Londone gyvenantis panevėžietis Klaudijus Kairys – mados fotografas, Lietuvoje įvairiems žurnalams kūręs žinomų žmonių portretus, rengęs populiarių serialų aktorių fotosesijas, iki šiol didžiausią kūrybos džiaugsmą jaučia darydamas makiažą.
Fotografijos – kaip nebylus kinas
Ketvirtus metus Londone gyvenantį ir dirbantį 33 metų fotografą Klaudijų Kairį emigruoti paskatino ne troškimas užsidirbti krūvą pinigą, o kūrybiniai ieškojimai. Jo fotografijose įamžinti tarsi iš praėjusių laikmečių nužengę žmonės.
Klaudijų kurti įkvepia anuomet sukurti filmai su Marlene Dytrich, Laiza Minneli, jį žavi Frederiko Felinio ir jo amžininkų filmai. Fotografuojamus modelius, aktorius ir kitus žmones K. Kairys nukelia keliais dešimtmečiais atgal ir sukuria retro stiliaus personažus.
Aš ir pats jaučiuosi taip, tarsi turėjau gyventi anais laikais“, – prisipažįsta originalių portretų meistras.
Prieš pradėdamas fotosesiją, Klaudijus analizuoja modelio veidą, gilinasi net į antakių linkį ir sukuria tokį retro personažą, kokį įžvelgia.
Jis režisuoja fotografiją nuo pradžios iki pabaigos: parūpina fonui reikalingų atributų, aprengia modelį, jį nugrimuoja. Žiūrint į jo sukurtus žmonių portretus atrodo, kad jie savo veidų ekspresija pasakoja nepaprastą savo gyvenimo istoriją.
Tiesą sakant, ir paties Klaudijaus gyvenimo istorija nepaprasta. Fotografija nebuvo jo vienintelis pašaukimas. Fotografuoti ir gilintis į šį meną jį paskatino aistra daryti makiažą.
„Kurdamas makiažą atiduodi visą širdį, įdedi daug darbo, o visa tai, ką sukūrei, netrukus dingsta. Norėjosi išsaugoti tai, ką esu padaręs, todėl pradėjau fotografuoti“, –„Sekundei“ pasakojo jis.
Pirmoji mūza buvo teta
Kalėdų atostogų į gimtąjį Panevėžį grįžęs K. Kairys porą savo sukurtų darbų – tetos Violetos Kokanauskaitės portretų – eksponuoja Dailės galerijoje veikiančioje Panevėžio metų fotografų parodoje.
Pasak Klaudijaus, teta buvo jo pirmasis modelis, mūza, įkvėpėja, ant kurios veido jis atlikdavo kūrybinius eksperimentus.
K. Kairys daryti makiažus pradėjo dar besimokydamas J. Balčikonio gimnazijoje. Pirmiausia savo tetai, paskui – klasės draugėms. Vaikinuką piešimas ant žmogaus veido taip užvaldė, kad jis net savo močiutės neišleisdavo pas kaimynus nenugrimavęs.
Tuomet jis, žinoma, neturėjo kokybiškų makiažų priemonių. Klaudijus dabar juokiasi, kad jo modeliai, jiems ant veido užtepus tuomet populiarios kreminės pudros, vaikščiodavo tarsi su kauke.
Tačiau vaikinas dėl to nesuko galvos – jam buvo be galo įdomu keisti žmonių veidus.
Tik K. Kairio mama, drabužių modeliuotoja Liudvika Kairienė, nesileido sūnaus grąžinama.
„Mama visada turėjo griežtą savo nuomonę Ji ir dabar yra didžiausia mano kritikė, kurios pastabas ir patarimus aš labai vertinu“, – sako fotografas.
Vienturtis šeimoje Klaudijus užaugo, kaip jis juokauja, tarp medžiagų ir madų žurnalų. Berniukas valandų valandas analizuodavo modelių veidus, suskaičiuodavo blakstienas.
Sūnų motina nuvedė į Dailės mokyklą, piešimo K. Kairys mokėsi ir privačiai. Jis noriai gilinosi į dailę, tačiau noras kurti ant žmogaus veido buvo stipresnis už visus kitus pomėgius.
Kartą parduotuvės „Kristina“ vadovai jam, dar moksleiviui, pasiūlė pamėginti daryti makiažą. Pasak Klaudijaus, ten jis pirmą kartą turėjo galimybę išbandyti garsių kosmetikos firmų makiažo priemones.
Baigęs vidurinę K. Kairys įstojo į dabartinės Kauno kolegijos menų fakultetą, buvusį S. Žuko taikomosios dailės technikumą, studijuoti dizaino.
Vaikino pasirinkimą lėmė ir žavėjimasis garsiu dizaineriu Juozu Statkevičiumi.
„Jis buvo man kūrėjo pavyzdys. Žinojau, kad Juozas mokėsi tame technikume, tad ir aš ten įstojau“, – pasakojo panevėžietis.
Studijų metais K. Kairys daug laiko praleisdavo drabužių dizaino katedroje, kolekcijas pristatantiems modeliams darydavo makiažą. Vienu metu vaikinas buvo nusiteikęs mesti dizaino studijas ir mokytis drabužių modeliavimo, tačiau mama sūnų pasodino ant žemės.
„Ji mane įtikino, kad modeliuoti ir siūti drabužius ne man. Ir tikrai, turėjau progų įsitikinti, jog nesu sutvertas tokiam darbui“, – kalbėjo jis.
Tuo metu K. Kairys jau fotografavo. Kai kurie dėstytojai, matyt, įžvelgę studento gabumus šioje srityje, sakė, kad jis turėtų studijuoti fotografiją. Klaudijus nebesiblaškė, bet jo diplominis darbas buvo susijęs su fotografijos menu.
Geriausi modeliai – aktoriai
Po studijų vaikinas įsidarbino reklamos agentūroje, paskui kūrė interneto svetainių dizainą.
„Aš nesijaučiau laimingas, negalėjau savęs išreikšti“, – pamena jis.
K. Kairys susipažino su tuomete žurnalo „Ieva“ redaktore Eva Tombak, kuri jam pasiūlė dirbti žurnale fotografu. Paskui Klaudijus dirbo žurnale „Stilius“, fotografavo kitiems leidiniams.
Jis kūrė žinomų, garsių žmonių portretus, fotografavo pramogų pasaulio atstovus, modelius.
Televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys jo paprašė padaryti fotosesijas populiariems serialams „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“ ir kitiems.
„Dariau aktoriams makiažą, parinkdavau fono atributiką, kartais juos ir rengdavau. Žodžiu, turėjau pakankamai laisvės improvizuoti ir labai tuo džiaugiausi“, – pasakojo jis.
Pasak K. Kairio, mados modeliai turi charizmą, o aktoriai dar ir geba įsikūnyti į kokį tik nori personažą, akimirksniu supranta fotografo idėją.
Pavyzdžiui, Klaudijus sugalvojo aktorių Saulių Balandį nufotografuoti su kostiumu ir brendžio taure sėdintį pilnoje putų vonioje – grįžo pavargęs ir panoro atsipalaiduoti.
K. Kairys vonią aktoriui paruošė vienoje baldų parduotuvėje. Fotografas jaudinosi, kaip S. Balandis reaguos į šį sumanymą, tačiau aktorius iš karto suprato mintį ir tobulai įkūnijo fotografo įsivaizduojamą personažą.
Larisą Kalpokaitę Kairys įamžino išsipuošusią virtuvėje minkančią tešlą. Baldų salono virtuvėje jis primėtė ant žemės bulvių, iš anksto nupirko tris maišus miltų, užminkė tešlą, kurią taksi atgabeno į saloną, nupirko medžiagos blizgančiais žvyneliais gabalą, juo apjuosė aktorę ir „suknelę“ susegė žiogeliu.
R. Kalpokaitė nė nemirktelėjusi įsijautė į glamūrinės šeimininkės vaidmenį.
Emigracijos pliusai ir minusai
K. Kairys būtų galėjęs ir toliau dirbti Lietuvoje, tačiau jis norėjo praplėsti akiratį, pamatyti, kuo alsuoja mados, fotografijos pasaulis užsienyje. Londone panevėžietis turėjo draugų fotografų, tad susikrovė lagaminus ir išvyko į Anglijos sostinę.
Londone Klaudijaus niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Pasak jo, svetimoje šalyje viską tenka pradėti nuo nulio, užsitarnauti gerą vardą. Konkurencija tarp fotografų didelė.
Panevėžietis fotografuoja mados modelius, rengia fotosesijas, imasi visų užsakymų, kuriuos tik gauna. Pasak K. Kairio, šiame mieste fotografai gali įgyvendinti fantastiškiausius sumanymus – nėra dalykų, kurių negalėtum gauti fotosesijai. Tačiau viskas nemažai kainuoja.
Klaudijui buvo savotiškas atradimas dirbti su įvairaus gymio modeliais. Pasak jo, Lietuvoje sunku sutikti ryškių, egzotiškų, netipiškų veido bruožų žmonių, o Londone, tautų katile, jų daug.
Jam ypač imponuoja rytietiško gymio modeliai. Teko fotografuoti japoną vaikiną ilgais, iki liemens siekiančiais blizgančiais plaukais, kurio veidas priminė ikoną.
Fotografo teigimu, Londone net merginos manekenės ir vaikinai manekenai dažnai yra kitokie nei Lietuvoje.
„Yra modelių, kurie pas mus tikriausiai būtų laikomi negražiais, bet jų veido bruožai labai išraiškingi. Tenykščių modelių, pavyzdžiui, dideli dantys yra ne trūkumas, o privalumas“, – pasakojo jis.
Anglijoje Klaudijus makiažą kuria daugiau savo malonumui, dalyvauja įvairiuose projektuose, kur realizuoja aistrą grimuoti.
Jis svarsto, jog laimingiausias, ko gero, būtų dirbdamas grimuotoju teatre.
„Žiūrėdamas filmą ar spektaklį, aš beveik negirdžiu, ką aktoriai kalba. Matau tik jų veidus ir man be galo įdomu“, – kalbėjo jis.
Artimiausiu metu K. Kairys nesiruošia grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau gimtinėje mielai imtųsi kokių nors įdomių projektų.
Vyras nemano, kad liks Anglijoje ilgam. Nors jis ten turi daug draugų, pažįstamų, dirba mėgstamą darbą, nesijaučia savas.
„Prie anglų visuomenės gali pritapti, tačiau jų kultūra, pasaulėjauta vis tiek nebus artima“, – sakė jis.
Inga SMALSKIENĖ
