, savanoriavau „Carite“. Paskui priklausiau Moterų klubui – viena iš mūsų veiklų buvo savanorystė. Padėdavome šventėms puošti miesto erdves – Skaistakalnį, Senvagę.
Vėliau buvo pertrauka – įsuko kasdieniai rūpesčiai.
Kai vaikai užaugo, atsirado daugiau laisvo laiko.
Pasitaikius galimybei savanoriauti Muzikiniame teatre, ja pasinaudojau. Mūsų vadovė, kultūros renginių vadybininkė, koordinuojanti ir savanorių darbą, Erika Lalienė labai aktyvi – ji mus įtraukė į įvairias veiklas. Taip pernai dalyvavau Atviro pramonės savaitgalio renginiuose, šiemet savanoriavau „Stasys Museum“ vykusiame Vilniaus trumpametražių filmų festivalyje.
„Ir tikrai nesutinku, kad dirbame už dyką. Atlygį gauname ne pinigais. Jaučiame padėką, pagarbą, dėmesį – ir to visiškai pakanka.“
Savanorystė suteikia išskirtinę galimybę ne tik dalyvauti renginiuose ar susitikti su garsiais kūrėjais, bet ir pačiam pajusti prasmę prisidėjus prie kažko svarbaus, į savo taupyklę įmesti gerumo monetą.
Vieni stebisi, kaip randu tam laiko, ar nepavargstu. Kiti baltai pavydi. Bet pasitaiko ir klausiančių, ar mums negėda rūbinėje paltus kabinti už dyką. Bet juk esmė ne paltai! Svarbiausia – žmonės. Sutinki besišypsančius, dėkojančius, kartais net saldainį į ranką įbrukančius. Taip pati pasipildau gerų emocijų.
Savanorystei laiko randu, nes man tai įdomu ir prasminga. Esu nusprendusi savanoriškai veiklai skirti bent dvi dienas per savaitę.
Ir tikrai nesutinku, kad dirbame už dyką. Atlygį gauname ne pinigais. Jaučiame padėką, pagarbą, dėmesį – ir to visiškai pakanka.
Jūratė BALTUŠNIKIENĖ
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos knygų klubo įkūrėja
Kas man yra savanorystė? Į šį klausimą galėčiau atsakyti Grigorijaus Kanovičiaus vieno romano citata: „Tas, kuriam atlyginama, girdi monetų skambesį, o ne širdies šauksmą.“
Bitės knygų klubas yra mano širdies šauksmas ir dvasinė dovana, kurią taip gera skirti bendraminčiams, tiems, kurių venomis teka tas pats troškimas: skaityti, pažinti ir visu tuo intelektiniu gėriu pasidalinti.
Buvo laikas, kai siekiau mokslininkės karjeros, daug metų dirbau dėstytoja Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete. Tačiau nusprendžiau padaryti kardinalų posūkį savo karjeroje ir išėjau dirbti į privatų sektorių.
„Kas man yra savanorystė? Į šį klausimą galėčiau atsakyti Grigorijaus Kanovičiaus vieno romano citata: „Tas, kuriam atlyginama, girdi monetų skambesį, o ne širdies šauksmą.“
Įprotis daug skaityti, analizuoti ir noras diskutuoti su apsiskaičiusiais, nuolat žinių siekiančiais žmonėmis niekur nedingo. O kas gali geriau realizuoti tokio pobūdžio alkį? Žinoma, kad knygų klubas!
Panevėžyje tuo metu – tai yra 2016 metais, bent jau mano žiniomis, nebuvo jokio oficialaus knygų klubo. Tad galvoje įsisuko mintis: „Kodėl nesubūrus knygų mylėtojų didžiausioje ir gražiausioje mūsų miesto bibliotekoje?“
Taip gimė 30 aktyvių narių vienijantis Bitės knygų klubas, netrukus švęsiantis savo veiklos 10-metį.
Žilvinas KLIOPMANAS
Panevėžietis šaulys
Prieš trejetą metų įsitraukiau į savanorystę – pagalbą Ukrainai.
Piname tinklus, renkame labdarą: perkame, taip pat surenkame iš tų, kurie nuperka, bet patys negali atvežti.
Kai po savo darbo atvažiuoju pinti tinklų, atsipalaiduoju. Man tai savotiška relaksacija. Taip pat pabendrauju su bendraminčiais.
Yra daug priežasčių, kodėl įsitraukiau į savanorišką veiklą pagelbėti Ukrainai.
Visų pirma, genetiškai perduodama nemeilė kremliui ir viskam, kas su juo susiję.
Antra, yra senas lietuviškas filmas. Viename epizode rodomas teismo procesas, kurio metu apklausiamas liudininkas. Jis pasakoja, kad lijo ir stovėdamas po medžiu matė, kaip buvo mušamas nukentėjusysis. Teisėjas jo ir klausia: kodėl stovėjote po medžiu? O liudininkas pakartoja, kad slėpėsi nuo lietaus.
„Kuo man svarbi savanorystė? Paprasčiausiai rūpinuosi savo sąžinės švarumu.“
Tuomet teisėjas ir sako, kad liudininkas nesuprato klausimo: kodėl stovėjo po medžiu, kai mušė žmogų? Aš nenoriu kaip tas filmo veikėjas stovėti po medžiu, kai muša ne vieną žmogų, o visą nekaltą šalį.
Aplinkiniai įvairiai reaguoja į mano savanorystę. Kai kurie vadina šaunuoliu ir paspaudžia ranką, o kai kurie klausia, kam man to reikia.
Kuo man svarbi savanorystė? Paprasčiausiai rūpinuosi savo sąžinės švarumu.
Aš nešneku, neaimanuoju, kaip blogai, kad žudo žmones, bet darau, kad nors kiek pagelbėčiau ukrainiečiams.
Ši savanorystė man pirmoji pastovi ir tokia intensyvi.
Anksčiau esu savanoriavęs „Maisto banke“, bet tik epizodiškai.
Pasibaigus karui Ukrainoje, bala žino, ką darysiu su savanoryste. Gal imsiuosi kitos savanoriškos veiklos.
Niekada nesakyk niekada.
Jovita VENTIENĖ
„Prirašytos rankos“ organizacijos savanorė, mentorė
Savanorystės kelią ,,Prirašytos rankos“ organizacijoje pradėjau dar 2022-ųjų pavasarį. Tai pirmoji organizacija Lietuvoje, dėmesį skirianti žmonėms, atliekantiems bausmę įkalinimo įstaigose.
Į savanorystę mane atvedė smalsumas, kas už tos aukštos, spygliuotos tvoros, kuo galėčiau būti naudinga šiems žmonėms.
Iki pirmo susitikimo su grupe moterų turėjau daug baimių. Savanorių buvo vos trys, o bausmę atliekančių moterų atėjo apie dvidešimt.
Šiuo metu esu Panevėžio savanorių koordinatorė, mentorė, buriu savanorius ir padedu jiems įsitraukti į veiklas.
Visuomenės požiūris į teistą asmenį neigiamas, labai sunku prisitaikyti išėjus į laisvę po daug metų įkalinimo. Savanoriai kalėjime veda įvairaus pobūdžio veiklas: psichologinės, šviečiamosios paskaitos, terapijos, joga ir daug kitų įdomių užsiėmimų.
Baigiantis veiklų ciklui visada sulaukiu prašymo sugrįžti.
„Savanorystė man – tai jausmas, kai padėdamas kitiems jautiesi reikalingas.“
Ne kartą esu išgirdusi ,,ačiū, kad esi“, ,,jūs atnešate šypsenas, juoką‘‘. Tie žodžiai – tai atgalinis ryšys, kuris man labai svarbus.
Nors savanorystei žmogus skiria savo laiką, profesines žinias, tačiau pats gauna labai daug atgal – jausmo, kad esi reikalingas, kad gali būti nors vienam žmogui šviesos spindulys niūrioje kasdienybėje.
Nuteistosioms siūlome prasmingų veiklų, kad kalėjimo sienos jas mažiau slėgtų. Noriu visiems priminti, kad kiekvienas nusipelnome antros galimybės. Savanoriai ten laukiami dar ir dėl to, kad mes nekamantinėjame, nelendame į žmogaus vidų, nesmerkiame. Moterys su mumis gali atsipalaiduoti, juokauti, dalintis įvairiomis istorijomis.
Mano šeima jau įprato, kad savo noru ketverius metus vaikštau į kalėjimą. Jie mato, kad man patinka tai, ką darau.
Tiesa, esu sulaukus replikų, kad galėčiau padėti vaikams, gyvūnams, o ne kalėjime esantiems žmonėms. Bet šitaip kalba tie, kurie niekada niekur nesavanoriavo.
Savanorystė man – tai jausmas, kai padėdamas kitiems jautiesi reikalingas. Matau, kad pastangos turi realią naudą: kam nors palengvina gyvenimą, suteikia vilties ar džiaugsmo.
Manau, kiekvienas žmogus turėtų tapti savanoriu. Tai padeda augti kaip asmenybėms ir kurti geresnę, jautresnę visuomenę.
Padėdamas kitam iš tiesų padedi ir sau.
