Ar Panevėžys – tik miestas donoras, auginantis gyventojus kitiems didmiesčiams, ar visgi vieta, kurioje norisi įleisti šaknis?
Kol vieni jį vis dar matuoja pasenusiais stereotipais, kiti čia kuria gyvenimą, šeimas ir realizuoja idėjas.
Ką apie Panevėžį sako jį namais vadinantys atvykusieji iš kitų miestų?
Jie atvirai pasakoja, kodėl nusprendė likti šiame mieste ir ką patartų tiems, kurie dar svarsto, ar verta čia kraustytis gyventi.
Edgaras KELERTAS
Panevėžio mokymo centro mokytojas
Panevėžyje gyvenu jau 8-erius metus. Esu marijampolietis, bet atsikrausčiau iš Vilniaus. Su Panevėžiu neturėjau jokių ryšių, kol nesusiradau žmonos.
Man iš karto patiko Panevėžys ir vis dar patinka.
Nekilo sunkumų ir darbą susirasti. Dabar esu mokytojas, bet mano didžioji profesinio gyvenimo dalis buvo kaip inžinieriaus. Taigi galiu dėstyti viską, kas susiję su elektra. Šįmet dėstau mechatronikos specialybę ir pradėjau mokyti matematikos.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, lyginant su Vilniumi, Panevėžys turi didelių privalumų. Čia galiu pėsčiomis ar dviračiu pasiekti bet kurią vietą.
Galimybė nenaudoti automobilio, nestovėti kamščiuose man didelis privalumas.
Patinka, kad Panevėžyje viskas, ko reikia mano gyvenimui, yra labai arti: darbas, sportas, gamta, paslaugos.
Panevėžys visiškai patenkina mano pramogų, laisvalaikio poreikį. Man užtenka vietų, kur galiu pasportuoti, gamtos, knygų ir teatro.
Svarstantiems, ar rinktis Panevėžį, patarčiau – taip, rinkitės šitą miestą.
Tiems, kurie mėgsta audringą naktinį gyvenimą, jis gal ir nebūtų pati tinkamiausia vieta, bet norintiems ramaus gyvenimo, kur nėra skubos ir viskas pasiekiama, Panevėžys puikus miestas.
Aš tikrai nesigailiu čia įleidęs šaknis.
Gita LAURINAVIČIŪTĖ
Kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ vadovė
Panevėžyje gyvenu jau penktus metus, o kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ dirbu trečius, tad persikėlimas iš Vilniaus tapo natūralia mano gyvenimo dalimi.
Atvykti į Panevėžį paskatino noras gyventi mieste, kuriame daugiau erdvės, ramesnis tempas ir galimybė kurti prasmingus dalykus arčiau bendruomenės.
Panevėžys man neatrodė visiškai svetimas miestas – jis buvo pažįstamas, todėl sprendimas persikelti nebuvo toks gąsdinantis, nors socialinį gyvenimą vis tiek teko kurti iš naujo.
Panevėžys šiandien tikrai nėra provincija, kaip kartais sakoma – tai miestas, kuris keičiasi, auga ir turi daug neišnaudotų kūrybinių galimybių.
Čia netrūksta erdvių ir istorijų, kurios dar tik laukia būti atrastos.
Mieste gausu įdomių industrinių vietų ir urbanistinių detalių, kurios galbūt geriausiai pažįstamos patiems panevėžiečiams, tačiau gali tapti puikiu kino, fotografijos ar šiuolaikinių kultūros projektų fonu.
Kartais atrodo, kad čia perspektyvų net daugiau nei didmiesčiuose, nes dar yra vietos naujoms idėjoms augti.
Didžiausi Panevėžio pliusai, jog miestas kompaktiškas, žalias, patogus gyventi, o vis daugiau iniciatyvų kuria aktyvų ir įdomų laisvalaikį.
Žmonėms ar šeimoms, kurie dvejoja, kraustytis į Panevėžį ar ne, patarčiau nebijoti pabandyti – šitas miestas gali maloniai nustebinti, jei į jį žiūrėsi kaip į vietą kurti, o ne kaip į kompromisą.
Judita MIKALKEVIČĖ
Videografė
Panevėžyje gyvenu nuo 2010-ųjų, kai įstojau į Panevėžio kolegiją.
Esu kilusi iš visiškai kaimiškos vietovės Pasvalio rajone. Augau vienkiemyje apsupta ne per didžiausio ūkio ir gamtos, tad buvo metas, kai Panevėžyje pažinojau vos porą gatvių, kaip ir Vilniuje, dėl to miestas tuomet man atrodė ne ką mažesnis už mūsų sostinę.
Prieš kokį dvidešimtmetį yra nutikusi juokinga istorija: kai dar niekas kišenėje neturėjo išmaniųjų su navigatoriais, grįždamos su mama automobiliu iš mano senelių, kurie gyvena Anykščiuose, netgi pasiklydome Panevėžyje ieškodamos krypties į Pasvalį.
Tikrai svarsčiau gyventi kitur. Ir dabar sutinku ne vieną jaunuolį, planuojantį mokytis Vilniuje. Nes taip tiesiog norisi, galbūt net be jokio realaus pagrindo.
Tais 2010-aisiais, kai rinkausi, kur mokytis, ir aš norėjau atsidurti Vilniuje, bet labiausiai patikusi mokykla buvo Kaune.
Tačiau dėl patogumo pildydama prašymą studijuoti nurodžiau Panevėžio kolegiją. Tuomet mano norimą profesiją turėjo ir ji. Ir sulaukiau kvietimo mokytis čia nemokamai.
Tada nė kiek neapsidžiaugiau, net ašara nuriedėjo. Bet praleisti progos nemokamai įgyti profesinį bakalaurą nenorėjau, be to, ir tėveliai tiesiog iš laimės šokinėjo. O dar ir mano geriausia draugė įstojo į tą pačią kolegiją.
Taigi atsidūriau čia ir likau.
Svarstant, kur kraustytis, puikiai suveiktų klasikinė pliusų ir minusų sistema.
Panevėžys daugeliu prasmių turi daug daugiau patogumo nei kiti didmiesčiai ir pakankamą miesto pojūtį.
Jei visiškai adekvačiai, be jausmų vertintume nekilnojamojo turto kainas, susisiekimą, švietimą, kitiems didiesiems miestams su Panevėžiu tikrai sunku pakonkuruoti.
Matau, kaip drąsiai Panevėžyje kuriasi įvairiausi versliukai – netingiems čia tikrai puikiai sekasi. Mano darbas leidžia tiesiogiai bendrauti su įvairių verslų ir veiklų kūrėjais. Nuolat džiaugiuosi, kokių kūrybiškų, drąsių ir su polėkiu žmonių mieste pilna.
Didžiausias iššūkis nesant panevėžiečiu, kurį girdžiu, – gebėjimas pakeisti nuomonę apie miestą. Stereotipas, kad čia pavojinga ar pilna marozų, tebėra gajus.
Kartą pasiteirauti, ar Panevėžyje tikrai saugu, man paskambino pusbrolis iš Ispanijos, nes mainų programoje dalyvaujanti jo draugė nerimavo, ar verta čia važiuoti.
Tas skambutis mane prajuokino!
Teko girdėti, kad Panevėžį renkasi tie, kurie nori mažiau tarptautiškumo. Nors daugeliui esu sakiusi, kad man dabar Panevėžys atrodo kaip Vilnius prieš keliolika metų: gatvėse sutinki tikrai daug užsieniečių, kyla stikliniai pastatai, centras pilnas jaukių kavinukių, barų ir restoranėlių. Miestas turi gerą perspektyvą.
Kai atvykau į Panevėžį, lūkesčių jam neturėjau, bet aplinkybės pačios palengva susiklostė taip, kad nuolat vis pasidžiaugiu, jog esu būtent čia.
Kaip mes gyvename, labai priklauso nuo mūsų pačių, o Panevėžyje net ir ši žiema parodė, kad panevėžiečiai – puikūs žmonės, savanoriškai susitelkiantys, kai reikia.
Čia atsiveriančios galimybės mane tikrai maloniai stebina. O jei jau ko nors pristinga, nėra taip toli pavažiuoti į bet kurią pusę.
Justina KREIVĖ
Verslininkė, nuomonės formuotoja
Ilgą laiką gyvenau Norvegijoje – Osle, Bergene.
Svetur visą laiką jaučiau tėvynės ilgesį. Svečioje šalyje neišvengiamai susiduri su kalbos barjeru, su kitokia kultūra, politinėmis pažiūromis. Kad ir kaip pasisektų su artima aplinka, kurią ten susikuri, vis tiek jautiesi svetimšalis.
Man žodis tėvynė, visų pirma, prasideda nuo šeimos. Visą tą laiką labai ilgėjausi savo tėvelių, draugų, Lietuvos.
Ilgesį padėdavo įveikti dažni grįžimai namo, susitikimai su draugais, kurie ir patys pas mus atskrisdavo.
Šiais laikais dar vienas išsigelbėjimas – pokalbiai su vaizdu. Todėl visas gyvenimas ir sukdavosi tarsi virtualioje realybėje.
Į Panevėžį grįžome, nes čia mano gimtinė, čia tėvai. Dar gyvendami Norvegijoje investavome į nekilnojamąjį turtą būtent Panevėžyje. Čia susikūrėme sau namus.
Šio sprendimo tikrai nesigailime, nes grįžusi į Panevėžį supratau, kaip jis užaugo, kaip pasikeitė ir koks pritaikytas jaunoms šeimoms, ypač auginančioms vaikus.
Dar prieš emigraciją su vyru gyvenome Vilniuje. Ten susipažinome, ten susiformavome kaip asmenybės. Kartais pasiilgstu sostinės senamiesčio, šurmulio, kultūrinio gyvenimo. Tačiau turint du mažus vaikus ir tiek verslų, belieka tik pasvajoti apie tai, kaip visur eitume. Kažin ar rastume tam laiko.
Mitas, jog Panevėžys provincija. Mano vyras kilęs iš Alytaus. Šie miestai beveik tokio paties ploto, tačiau skiriasi kaip diena ir naktis. Nenoriu nieko blogo sakyti apie Alytų, bet Panevėžys tikrai gerokai užaugęs visomis prasmėmis.
Žmonės čia liberalūs, aplinkui daug kultūros. Akivaizdu, kad Panevėžys tikrai nori augti, nori vytis, nori tapti tikru Europos miestu. Tai labai juntama. Daug jaunimo ir šeimų kartu stato šį miestą.
Didžiausias Panevėžio privalumas, kad viskas labai arti, daug ugdymo įstaigų vaikams, nėra jokios problemos į jas patekti.
Dabar patys renkame vaikui mokyklą. Apsilankę Panevėžio pradinėje negalėjome patikėti, kad tai išties valstybinė įstaiga, o ne privati.
Laisvalaikio, darbo perspektyvos Panevėžyje taip pat labai džiugina.
Labai rekomenduoju visiems, o ypač jaunoms šeimoms, grįžti į Panevėžį. Neatsisakyti svajonių, imtis visko su meile ir galiausiai suprasti, kad tų svajonių išsipildymas nėra susijęs su miestu. Viskas priklauso nuo tavęs. O ten, kur artimieji, svajones pasiekti daug lengviau.
