Rugsėjo 19 dieną Bronė Pobedinskienė atšventė šimtąjį gimtadienį. „Esu paprasta kaimo moteris“, – apie save sakė jubiliatė.
Su dukters Liudos šeima Panevėžyje gyvenanti šimtametė miestiete būti nenori, jos mintys dažnai plasnoja Upytės link, į gimtuosius Stultiškius, kur prabėgo visas gyvenimas.
Vos prieš keletą metų dukra ir sūnus B. Pobedinskienę šiaip taip įkalbėjo palikti sodybą ir keltis į miestą, pas savuosius.
Vasaromis garbaus amžiaus senolė dar puikiai tvarkydavosi savarankiškai, bet žiemomis, kai kiemą užversdavo sniegas, viena likti nebegalėjo, todėl, nors ir nenoromis, persikraustė į miestą.
„Kojas skauda“, – pasiskundė lazdele pasiramsčiuodama svečius sutikusi šimtametė, paklausta, kaip jaučiasi. Daugiau, sakė, lyg ir nėra kuo skųstis, gyvenanti gerai.
Kiekviena senolės diena prasideda spauda. Papusryčiavusi, pasitvarkiusi, ji sėda prie stalo ir skaito „Sekundę“, o kartais dar ir sūnaus atneštus respublikinius laikraščius.
Smagiausia senolei būna, kai randa ką nors gero parašytą apie gimtąjį Upytės kraštą. Tada skaito net po kelis kartus, kitiems rašinį rodo.
Atsisėdusi prie lango šimtametė mėgsta klausytis Marijos radijo. Tikinti moteris bažnyčioje jau nebeturi sveikatos lankytis, tad retkarčiais, jos prašymu, dukra pakviečia dvasininką į namus.
B. Pobedinskienė sako, kad tiek daug metų jai Dievulis skyrė, jokių pastangų dėl to nereikėjo dėti. Ir jos mama, ir brolis, ir vyras amžinybėn išėjo gražaus amžiaus sulaukę.
„Gal dėl to, kad nebuvau pikta, o gal kad labai daug dirbau taip ilgai gyvenu“, – svarstė šimtametė.
Apie jokias dietas ar maisto derinimus ji nė girdėt nebuvo girdėjusi.
„Savo auginau, savo valgiau“, – sakė ji ir pabrėžia, kad dažnai ant stalo rauginti, troškinti kopūstai, duona ir lašiniai ar kumpis būdavo.
Darbšti moteris, gera šeimininkė, bitininkė, giedotoja, – taip apie savo motiną pasakoja jos dukra. Du vaikus užauginusi, dviejų anūkų, trijų proanūkių sulaukusi šimtametė džiaugiasi artimųjų meile, šviesia senatve, dar nebloga sveikata ir tik gimtojo kaimo ilgesys kartais verčia atsidusti: „O kad galėčiau ten sugrįžti.“
Kiekvieną šimto metų sulaukusį pensininką sveikinančių „Sodros“ atstovų duomenimis, šiemet šimtmečio proga buvo pagerbtos aštuonios Panevėžio miesto ir rajono gyventojos. Dar keturioms ši įspūdinga sukaktis ateis iki metų pabaigos.
Įdomu, kad šiemet šimto metų sulaukė tik moterys, vyrų jubiliatų sąraše nėra.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
