Laikas turi savybę užkloti užmaršties dulkėmis pačias iškiliausias asmenybes. Šiemet jas nupūtėme nuo rašytojos, filantropės, politikės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo. Kovo 18-ąją minėdami jos 150-ąsias gimimo metines, vėl prisiminėme šią fiziškai trapią, silpnos sveikatos, bet nepaprastai stiprios dvasios moterį. Jos gyvenimas ir kūryba – tarsi laiškai praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Paskaityme juos.
Pasigendama asmenybių
Apie vieną iškiliausių Lietuvos moterų G.Petkevičaitę-Bitę tiek daug kalbėta ir rašyta, taip išsamiai nagrinėtas jos gyvenimas ir kūryba, kad, rodos, ją turėtume pažinti geriau nei savo artimiausią kaimyną.
Tačiau bėgantis laikas trina šios asmenybės atminimą. G.Petkevičaitės-Bitės kūryba neįtraukta į lietuvių literatūros programą, mokiniams nereikia skaityti ir nagrinėti jos kūrinių. Mokytojai lituanistai tik užsimena buvus tokią kūrėją ir geriausiu atveju prabėgomis apžvelgia jos literatūrinį palikimą.
Per rašytojos jubiliejaus iškilmes jos vardu pavadintoje bibliotekoje Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė, išsamiai pristačiusi G.Petkevičaitės-Bitės gyvenimą, auditorijos neatsitiktinai klausė, ką rašytoja reiškia šiandieniniam žmogui, ar jos veikla gali įkvėpti, ar Bitė tebėra mūsų tapatybės ženklas?
V.Vasiliauskaitė svarstė, kad šiuolaikinis žmogus, nors ir labai pasikeitęs, daug ko atsisakęs, daug ką pamiršęs, vis dėlto ieško savo tapatybės.
Istorikės teigimu, keičiantis vertybėms, technologijų amžiuje žmonės pasigenda asmenybių, kurios jiems būtų kelrodžiu.
Kaip prisipažino G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė, jai nuolat galvoje kirba klausimas, ką Bitė darytų, jei gyventų mūsų laikais.
Iškilios moters gyvenimo tyrinėtojai neabejoja – Bitė nesėdėtų rankų sudėjusi, ji veiktų.
Profesorė, habilituota daktarė Viktorija Daujotytė yra labai tiksliai apibūdinusi Bitės visuomeninės ir kūrybinės veiklos principą: gyvenimo neužtenka nugyventi, reikia jį ginti, šviesinti, reikia padėti silpnesniam, įsipareigoti idealams.
„Suvokdami ko nors buvimo būdą praeityje, skaidriau matome tai, kas vyksta dabar, apsisprendžiame, pasirenkame“, – aiškina mokslininkė, kodėl turėtume gilintis į G.Petkevičaitės-Bitės gyvenimą, jos visuomeninį ir kultūrinį palikimą.
Glūdomoje – kultūros centras
Kad suprastum Bitės išskirtinumą, reikia žinoti laikotarpio, kuriame ji gyveno, ypatumus, aplinkybes, kuriomis ji kūrė.
G.Petkevičaitė-Bitė gimė 1861 metais Panevėžio rajone, Puziniškyje. Nuošalioje rašytojos tėviškėje, raudono mūro dvare, dabar veikia jos memorialinis muziejus.
Tiesa, į šį dvarą rašytoja įžengė 1901 metais, jau būdama subrendusi moteris. Už kelių šimtų metrų stovėjusių jos namų, kuriuose gimė, jau nebėra. Iki šių dienų išlikusį dvarą pastatė jos brolis Jonas Petkevičius.
Puziniškis G.Petkevičaitei-Bitei visada buvo patys brangiausi namai, savotiška šventovė, kurioje ji būrė to meto šviesuomenė atstovus ir glaudė vargšus.
Pasak V.Daujotytės, ši atoki vietovė amžių sandūroje buvo tapusi savotišku Lietuvos kultūros centru. Tai buvo ypatingi namai: garsaus gydytojo, humanisto Jono Petkevičiaus, gyvenusio žmonių labui ir tautos gerovei, bei jo dukters Gabrielės, visą gyvenimą ištikimai nešusios tėvo idėjų vėliavą.
Bitė, kaip ir jos tėvai, ignoravo žmogaus turtinę padėtį, rizikavo gyvybe dėl lietuvių kalbos, kovojo už paprastų žmonių teises, aukojosi dėl jų švietimo.
G.Petkevičaitė anksti liko našlaite. Jos mama Malvina Chodakauskaitė mirė, kai dukrai tebuvo vos devyneri. Iki 6 metų Gabrielės tėvai ir auklė su ja kalbėjosi tik lietuviškai, tai buvo retas atvejis tarp 19-ojo amžiaus Lietuvos bajorų.
Petkevičiai savo dukrai ir kitiems vaikams nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia – ne turtas, socialinė padėtis, o moraliniai dalykai: atjauta, sąžiningumas, dorumas.
Mergaitės motina buvo pasinėrusi į labdaringą veiklą, šelpė vargšus, maitino badaujančiuosius.
Petkevičių namuose tarnai buvo laikomi šeimos nariais, jeigu vaikai jiems prasikalsdavo, privalėdavo atsiprašyti.
Pirmą kartą iš Puziniškio Gabrielė išvyko 1865-aisiais. Jos tėvas tais metais buvo paskirtas į Joniškėlio ligoninę.
Joniškėlyje mergaitę mokė kalendorių autorius ir leidėjas Laurynas Ivinskis. Vėliau ji mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) valstybinėje gimnazijoje, baigė bitininkystės kursus Deltuvoje.
Gabrielė buvo gabi dailei, matematikai, kalboms, rūpinosi savo broliais ir jų vaikais.
Sulaukusi penkiolikos ji gavo mokytojos padėjėjos, o dar po dvejų metų – namų mokytojos diplomą.
Ji mokė, rėmė, šelpė neturtinguosius. Puziniškyje buvo užveisusi 50 avilių bityną, iš jo gautas pajams skyrė neturtingųjų vaikams mokyti.
Gyvendama Puziniškyje padėjo tėvui slaugyti ligonius, gaminti vaistus.
Tuo pat metu ji savo tėviškėje būrė inteligentus. Čia dažnai lankydavosi J.Jablonskis, J.Biliūnas, P.Višinskis, kiti to meto šviesuoliai. Puziniškyje kurį laiką gyveno ir kūrė rašytoja Žemaitė.
Dalis filantropės ir pedagogės luomo žmonių į ją žiūrėjo kaip į keistuolę, bet G.Petkevičaitė-Bitė nebijojo būti balta varna.
Tęsdama savo šviečiamąją misiją, ji dvare organizavo šeštadieninius kursus jaunimui. Į juos susirinkdavo apie 50 jaunuolių. Jie mokėsi aritmetikos, geografijos, Lietuvos istorijos, vokiečių kalbos, ūkininkavimo, higienos įgūdžių.
Rašytoja ir publicistė
Kūrybinis G.Petkevičaitės-Bitės palikimas turtingas ir įvairus. Labiausiai rašytoja žinoma kaip smulkiosios prozos kūrėja.
Į literatūrą ji įžengė trumpais kūrinėliais – aprašė savo patirtus įspūdžius iš kasdienio gyvenimo. Ją ypač jaudino moters beteisiškumo tema, jos siauras, buities persunktas gyvenimas, vaikų tamsumas.
Pedagogei į rankas atsitiktinai patekęs laikraščio „Varpas“ numeris paskatino ją imtis žurnalistės ir rašytojos plunksnos.
1890 metais laikraštyje pasirodė pirmoji Bitės publikacija, o jos veiklos idealu ir autoritetu tapo Vincas Kudirka.
Literatūros kritikų teigimu, 1900–1905 m. Bitė sukūrė didžiąją dalį savo smulkiosios prozos, taip pat ir geriausius apsakymus – „Nebe pirmas“ (1902), „Iš gyvenimo verpetų“, „Homo sapiens“ (1903), „Spauda leista“ (1904), „Dievui atkišus“ (1905), „Krislai“ (1905).
Šiuo laikotarpiu pradedančioji rašytoja išbandė jėgas ir dramaturgijoje. 1900 m. parašė dramą „Kova“. Tam įtakos turėjo jos dalyvavimas pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“ (1899) – Bitė buvo viena iš jo statytojų.
G.Petkevičaitės kūrybai daug įtakos turėjo ir pažintis su rašytoja Žemaite.
1896 m. ją aplankęs Povilas Višinskis atvežė Julijos Žymantienės apsakymo rankraštį. Vėliau G.Petkevičaitė-Bitė susipažino su Žemaite ir su ja draugavo visą gyvenimą. Pasivadinusios Dvi Moteri jos rašė pjeses ir komedijas „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.
Savo publicistiniuose straipsniuose G.Petkevičaitė-Bitė svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas.
1910–1912 m. ji redagavo ir savo straipsniais papildydavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Publicistės darbą dirbo beveik 50 metų.
Vienas garsiausių ir svarbiausių jos kūrinių yra „Karo meto dienoraštis“. Jis parašytas 1925–1931 metais. Jame rašytoja pavaizdavo Lietuvos kaimo žmonių gyvenimą per Pirmąjį pasaulinį karą.
Literatūros tyrinėtojai išskirtiniu vadina ir jos romaną „Ad astra“ (1933).
Profesorės V.Daujotytės nuomone, šis kūrinys galėjo gimti iš rašytojos noro sukurti savo alter ego, motyvuojant rūstų asmeninės laimės atsisakymą, pasiaukojimą, sąmoningą darbą savo tautai, savo visuomenei pasirinkimą.
Politikė, kūrusi respubliką
V.Daujotytė Bitę apibūdina kaip nestiprios sveikatos, neturinčią geležinių nervų, bet itin valingą, „užsispyrėlių, retųjų, ištvermingųjų veislės“. Pasak žymiosios lietuvių literatūros specialistės, G.Petkevičaitė turėjo prigimtinę galią veikti žmones, daryti jiems įtaką, sulaikyti pakeltą ranką, priversti paklusti.
Ši moteris nestokojo drąsos ir pasitikėjimo savimi. 1908 metais per moterų suvažiavimą jai buvo pavesta atidaryti renginį ir pasiūlyti pirmininku kunigą, tačiau Bitė netikėtai į šį postą pasisiūlė pati.
Anot V.Daujotytės, ši moteris – inteligentė, kultūrininkė visada, kai tik to pareikalaudavo aplinkybės, išeidavo į viešą politiką.
Profesorė neabejoja, kad Bitė anuomet buvo respublikonė plačiausia šio žodžio prasme. Jos idealas buvo demokratinė visuomenė, deklaruojanti žmonių prigimtinę lygybę, tautų tarpusavio supratimą.
G.Petkevičaitė savo prozos ir publicistiniuose darbuose nuolat akcentuodavo, kaip svarbu kovoti už savo ir kitų teises. Rašytoja teigė, kad respublika – tai ne vien pilietinės pareigos, bet ir žmonių teisės.
Bitė ne tik daug kalbėjo ir rašė apie pilietiškumą, bet ir pati elgėsi kaip pilietė.
1920–1922 metais ji buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą.
Mirus V.Kudirkai ir nustojus eiti leidiniui „Tėvynės varpai“, Bitė ryžosi tęsti šį darbą. Savo apžvalgose, iš pradžių pavadintose „Pasišnekėjimais“, o kiek vėliau – „Pasikalbėjimais“, ji įtaigiai aiškino apie savo šaliai aktualius dalykus, žadino tautos savimonę, plėtė jos akiratį – pasakojo apie kitose šalyse vykstantį nacionalinį atgimimą.
Tautos mokytoja
G.Petkevičaitė-Bitė aiškino tautai, kaip svarbu saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą. Į spaudos draudimą lotyniškomis raidėmis jį žiūrėjo kaip į didžiausią blogį, lietuvių tautos izoliaciją nuo pasaulinės kultūros.
Jos organizuotas būrelis platino draudžiamus laikraščius ir knygas Joniškėlio apylinkėse. Nuo 1901 metų, persikėlusi į Puziniškį, lietuvišką spaudą slėpė namuose esančioje slėptuvėje. Petkevičių šeima buvo persekiojama žandarų, jų dvare buvo daromos kratos.
Visą savo gyvenimą G.Petkevičaitė-Bitė ragino šviesti žmones, pastebėti gabius jaunuolius, ištraukti juos ir skurdo, paremti, suteikti globą ir išugdyti jų sąmonėje pareigą tuo pačiu atsilyginti kitiems. Taip elgėsi ir pati.
Bitė priglobė ir paskatino siekti mokslų daugybę žmonių, vėliau tapusių garsiais menininkais, mokslininkais. Vienas pirmųjų jos globotinių buvo Kazys Ulianskis, mokęsis dailės Varšuvoje, o paskui grįžęs į Panevėžį ir čia kūręs. Vienas paskutinių – skulptorius Bernardas Bučas.
V.Daujotytės teigimu, Bitė priklauso garbingiems Lietuvos mokytojams ir tiesiogine reikšme, kai kalbame apie jos mokytojavimą, ir apibendrinta, kai kalbame apie tautos, visuomenės autoritetus.
„Pagal ankstyvą sąmoningumą, pagal savo pareigos tautai, visuomenei, kultūrai, valstybei suvokimą, pagal pilietiškumą Bitę galima lyginti su V.Kudirka, P.Višinskiu, J.Tumu-Vaižgantu“ , – tvirtina V.Daujotytė.
Profesorės nuomone, G.Petkevičaitė-Bitė priklauso žmogiškumo fenomenui.
„Niekas, kas vertinga, nesukuriama lengvai. Ir Bitė buvo grūdinta itin sunkiomis sąlygomis, kurias ji visada sugebėjo pakreipti kilnumui, kūrybai, įsipareigojimams. Lemia ne sąlygos, lemia sąmonės reakcija į sąlygas“, – apie Bitę rašė mokslininkė.
1983 metais įsteigta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija. Ji skiriama už grožinės literatūros – prozos arba publicistikos – kūrinį, kuris meniškai ir įtaigiai atspindi Lietuvos, ypač jos kaimo, gyvenimą, kelia moralines ir dvasines problemas, aktualiai prabyla apie humanistines idėjas, kurios buvo akivaizdžios G.Petkevičaitės-Bitės gyvenime ir kūryboje.
V.Daujotytė siūlo prisiminti Bitę ne tik per jos gimtadienius. Profesorės nuomone, Panevėžio krašto žmonės turėtų didžiuotis, kad čia gyveno tokia iškili asmenybė.
„Panevėžys ir Panevėžio rajonas turi daug vardų, kurie yra verti nuolat kartoti. Bet G.Petkevičaitė- Bitė lieka svarbiausia – išsišakojusi, išsisėjusi Panevėžio krašto žemėse, vietose“, – rašo literatūros žinovė.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
