Burtininkai, raganos, žmonės blogomis akimis – tai dar ne visa Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausiosios archyvarės Ritos Balkutės kompanija. Moteris dalyvauja ekspedicijose Lietuvoje ir užsienyje, renka liaudies medicinos žinias, domisi tradicinės kultūros paveldu.
R. Balkutė džiaugiasi, kad keliaudama turėjo galimybę susipažinti su įdomiais, mūsų tradicijas saugančiais kaimo žmonėmis.
Per trisdešimt tyrinėjimo metų R. Balkutė surengė daugiau nei šimtą ekspedicijų, surinko nepaprastai daug medžiagos apie liaudies mediciną ir magiją. Ji išmaišė visą Lietuvą ir pakalbino kone kiekvieną gūdaus kaimelio gyventoją. R. Balkutei teko bendrauti su burtininkais, raganomis, užkalbėtojais, žolininkais, aiškiaregiais. Surinktos žinios sugulė ne tik į knygą, bet ir į eskizus, tad moteris surengė parodą „Raganos, burtininkai, žmonės blogomis akimis“.
Neįprastus, stebuklingus reiškinius išsamiai tyrinėjanti Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausioji archyvarė tvirtina, kad pasakojimus apie nepaprastų galių turinčius žmones, jų elgesį, gebėjimą pakenkti ar padėti dažnas vertina skeptiškai, magiją, burtus ar užkeikimus laiko pramanu. O kai kurie tokių žmonių prisibijo ar net vengia. Tačiau, anot R. Balkutės, tai yra mūsų tradicinės kultūros paveldas.
Anksčiau tradicinė kultūra pasižymėjo tuo, kad buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Dabar situacija kitokia, bet turima daug informacijos.Pasak archyvarės, klausimas, tikėti ar netikėti, buvo ar nebuvo, susijęs tik su pažinimu.
„Labai svarbi žmogaus vertybė – žinios. Jos, net jei kontroversiškos, leidžia mums suprasti įvairius reiškinius. Jeigu gilinamės į bet kokią sritį, visada atrandame naujų dalykų. Yra ir nusistovėjusių tiesų, pavyzdžiui, kad Saulė sukasi aplink Žemę. Vėliau atsirado žmonių, kurie įrodė kitą tiesą. Nepaprastų galių turinčių žmonių tyrinėjimas yra tam tikra mokslo šaka, ji priskiriama prie tautosakos, folkloro, etnografijos srities. Ateityje, kai bus išmokta kitais metodais pažinti tą galią arba tam tikrą energijos rūšį, šie reiškiniai taps moksliškai paaiškinami“, – „Sekundei“ tvirtino R. Balkutė.
R. Balkutė džiaugiasi, kad keliaudama turėjo galimybę susipažinti su įdomiais, mūsų tradicijas saugančiais kaimo žmonėmis.
Tai – ne pramanai
Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausioji archyvarė džiaugiasi, kad keliaudama turėjo galimybę savotiškai prisiliesti prie išties įdomių, tikrąsias mūsų tradicijas saugančių ir puoselėjančių kaimo žmonių. Ji užrašė ne vieną sakmę apie raganas, burtininkus ar galinčiuosius nužiūrėti ir taip kenkiančius žmonėms, gyvūnams, augalams, net daiktams. R. Balkutė su tokiais susitiko, bendravo, juos įamžino nuotraukose.
Anot tyrinėtojos, sukauptos žinios ir išleista knyga vis dėlto leidžia sakyti, kad tokių nepaprastų galių turinčiųjų tikrai būta. Anksčiau beveik kiekvienas kaimas turėjo savo bobutę, žiniuonę ir į jas kreipdavosi, kai reikėdavo užkeikimu ligą išgydyti, audros debesį nuvyti, ar patinkamą asmenį privilioti. Buvo ir raganų, galinčių pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais, rupūžėmis, sukeliančių skausmą, sielvartą, neapykantą.
Kai kurie galėjo žvilgsniu pakenkti kaimynui, augalui, gyvūnui, net sugadinti audinį. Pavyzdžiui, apsilankiusi kaimynė, pasižiūrėjusi į vešlų augalą ir jį pagyrusi, galėdavo šį numarinti.
„Surinkti pasakojimai yra faktai. Apie įvairius reiškinius papasakojo ne vienas žmogus ir skirtinguose Lietuvos regionuose. Todėl galima daryti prielaidą, kad buvo blogų akių žmonių“, – įsitikinusi tyrėja.
Tikra ragana
R. Balkutė apie nepaprastą galią turinčius žmones sužinojo dar vaikystėje iš močiutės.
„Ji buvo labai gera pasakotoja, žinojo daug įvairiausių istorijų. Močiutė buvo žolių žinovė, mokėjo užkalbėti. Tačiau ji to nepraktikavo“, – prisimena pašnekovė.
Tačiau tikrasis pažinimo kelias prasidėjo Dailės akademijos ansamblyje, kuriam vadovavo etnologas Jonas Trinkūnas. Per pirmąsias ekspedicijas R. Balkutė užrašydavo dainas ir pasakas. Vėliau susidomėjo liaudies medicina ir 1987 metais apie ją pradėjo rinkti informaciją.
Pirmoji rimta kelionė buvo į Šalčininkų rajoną. Ten R. Balkutė išgirdo apie burtininką, užkalbėtoją, gydytoją Galinį. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Praėjus keleriems metams medžiagos rinkti išvažiavo į Molėtų rajoną. Ją labai sudomino pasakojimai apie raganas.
„Tada daug žmonių pasakojo apie raganą Pošiūnienę. Jie tikino, kad raganos namuose ant stalo stovėjo eglė, o ant jos šakų buvo sukabinti buteliukai su pienu. Aplinkiniai tikėjo, kad ši ragana atima iš karvių pieną. Nutariau ją aplankyti ir išpešti tą paslaptį.
Kaimelyje atradau trobelę. Kiemas apaugęs žolėmis, krūmais. Atrodė, kad ten niekas negyvena, bet įtarimą kėlė pulkelis vištų ir atviras langelis. Vieną kitą kartą pabeldžiau ir laukiu. Duris atidariusi bobutė atrodė kaip tipiška ragana: kuprota, ilga nosimi. Iš pradžių išsigandau ir net pamiršau, ko atėjau. Paskui apsiraminau, mes pasikalbėjome, po kiek laiko ir susidraugavome. Ji buvo labai gera žolininkė, tad nepaprastai daug medžiagos surinkau apie žoles. O apie ją kaime sklido įvairios kalbos“, – pasakojo R. Balkutė.
R. Balkutė įspėja, kad bet kokia magija ar burtai apgaulingi. Žmogui gali atrodyti, kad nori gero, o atsipeikėjęs dažnai pamato, jog rezultatai visiškai ne tokie, kokių tikėjosi.
Saugojosi įvairiais būdais
Kad apsisaugotų nuo blogų žvilgsnių, žmonės imdavosi įvairiausių priemonių. Norėdami nuvyti raganas, gryčios ir tvarto duris apkaišiodavo aštrų kvapą skleidžiančiomis žolėmis. Kai nužiūrėtos karvės nesileisdavo melžiamos, reikėdavo pašventintą dagio žiedą įmesti į kibirą ir į jį melžti, tada gyvulys pasveikdavo. Kad paršiukus apsaugotų nuo blogų akių, senoliai juos tris kartus apipurkšdavo vandeniu.
Kaimo žmonės prie gyvulių pririšdavo duonos ir druskos, vaikus smilkydavo šventintomis žolelėmis. Nuplovę stalo kampus, tuo vandeniu apšlakstydavo vaikus ir gyvūnus. Taip naikindavo blogo žvilgsnio poveikį.
„Žmogus žinojo, kad jo blogos akys, todėl neidavo į tvartą arba negirdavo vaikų. Aplinkiniai taip pat vengdavo tokių akių, neleisdavo nužiūrėti vaikų, gyvūnų ar augalų“, – sako R. Balkutė.
Anot tyrinėtojos, nužiūrėti galima specialiai arba netyčia. Nužiūrėjimas dažnai susijęs su pavydu ar kerštu.
Kartais žmonės ir patys nežino, koks stiprus jų žvilgsnis. Blogą akį gali turėti bet kas: vos tik gimęs kūdikis, ištikimas draugas ar net dvasininkas.
Archyvarės teigimu, nužiūrėjimas egzistuoja ir šiomis dienomis. O kodėl blogos akys, yra daugybė priežasčių. Viena iš jų – vaiko atžindymas.
„Mamoms, kurios maitindavo kūdikį, nebuvo leidžiama vaiko atžindyti antrą kartą. Jeigu praėjus parai nuo saulės nusileidimo vaikas nebuvo maitinamas, vadinasi, maitinti jo nebegalima. Jeigu mama vis dėlto žindo antrą kartą, vaikas būna blogomis akimis ir gali nužiūrėti kitus“, – tvirtina R. Balkutė.
Pavydžios akys – pavojingos
Kita priežastis, pasak Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausiosios archyvarės, – kai žmogus keistai gimsta ir yra šiek tiek kitoks. Keistai gimsti – ateiti į pasaulį kojomis į priekį.
R. Balkutės tikinimu, tradicinėje kultūroje tai, kas tvarkinga, nekelia jokių anomalijų. Žmogus, kuris kitaip gimsta, gali būti kitoks. Tarkim, jeigu jo viena akis mėlyna, o kita – ruda, yra galimybė, kad jis nužiūrės.
Dar vienas pavojus – pavydaus žmogaus akys. R. Balkutė pataria akylai saugoti savo paslaptis, didžiausius norus ir svajones.
Pasak moteris, dar yra vadinamoji lemtinga minutė.
„Ji labiausiai atitinka mūsų šiandieną. Pavyzdžiui, Lietuvos rinktinė pralaimėjo olimpiadoje. Tai – buvo vienas iš tų pavyzdžių, kai buvo nužiūrėta krepšininkų sėkmė. Ekranuose spindėjo šūksniai: „Mes nugalėsime!“, „Mes geriausi ir stipriausi!“ Rodėsi, kad tiesiog ateisime ir pasiimsime pergalę. Niekada nereikia sakyti op, neperšokus griovio. Tokia vieša akcija, kai buvo giriamasi iš anksto, ir buvo visiškas nužiūrėjimas savo sėkmės“, – mano R. Balkutė.
Etnologė pabrėžia, kad turime būti kuklesni, mažiau girtis, mažiau viešai rodyti vaikus, kad patys neprarastume savo sėkmės.
Anot tyrėjos, ir dabar reikia saugotis nuo blogo žvilgsnio. O vienas iš lengviausių būdų tai padaryti – grįžus namo nusiprausti. Ir vaikus būtina nuprausti, ypač tada, kai verkia ar būna neramūs.
Dar vienas būdas – pasipuošti bet kokia raudona detale. Tai gali būti plaukų segtukas, šalikėlis, segė ar net pats drabužis. Tada blogas žvilgsnis visų pirma kris ne į žmogų, o į ryškų akcentą.
Magija pavojinga
R. Balkutė įspėja, kad bet kokia magija ar burtai yra labai pavojingi. Žmogui gali atrodyti, kad nori gero, o atsipeikėjęs dažnai pamato, jog rezultatas visiškai ne toks, kokio tikėjosi.
„Jeigu esi magijos magistras, viską gali. Ar paprastas žmogus, neturėdamas jokių medicinos žinių, gali atlikti chirurginę operaciją? Tikrai ne. Taip yra ir su burtais. Visko pagrindas yra žinios. Tam, kad imtumeisi magijos, reikia baigti mokslus, turėti savo mokytojus ir jų prižiūrimam praktikuotis.
Jeigu nemokate, bet to imatės – prisišauksite nelaimę“, – perspėja R. Balkutė.
Anot tyrėjos, žmogus nežino savo galių. Pavyzdžiui, norint prisivilioti vyrą ar turtus, galima tai padaryti, tačiau nežinia, ką teks paaukoti. Tokie burtai gali pakenkti ne tik buriančiajam, bet ir jo artimiausiems žmonėms
„Burtai ir magija nėra žaidimas. Jeigu nemokame valdyti energijos, ne iki galo ją suprantame, tai tikrai anksčiau ar vėliau viskas baigsis bloguoju vaikams ar kitiems mūsų artimiesiems“, – pabrėžė R. Balkutė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
