Pasaulį purtant kariniams konfliktams, vis dažniau kyla klausimas, ar tikrai esame pasiruošę tam, kas gali nutikti?
Nors Lietuvoje kol kas ramu, saugumo jausmas nebėra toks savaime suprantamas, kaip prieš ketvertą metų.
Vieni ramybę randa pasitikėdami valstybės gynyba ir sąjungininkais, kiti – asmeniniu pasirengimu ar aiškiu veiksmų planu, o dar kiti apie vadinamąją dieną X stengiasi negalvoti.
Panevėžiečių teiravomės, ar jie jaučiasi saugūs, ar yra aptarę galimus scenarijus su šeima ir ar turi pasiruošę būtiniausių daiktų krepšį?
Rūta RAMOŠKIENĖ
Greitosios medicinos pagalbos tarnybos Panevėžio filialo vadovė
Jei ateitų diena X, tikrai būčiau darbe ir dirbčiau kartu su savo komanda.
Mes esame įstaiga, kuri tokiu atveju privalėtų veikti, todėl neįsivaizduoju savo žmonių dirbančių be manęs kaip vadovės.
Manau, daugelis net neturėtume galimybės saugiai pasislėpti ir tiesiog laukti, kol viskas pasibaigs. Džiaugiuosi, kad gyvenu ne mieste, tačiau konkrečių planų, kur slėptis, neturime – kaip ir nesame pasiruošę būtiniausių daiktų krepšio. Mano pareiga būtų likti čia.
Vyresnysis sūnus, kuris yra krašto apsaugos savanoris, taip pat aiškiai žino, kur turėtų būti. Jaunesnysis, šiuo metu abiturientas, planuoja pirmiausia atlikti tarnybą kariuomenėje.
Dabartinėje geopolitinėje situacijoje saugiai jaustis sudėtinga. Viskas nuolat keičiasi, ir sunku nuspėti, kas bus rytoj. Prie karo Ukrainoje tarsi buvome pradėję priprasti, tačiau dabar atsirado dar vienas konfliktas Artimuosiuose Rytuose, girdime ir apie neramumus arčiau mūsų regiono.
Nors Lietuvoje ramu, nebesijaučiu taip saugiai, kaip jaučiausi prieš penkerius metus.
Labai norėčiau, kad ta diena niekada neateitų, tačiau akivaizdu, kad ignoruoti grėsmių nebegalime. Anksčiau buvo įprasta keliauti daug nesusimąstant, o šiandien vis dažniau tenka įvertinti saugumą. Todėl, mano manymu, būtina ruoštis, stiprinti civilinę saugą ir plėsti kolektyvinių slėptuvių tinklą.
Vis dėlto stengiuosi išlikti racionali ir žiūrėti į ateitį su tam tikru optimizmu.
Noriu tikėti, kad politiniai sprendimai bus priimti atsakingai ir bus ieškoma kelių susitarti, o ne dar labiau eskaluoti konfliktus.
„Jei ateitų diena X, tikrai būčiau darbe ir dirbčiau kartu su savo komanda.“
Justinas DALINDA
Kavinės „Kavalierius“ savininkas ir direktorius
Lietuvoje jaučiuosi saugus, nors nerimas gal ir padidėjęs – informacinis fonas apie konfliktus daro įtaką.
Bet įsibaiminęs tikrai nesu. Iš prigimties esu labiau optimistas ir nelinkęs perdėtai jaudintis.
Su šeima esame aptarę, kaip elgtumėmės, jei kas nors nutiktų.
Didelių planų su žemėlapiais nesame susibraižę, nors galvoju, kad būtų gerai turėti ir labai detalų planą. Ir išvykimo krepšį dar ne visą turime susiruošę. Neseniai kaip tik tuo domėjausi. Gavau labai įdomų pasiūlymą: tokie krepšiai parduodami. Pažiūrėjau asortimentą, patikrinau, ką mes turime, svarstau, kad turbūt būtų naudinga įsigyti jau sukomplektuotą.
Sunku už visus kalbėti, kiek visuomenė informuota. Man atrodo, sklaidos ir grėsmių įvardinimo yra užtektinai. Labiau pasigendu kiekvieno individualaus įsitraukimo ir domėjimosi tuo.
Mane ramina pasiruošimas, įvardijimas, kaip yra iš tiesų, nepagražinant situacijos.
Tai nekelia įtampos, o priešingai – suteikia saugumo jausmą, apibrėžtumo.
Pasiruošimas teikia daugiau pasitikėjimo. Nepasiruošimas ir nekalbėjimas, nutylėjimas, atsakymų negavimas man keltų didesnį nerimą.
„Nepasiruošimas ir nekalbėjimas, nutylėjimas, atsakymų negavimas man keltų didesnį nerimą.“
Vaidas RAGAUSKAS
Šaulių sąjungos Alfonso Smetonos rinktinės vado pavaduotojas
Nors pasaulyje vyksta kariniai konfliktai, Lietuvoje jaučiuosi saugus.
Manau, mūsų šalis yra stiprios tarptautinės bendruomenės dalis, turinti patikimus sąjungininkus ir nuosekliai stiprinanti savo gynybinius pajėgumus.
Esu Šaulių sąjungos narys, todėl turiu daugiau žinių apie saugumą, krizių valdymą ir pasirengimą ekstremalioms situacijoms. Tai leidžia ne tik geriau suprasti realią situaciją, bet ir išvengti nepagrįstų baimių.
Be to, jaučiu atsakomybę prisidėti prie visuomenės saugumo, todėl mano pasitikėjimas yra pagrįstas ne vien jausmu, bet ir asmeniniu įsitraukimu bei pasirengimu.
Esu apgalvojęs, ką daryčiau, jei susiklostytų ekstremali situacija. Nors nesinori galvoti apie blogiausius scenarijus, pasiruošti yra svarbu.
Esu Šaulių sąjungos narys, tad turiu daugiau žinių, kaip elgtis, o su šeima esame aptarę pagrindinius dalykus – kaip susisiekti, kur rinktis. Tai padeda jaustis ramiau ir saugiau. Tai nėra baimės klausimas, o atsakingas pasiruošimas. Pusdieniui dingus elektrai pirmąkart problema, o pasirengus powerbanką – nuotykis. Sūnus kartais šaiposi iš sudėtų daiktų automobilyje, tačiau mielai naudojasi tempimo lynu ar mašinos paleidimo laidais.
Būtiniausių daiktų krepšį esu susidėjęs jau 10 metų, mat jau tiek laiko susijęs su karinėmis struktūromis – pratybų kuprinė visada yra balkone. Pačius būtiniausius daiktus turiu nedidelėje kuprinėje, kuri tapo mano „rankinuku“.
Manau, visuomenė Lietuvoje vis daugiau sužino, kaip elgtis kilus grėsmei, tačiau dar nėra pakankamai pasirengusi.
Informacijos tikrai yra daugiau nei anksčiau, vyksta įvairios iniciatyvos, mokymai, tačiau dalis žmonių vis dar nesidomi arba nežino pagrindinių veiksmų. Todėl svarbu nuolat šviesti visuomenę ir skatinti žmones patiems aktyviau domėtis.
Iš pradžių tokios temos gali kelti nerimą, nes kalbama apie grėsmes. Tačiau ilgainiui jos suteikia daugiau saugumo, nes žmonės pradeda geriau suprasti, ką daryti. Žinios ir pasirengimas mažina baimę.
Valstybė ir organizacijos suteikia nemažai informacijos, tačiau ne visi ja domisi ar pritaiko.
Jei daugiau žmonių aktyviai ruoštųsi ir domėtųsi, bendras saugumo jausmas tikrai padidėtų.
Tai nėra baimės klausimas, o atsakingas pasiruošimas. Sūnus kartais šaiposi iš sudėtų daiktų automobilyje, tačiau mielai naudojasi tempimo lynu ar mašinos paleidimo laidais.“
Zita KAZLAUSKIENĖ
Panevėžio Trečiojo amžiaus universiteto rektorė
Atkreipiau dėmesį, kad į Panevėžio švietimo centrą surengtą susitikimą su komunikacijos, informacinio karo ir psichologinio atsparumo ekspertu Dariumi Remeika, buvusių specialiųjų operacijų karininku, dalyvavusiu operacijose Afganistane ir Ukrainoje, iš 770-ies Panevėžio Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų atėjo vos keli.
Gal žmonės jaučiasi jau turintys užtektinai informacijos? Ar jie tiesiog abejingi?
Aš jaučiuosi saugi. Ir su kolegėmis pakalbėjome, kad jaučiamės saugiai. Gal dėl to, kad gauname pakankamai informacijos.
Niekur nejaučiu panikos.
Mes ir šeimoje esame aptarę, ką darytume ištikus dienai X. Mano abu vaikai gyvena Vilniuje. Dukra šaulė. Kilus karui ji eitų ten, kur tėvynė šaukia, o sūnus pasirūpintų manimi. Jis turi pasiruošęs kanistrą benzino, turi planą.
O aš jokių minčių neturiu – bus kaip jau bus.
Namuose esu minimaliai pasiruošusi būtinų daiktų.
Savivaldybės atstovas Trečiojo amžiaus universiteto lankytojams skaitė paskaitą, kaip pasiruošti ekstremalioms situacijoms, kaip elgtis. Netgi paruošė mums skrajutes, ką ir kaip sudėti į vadinamąjį išgyvenimo krepšį.
Man atrodo, visuomenė pakankamai informuota, kaip elgtis kilus grėsmei.
O kai žinai, tai ir nebijai.
„Dukra šaulė, kilus karui ji eitų ten, kur tėvynė šaukia, o sūnus pasirūpintų manimi.“
