Panevėžietis Jonas Sikorskis dar paauglystėje išgirdęs saksofono muziką, svajojo apie dieną, kai pats galės groti šiuo instrumentu. Ir išmokęs su juo nesiskiria jau ilgus metus.
J. Sikorskiui svarbiausia, jog kūrinius, kuriuos jis groja ir kuria, išgirstų kiekvienas žmogus.. U. Mikaliūno nuotr.
26-erių Jono Sikorskio gyvenime muzika atsirado dar tada, kai buvo mamos pilve. Tuomet jis ir išgirdo pirmuosius muzikos garsus. Jono tėtis – profesionalus muzikantas, mama taip pat neabejinga muzikai. Taigi likimas lėmė, kad muzika Joną pasirinko pati ir lydi jį visą gyvenimą.
Būdamas šešerių jis pradėjo lankyti Muzikos mokyklą, kurioje ir dabar jo tėtis vaikus moko muzikuoti.
„Kai nuėjau į Muzikos mokyklą, manęs niekas neklausė, kuo noriu groti. O ir pats būdamas mažas to nežinojau, tiesiog suvokiau viena: muzika man patinka“, – „Sekundei“ sakė J. Sikorskis.
Taip nutiko, kad tėtis Joną nuvedė pas buvusį savo mokytoją ir jis vaiką ėmė mokyti groti lietuvių liaudies instrumentu birbyne. Likus metams iki Muzikos mokyklos baigimo J. Sikorskis eidamas pro šalį išgirdo, kaip groja saksofonininkai. Tuo momentu muzikantas pajuto, kad šio instrumento garsas nukeliavo iki jo širdies, ir suvokė, kad būtent saksofonu jis ir nori groti.
Vėliau prieš kiekvieną pamoką ar jai pasibaigus Jonas eidavo pro tą Muzikos mokyklos klasę, kurioje mokėsi saksofonininkai. Kartais jis atsidarydavo duris ir klausydavo saksofono muzikos. Būdavo dienų, kad dėl šios muzikos garsų magijos į pamokas jis ateidavo anksčiau.
„Tam, jog suprasčiau, kad groti saksofonu yra mano svajonė, turėjo praeiti aštuoneri metai. Tada tėčiu vis sakiau, kad noriu pradėti mokytis groti saksofonu. Šie mūsų pokalbiai truko metus ir jis pagaliau suprato, kad man to tikrai reikia, – pasakojo muzikantas. Ir pridūrė: – Taip ta mano svajonė po truputį ir pildosi.“
Jonui šis instrumentas pasidavė gana greitai ir lengvai. Vyras juokiasi, kad saksofonas yra toks pat muzikos instrumentas, kaip ir bet kuris kitas. Norintysis išmokti juo groti tam turi skirti laiko, turėti kantrybės, noro ir siekti savo tikslo.
„Išmokti groti saksofonu tai tas pats, kaip išmokti vairuoti automobilį“, – palygino J. Sikorskis.
Tačiau muzikantas prisiminė ir karčios patirties iš Muzikos mokyklos laikų. Jis, kaip ir daugelis tokios įstaigos auklėtinių, paauglystėje pasijuto per daug spaudžiamas groti, todėl vieną dieną tėvams griežtai pasakė: „Nebenoriu su tuo turėti nieko bendra.“ Ir netikėtai jo kelias pasuko statybų srities link.
Tapo statybų inžinieriumi
Su žmona Toma jiedu kartu beveik dešimt metų. Jonas tvirtina, kad jau po pirmų pokalbių abu suprato, jog bus kartu visada, nes idealiai sutapo jų planai, tikslai bei vizijos.
J. Sikorskis, baigęs mokyklą, nė nesvarstė stoti į Muzikos specialybę, nes, kaip ir dauguma, mąstė, kad iš meno srities žmogus negali pragyventi. Nors neseniai jam į galvą buvo šovusi mintis apie tokias studijas, tačiau sako supratęs, kad dabar tokie mokslai nebeturėtų prasmės.
J. Sikorskis nusprendė stoti į Kauno technologijos universitetą Panevėžyje ir tapo diplomuotu statybų inžinieriumi.
„Baigęs mokyklą pradėjau svarstyti, iš ko galėčiau pragyventi. Taip mano gyvenime atsirado inžinerijos mokslai. Tuo metu tiesiog mąsčiau taip: svarbu pabaigti studijas, turėti diplomą, ir viskas bus gerai. Galima sakyti, kad ėjau su banda“, – kalbėjo muzikantas.
Tėvai rinktis muzikos specialybės neragino, jie patarė turėti stabilų darbą, o šalia juk visada gali būti muzika. Jonas pabrėžia, kad tokios pozicijos Lietuvoje laikosi daugelis vyresnio amžiaus žmonių.
J. Sikorskis ilgai dirbo statybų sektoriuje ir turi nemažai vadovavimo, organizavimo patirties, tačiau prieš pusantrų metų pasitaręs su žmona pasirinko tik muziką.
„Esu ramus, nes tikiu, kad sau namus galėčiau įsirengti tokius, kokių norėčiau. Mano žmona Toma interjero dizainerė, tai ji būtų idėjų variklis, o aš – darbo“, – juokavo vyras.
Diena, kai J. Sikorskis nusprendė palikti pagrindinį darbą ir imtis tik muzikos, išaušo jiems su žmona gyvenant Vilniuje. Sprendimas buvo priimtas greitai, nes Jonas, dirbdamas pagal specialybę, jautėsi tarsi ne savo rogėse.
„O gal ir savo… Tiesiog suvokiau, kad gaila laiko ir visų emocijų, kurias atiduodi darbui, nes jas galėtum skirti tik muzikai. Dabar esu tvirtai apsisprendęs statybų srityje nesimaišyti ir netrukdyti, nebent ten dirbantiesiems galėčiau pagroti saksofonu“, – šypsojosi muzikantas.
J. Sikorskis gyvendamas Vilniuje dirbo daug ir intensyviai, dažnai jautėsi dirbantis už keturis penkis žmones. Vyro teigimu, kai darai vieną dalyką, gali į jį susitelkti, o kai dirbi už daugelį asmenų, jautiesi tarsi bandydamas persiplėšti, todėl darbas niekada nėra kokybiškas.
„Taigi vieną dieną gėriau kavą, kalbėjausi su žmona. Jaučiau, kad visko per daug, o muzikos srityje viskas judėjo tinkama linkme ir sklandžiai. Gaudavau įvairių užsakymų, todėl nusprendžiau pasilikti su muzika ir atsitraukti iš statybų sektoriaus“, – prisiminė „Sekundės“ pašnekovas.
Muzikantas neturi minčių grįžti į statybų sektorių, šiuo metu net neįsivaizduoja, kokia sritis jį galėtų dominti. Nors jis neatmeta galimybės su žmona kada nors įkurti savo verslą, nes žinių tam abu turi pakankamai.
„Daugelis žmonių, su kuriais dirbau, mane pažino kaip muzikuojantį, todėl niekas nesistebėjo, kad pasirinkau muziką. Ji visada buvo mano gyvenime, taigi neišdygo iš niekur“, – atvirai kalbėjo saksofonininkas.
J. Sikorskis juokauja, kad viena iš jo svajonių – gyventi nuosavam name prie jūros, turėti kokias nors dirbtuves ir su vaikais gaminti aitvarus.
Jonas teigia pažįstantis ne vieną žmogų, kuris yra baigęs statybos inžinerijos studijas, bet, paviliotas muzikos, nedirba pagal specialybę.
Nori, kad išgirstų kiekvienas
J. Sikorskis paneigia kalbas, kad iš muzikos negalima pragyventi. Jis neslepia, kad užsakymų koncertuoti jam netrūksta, o konkurencijos tarp saksofonininkų Lietuvoje tikrai nejaučiantis.
„Mes visi draugiškai pasidalijame vieta po saule. Būna, kai vienas kitą netgi rekomenduojame, nes vienas žmogus juk negali būti penkiose ar šešiose vietose“, – paaiškino.
Muzikantas kol kas nėra grojęs festivaliuose ar itin gausiai publikai, jo muzikavimo dažniausiai galima pasiklausyti įvairiuose renginiuose ar privačiose šventėse. J. Sikorskis kiekvienam pasirodymui kruopščiai rengiasi ir visuomet išsiaiškina, kokia publika susirinks jo klausytis ir kokią muziką jie mėgsta. Pats jis klausosi įvairios muzikos, tačiau pasirinkimą dažniausiai lemia nuotaika.
Jonas sako, kad grojant reikia sugebėti justi ribą – per daug nepanirtų į savo grojamą muziką ir neatsiribotų nuo žiūrovo.
„Muzikantas turi sugebėti stebėti aplinką, tačiau tuo pačiu jis turi mokėti ir atsipalaiduoti, kad galėtų pagroti taip, kaip nori širdis. Tačiau viskas privalo vykti vienu metu“, – paaiškino saksofonininkas.
Anksčiau vyras koncertuodavo tik savaitgaliais, bet dabar, muzikai tapus pagrindiniu pajamų šaltiniu, jis pasirodyti įvairiuose renginiuose gali bet kurią savaitės dieną.
Jonas juokiasi, kad per visus savo muzikavimo metus yra sutikęs tris žmones, kurie nemėgsta saksofono garso. Tačiau tai vadina natūraliu reiškiniu, juk ne visi gali pakęsti ir elektrinės gitaros ar kito instrumento skambesį.
Vienas iš J. Sikorskį stebinančių dalykų yra tai, jog žmonės saksofonu atliekamos muzikos dažniausiai klausosi atsisėdę. Neseniai žmona išmintingai išnarpliojo šį Joną kamavusį klausimą.
„Dalyvavau renginyje, kuriame grojo didžėjus ir visi žmonės šoko. O kai pradėjau groti aš, visi iš karto susėdo, nors grojau panašaus stiliaus šokių muziką. Grįžęs žmonos klausiu: „Gal aš blogai pasirenku kūrinius?“ O ji man atsakė: „Žmonės saksofono muzikos tiesiog mėgsta pasiklausyti“, – kalbėjo J. Sikorskis. Ir pridūrė: – Saksofonu galima pagroti bet kokį kūrinį, tačiau kai kuriuose jų šis instrumentas gali būti nereikalingas.“
Muzikantas sako, kad jo gyvenimo tikslas nėra pripažinimas. Jam svarbiausia, kad tuos kūrinius, kuriuos jis groja, išgirstų kiekvienas žmogus. Pasak J. Sikorskio, muzika turi būti tokia, kad jos klausydamas asmuo galėtų svajoti, atsipalaiduoti ir ramiai susidėlioti mintis.
„Sunku visa tai sudėlioti į vieną kūrinį. Jis turi būti kaip tortas, ant kurio užpurkšta kremo, apibarstyta pabarstukų ir uždėta vyšnia. Man muzika yra toks dalykas, kad kai ji ateina į ausį, turi pasiekti širdį ir joje pasilikti“, – savo mintimis dalijosi muzikantas.
Saksofonininkas paneigia kalbas, kad iš muzikos pragyventi negalima. Jis neslepia, kad užsakymų koncertuoti netrūksta. U. Mikaliūno nuotr.
Kūrybinių impulsų nekontroliuoja
J. Sikorskis inžinerinį mąstymą sakosi paveldėjęs iš savo senelių, kurie abu buvo statybininkai. Jo giminei priklauso ir garsusis Igoris Sikorskis, kuris išrado sraigtasparnį. Buvo situacijų, kai jam atėjus į darbo pokalbį vadovas, perskaitęs jo pavardę, paklausdavo, ar yra susijęs tuo Sikorskiu. Šie giminystės ryšiai kartais itin patikdavę darbdaviui.
Jonas juokauja, kad ir dabar braižydamas pajunta atsipalaidavimą. Nors šiuo metu menas yra visiškai užvaldęs J. Sikorskio pasaulį.
Joną galima pavadinti šeimos žmogumi, su žmona Toma jie kartu jau beveik dešimt metų. Vyras sako, kad jau po pirmų pokalbių abu suprato, jog bus kartu visada, nes idealiai sutapo jų planai, tikslai bei vizijos.
„Kadangi mano žmona irgi menininkė, tai mums būti kartu vienas malonumas, bet kitiems turbūt su mumis nelengva“, – mano saksofonininkas.
Visai neseniai Sikorskių šeimą papildė dar vienas būsimasis menininkas. Nors Jono sūnui vos kelios savaitės, tačiau sako, kad jis tikrai bus muzikantas. Tą išduoda jo reakcija į muzikos garsus.
J. Sikorskis tvirtina, kad jo kūrybiniai darbai nėra suplanuoti pagal grafiką, kaip pamokos mokykloje. Tam, kad Jonas ką nors sukurtų, jam turi ateiti mintis ar skambesys, visa tai gali susapnuoti arba išgirsti gerdamas kavą ar arbatą.
„Jeigu jaučiu, kad man reikia prisėsti, taip ir padarau. Tai gali įvykti ir naktį, ir paryčiais. Jeigu Panevėžyje naktį ar iš ryto kas nors išgirs grojant saksofonu, iš anksto visų atsiprašau“, – šmaikštavo muzikantas.
Savo sukurtas kūrinius saksofonininkas pirmiausia duoda įvertinti žmonai. Jonas save vadina labai savikritišku, todėl jam dažnai atrodo, jog jo pasirodymai gali būti geresni.
Džiaugiasi ramiu gyvenimu
J. Sikorskis beveik visą laiką gyvena Panevėžyje, tik po studijų abu su žmona buvo įsikūrę Vilnių. Pasak Jono, ten užteko pabūti metus, kad suvoktų, jog jiems patinka Panevėžys.
„Manęs dažnai klausia, kodėl gyvenu Panevėžyje. Tas pats klausimas mus su žmona išginė į Vilnių. Manau, kad sveika išvažiuoti pagyventi į didesnį miestą ir pajusti, kaip gyvenimas verda ten. Gal tam tikru laiku tai netgi buvo mūsų svajonė. Be to, tai puiki galimybė įvertinti tai, kas yra šalia“, – dėstė muzikantas.
Gyvenančiam didesniame mieste žmogui atsiveria daugiau galimybių. Tačiau, pasak Jono, didmiesčiuose tempai greitesni, todėl vieneri metai jų porai labai greitai prabėgo – tarsi jie būtų pradingę.
Muzikantas sako, kad gyvenimas Panevėžyje jį visiškai tenkina, ir nesutinka su tais, kurie šį miestą vadina mirusiu. Gimtąjį miestą jis vadina patogiu, nes nėra didelis, ir džiaugiasi, kad užtenka penkių minučių pasiekti bet kurią Panevėžio vietą, o per 15 minučių ir nueiti. J. Sikorskis nemato problemos nuvažiuoti į kitą miestą, jei ten jį kviečia koncertuoti.
„Gyvename juk vieną kartą, todėl abu su žmona norime gyventi taip, kaip mėgstame. Ramiai… nes abu esame ramūs žmonės. Nors Toma gal pasakytų, kad Jonas ramus, bet gali būti ir su prieskoniu“, – kalbėjo saksofonininkas.
J. Sikorskis juokauja, kad viena iš jo svajonių – gyventi nuosavam name prie jūros, turėti kokias nors dirbtuves ir su vaikais gaminti aitvarus.
Audinga SATKŪNAITĖ
