Jei sekmadienio vakarą balsai iš televizoriaus ims skambėti gerokai garsiau nei įprastai ir pasieks aukščiausius decibelus – nenustebkite. Tai ne technika. Tai – Panevėžio „Purpurinio“ choro skleidžiama energija.
Aštuoniolika skirtingų profesijų panevėžiečių susibūrė tam, kad įrodytų, jog Aukštaitijos sostinėje gyvena kūrybingi ir muzikalūs žmonės.
Kapitono vėliava – humoristo rankose
Jau ketvirtą sekmadienio vakarą panevėžiečių – ir ne tik jų – akys kryps į televizorių ekranus, kur „Didžiojo chorų mūšio“ scenoje vėl pasirodys Panevėžio „Purpurinis“ choras.
Aštuoniolika žmonių. Aštuoniolika skirtingų istorijų. Vienas tikslas – laimėti.
Jei kas nors mano, kad tai tik dar vienas choras, vadinasi, dar negirdėjo jų juoko per repeticijas, nematė jų užsispyrimo ir nejuto tos energijos, kurią patys choristai vadina labai paprastai – panevėžietišku charakteriu.
Panevėžio „Purpurinio“ choro kapitono raištis televizijos projekte patikėtas ironiškais vaizdo įrašais ir parodijomis internete išgarsėjusiam panevėžiečiui Justui Pečeliūnui.
Jo humoras ir gebėjimas uždegti publiką tapo vienu ryškiausių choro kozirių.
Justas neslepia, jog kapitono vaidmuo jam išties netikėtas. Juolab kad su dainavimu iki tol neturėjęs visiškai nieko bendra.
Dainavimas važiuojant automobiliu, ilgos choro repeticijos salėje. Justas atviras: prireikė daug kantrybės, kad galiausiai pralaužtų ledus.
Visgi jis jau įrodė, kad puikiai moka ne tik kurti humoristinius vaizdo įrašus, bet ir dainuoti.
„Labai netikėta patirtis ir norisi, kad ji niekada nesibaigtų. Jei eisime iki finalo, turbūt jame varysiu kaip kokia Vitni Hjuston“, – į sekėjus vaizdo įraše kaip visada linksmai kreipėsi J. Pečeliūnas.
Telpa visas miestas
Panevėžio „Purpurinio“ choro branduolys – aštuoniolika narių: nuo profesionalių atlikėjų, aktorių iki rinkodaros specialistų ar net šunų kirpėjų bei veisėjų. Tai choras, kuriame profesijos skiriasi, bet aistra muzikai – vienoda.
„Šis choras tikrai rinktinis. Jame daugybė labai spalvingų asmenybių, tai labai žavu. Nors didžioji dalis choro žmonių eina muzikos keliu – yra atlikėjai, muzikantai – taip pat turime choristų, kurių profesijos nėra susijusios su muzika. Tačiau jiems tai didelis pomėgis ir malonumas“, – sako Panevėžio choro skambesį per kiekvieną repeticiją kantriai šlifuojanti jo vadovė Gabija Sinė.
Perėjo milžinišką atranką
Choro atrankų procesas priminė tikrą talentų medžioklę.
Norintieji prisijungti prie choro pildė anketas, o susidomėjimas projektu, pasak Gabijos, buvo milžiniškas.
„Buvo daugybė norinčių dalyvauti, kai kas ir nespėjo pamatyti anketų. Pavyko surinkti stiprius, spalvingus ir talentingus žmones“, – sako G. Sinė.
Jai tekęs choro vadovės vairas – ne tik darbas. Tai asmeninė istorija.
„Kai sužinojau, kad vyks toks projektas, labai apsidžiaugiau, nes šito jau seniai trūko Lietuvoje. Gavusi pasiūlymą tapti Panevėžio choro vadove jį mielai priėmiau, nes čia aš gimiau ir užaugau. Čia prasidėjo ir mano kaip atlikėjos kelias. Man tai tikrai didelė garbė ir įvertinimas. Nors pati scenoje visada dainuoju viena, būti kartu su tokia didele ir puikia komanda labai smagu“, – šypsosi Gabija.
Televizija – kitas pasaulis
Anot G. Sinės, televizinis projektas turi visai kitą pulsą nei įprasti koncertai.
Čia dirbama ne tik žiūrovams salėje, bet ir kamerai bei tūkstančiams televizijos žiūrovų.
O tai reikalauja dar didesnio susikaupimo, tikslumo, nes kiekviena – net smulkiausia – detalė svarbi ir pastebima.
Pati Gabija didžiojoje televizijos projekto scenoje anaiptol ne naujokė.
Bemaž prieš penkerius metus ji muzikiniame projekte sugebėjo nukeliauti iki pat finalo ir užkariavo daugybės žiūrovų širdis.
„Nors ir turiu patirties televizijoje, bet „Didžiojo chorų mūšio“ mastas tikrai labai didelis. Užkulisiuose viskas labai intensyvu, dirba didžiulė ir profesionali komanda“, – pasakoja G. Sinė.
Choras tapo šeima
Anot G. Sinės, kūrybinis procesas chore verda nuolat. Bendravimas nesustoja net už repeticijų salės ribų.
Pats kolektyvas – tarsi gyvas organizmas, maitinamas bendrų idėjų ir diskusijų.
„Dirbame labai komandiškai. Kartu renkamės dainas, tariamės dėl pasirodymų idėjų, ieškome sprendimų, kurie geriausiai atskleistų mūsų chorą. Susirašinėjame kiekvieną dieną, beveik be perstojo. Kiekvienas labai stengiasi, atiduoda daug jėgų. Su choristais praleidžiame daugiau laiko nei su artimaisiais“, – kolektyvo užsidegimu džiaugiasi jo vadovė.
Nors kiekvienas pasirodymas scenoje chorui tampa išbandymu ir tikra emocijų banga, vis dėlto vienas jų vadovei įsiminė labiausiai – pats pirmasis, pažymėjęs visos šios muzikinės kelionės pradžią.
„Kiekvienas mūsų pasirodymas skirtingas. Tačiau labiausiai išskirčiau patį pirmąjį pasirodymą su daina „Kino filmai“. Jis buvo startas, pirmas žingsnis į projektą, su daug jaudulio, bet, manau, jame labiausiai ir atsiskleidė choro charakteris. Labai laukiame ir šio sekmadienio pasirodymo. Didžiuojamės, ką sukūrėme. Tikiuosi, kad didžiuosis ir visi panevėžiečiai“, – šypsosi G. Sinė.
Scenoje – kariai
Nors scenoje choristai spindi kaip ryškiausios žvaigždės, anot G. Sinės, užkulisiuose jie paprasti žmonės.
Vis dėlto, vos tik ateina metas lipti į sceną, jų charakteris tarsi persijungia – įsižiebia tikra kovinė dvasia.
„Panevėžio choras tikrai išsiskiria užsispyrimu ir darbštumu. Kiekvienas atsakingai žiūri į pasiruošimą, repeticijas, choristai atiduoda beprotiškai daug savęs ir savo laiko. Aukoja laisvalaikį, o kartais net darbus. Mes, panevėžiečiai, esame paprasti, nuoširdūs žmonės, bet kai reikia pakovoti už savus, galime būti ir veržliais kariais“, – sako Gabija.
Kovinę dvasią geriausiai apibūdina ir choristų požiūris į iškylančius iššūkius. Jiems, anot chorvedės, tiesiog neegzistuoja jokios ribos.
„Nuo pat pirmosios laidos visi buvo užsidegę daryti daug ir dar daugiau. Choro nariai yra labai drąsūs. Mums nėra žodžių „nepadarysim“, „per sunku“. Šis veržlumas – viena stipriausių choro pusių“, – mano G. Sinė.
Eis iki galo
Panevėžiečių užsispyrimas ir autentiškumas įkvepia ne tik komisiją, publiką, bet ir patį kolektyvą.
Būtent to, choro vadovės nuomone, ir reikia, kad pasirodymas „užkabintų“ žiūrovą.
„Svarbiausia yra tikrumas, kad pasirodymas būtų gyvas ir įtraukiantis. Tai ne tik garsas, bet ir vaizdas, choristų energija, judesys. Kai viskas veikia kartu – žiūrovas tą jaučia“, – teigia Gabija, pati labai gerai pažįstanti televizijos virtuvę.
Anot G. Sinės, choristai moka ne tik labai sunkiai dirbti, bet ir kartu smagiai leisti laiką.
„Per repeticijas daug juokiamės. Vieni nuo kitų pasikrauna geros energijos. Nors tempas beprotiškas ir tikrai pavargstame, jau nebegalime atsipalaiduoti – turime stengtis ir eiti iki pat galo“, – sako chorvedė.
Po finalinės natos
Anot G. Sinės, viena gražiausių akimirkų būna tada, kai nuskamba paskutinė nata, o choristai nulipa nuo scenos, tiek dirbę, repetavę, atidavę širdies, gali pasidžiaugti vieni kitais ir didžiuotis pasiektu rezultatu.
O gal buvo situacijų, kai viskas vos nesubyrėjo prieš pat pasirodymą ar jo metu?
Anot choro vadovės, iki šiol rimtų krizinių momentų dar nepasitaikė. Ir tiki, jog Panevėžio choras tokių sėkmingai išvengs.
Paklausta, kas svarbiau – jau nueitas kelias ar siekiama pergalė, G. Sinė neslepia didžiulio noro laimėti.
„Pergalė būtų stiprus impulsas. Tačiau ne mažiau svarbus ir pats kelias – bendri repeticijų rytai, tarpusavio palaikymas ir iššūkių sprendimas. Tai atsiminsime dar ilgai po šio projekto“, – šypsosi Gabija.
Stovi už nugaros
Už kiekvieno įspūdingo pasirodymo scenoje slypi nematoma, bet itin svarbi jėga – žmonės, kurie kuria, palaiko, motyvuoja ir visą procesą tvirtai laiko savo rankose.
Panevėžio „Purpurinio“ choro sėkmės formulė, pasak G. Sinės, pirmiausia prasideda nuo atmosferos, kurią pavyksta sukurti komandoje.
„Man, kaip chorvedei, svarbiausia, kad visi jaustųsi gerai, kad visos detalės ir visi klausimai, liečiantys muzikinę pusę, būtų sužiūrėti ir išspręsti. Rūpinuosi ir bendra atmosfera, kad visiems būtų gera ir smagu dirbti. Manau, dabar mums tai puikiai sekasi“, – šypsosi Gabija.
Anot G. Sinės, Panevėžio chorui pasisekė, jog turi puikų kapitoną Justą.
„Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi juo, kad taip stengiasi dėl choro, rūpinasi, kartu sprendžiame įvairius klausimus. Dirbame išvien kaip stipri komanda. Bendraujame kiekvieną dieną, turime labai fainą ryšį. Jo, kaip kapitono, indėlis yra tikrai didelis“, – sako Gabija.
Tačiau stipri komanda – tai ne tik choristai, kapitonas ar vadovė. Tai visas kūrybinis užnugaris, be kurio stebuklas scenoje paprasčiausiai neįvyktų.
„Turime labai talentingą prodiuserį, gerą draugą, gimusį ir užaugusį Panevėžyje – Titą Astafejevą. Jis rūpinasi pasirodymų aranžuotėmis ir choro skambesiu, kartais studijoje dirba net per naktis, kad paruoštų geriausią variantą“, – komandos atsidavimu džiaugiasi G. Sinė.
Su choru dirbanti panevėžietė choreografė Rūta Gruzdė kiekvieną numerį paverčia savitu, unikaliu pasakojimu – ji ne tik kuria judesį, bet ir drąsiai stumia choristus už komforto ribų, kad rezultatas būtų dar įdomesnis žiūrovų akiai.
Vizualiniu choristų įvaizdžiu rūpinasi panevėžietis stilistas Vainotas Jakštas, dirbantis su daugeliu žinomų Lietuvos atlikėjų ir puikiai jaučiantis scenos estetiką.
Svarbiu ramsčiu chorui tapo ir Panevėžio kultūros centras, kuris skolina erdves choristų repeticijoms, bei Panevėžio savivaldybė.
Anot G. Sinės, toks palaikymas chorui suteikia dar daugiau pasitikėjimo.
„Tai tikrai didelė atsakomybė, bet labai gera stengtis, kad gimtasis Panevėžys skambėtų garsiai“, – šypteli chorvedė.
Panevėžio „Purpurinis“ choras – daugiau nei kolektyvas.
Tai, anot G. Sinės, garsiai skambantis tikrumas ir panevėžietiškas užsispyrimas.
O palaikymas iš panevėžiečių ir žmonių visoje Lietuvoje tik dar labiau stiprina choristų ryžtą laimėti chorų mūšį.
„Po kiekvieno pasirodymo sulaukiame daugybės gražių žinučių. Su tokia pagalba norime eiti iki galo ir parodyti, ką dar gali Panevėžys“, – sako Gabija.
