Spausdintas žodis Lietuvoje vertinamas ir gerbiamas dar nuo tų laikų, kai 16 amžiuje buvo išleista pirmoji lietuviška knyga
J. Masiulio knygynas Panevėžyje. 1933-ieji.
„Skaitymo metai“, „Knygų Kalėdos“, „Vasara su knyga“ ir daugybė kitų šiais laikais rengiamų akcijų skatina nuo pat mažens susidraugauti su knyga, priimti ją į savo gyvenimą, atrasti visus jos teikiamus turtus ir vertybes.
„Skaitanti Lietuva – stipri Lietuva. Knyga moko mus pažinti pasaulį, suprasti ir atjausti. Ji įkvepia mylėti savo šalį“, – ne kartą pabrėžė ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pavartę jau daugiau kaip devyniasdešimt metų leidžiamo „Panevėžio balso“ numerius pamatysime, jog laikraštis visada buvo aktyvus skaitymo propaguotojas, pristatydavęs panevėžiečiams naujus leidinius, pasakodavęs apie knygas, jų autorius, skatindavęs domėtis įvairia literatūra. Ne kartą prisiminti ir lietuviškos knygos draudimo metai, knygnešiai.
Laikraščio prenumeratoriams neretai knygų buvo dovanojama. Štai kviesdami užsisakyti „Panevėžio balsą“ 1927-iems metams leidėjai pirmiesiems dviem šimtams prenumeratorių žadėjo dovanoti po P. Butkaus knygą „Ekskursija į Švediją“.
Informacijos versmė
Spauda dėmesio skyrė ne tik grožinei literatūrai. Matyti, jog ir prieškariu įvairių knygų pasirinkimas
buvo didelis, skaityti, mokytis tikrai buvo iš ko.
„Žodynai – informacijos šaltinis“, – viename 1926 metų „Panevėžio balso“ numeryje rašė P. Butėnas ir pasakojo apie išleistus įvairius žodynus, o jų minėta net keliolika.
„A. Juškevičiaus lietuvių kalbos žodynas, žodžiai aiškinti rusų ir lenkų kalba. Aiškinamieji žodžiai kirčiuoti (suprask, su pažymėtomis priegaidėmis). Sunkoka jis begauti, bet dar provincijos šviesuolių knygynuose jis galima užtikti. Darbas rimtas.“ (Citatų kalba netaisyta.)
„P.Matulionio – Kalnuotumo ir nuotakumo Lietuvos ir jos pakraščių žemėlapis su žymesnėmis apgyventomis vietomis, iš naujo sustatytas 1918–20 m. Kodėl aš jį čia miniu? Todėl, kad jis yra „žodynas“, tik vietovardžių. Sakytum, pasiimk „Lietuvos apgyventos vietos“ ir ten rasi visus Lietuvos žodžius, miestelius ir k. surašytus“, „Rygiškių Jono „Mūsų žodynėlis“ „Vargo mokyklos“ priedėlis, išleistas Voroneže 1918 m. Voronežas – Rusijos miestas. Ten karo metu buvo daug lietuvių tremtinių ir jų įstaigų susispietę.
Lietuviams tremtiniams reikėjo visko, reikėjo ir žodyno. Rygiškių Jonas tokį žodyną ir paruošė. Jis kirčiuotas, dauguma žodžių turi aiškinimų. Veikalas nepasenęs ir pirštinas.“ Pasakodamas apie žodynus, autorius pažėrė ir šiek tiek kritikos: „Atsiprašau, turiu čia truputį progos nuklysti į šalį ir pasiskųsti visuomenei tais žodžiais: „Panevėžio knygynai amžini apsileidėliai! Kol mus, provincialus, pasiekia kurios geresnės knygos, išeina ne mėnuo, bet dažnai net pusę metų ir kartais kiauri meteliai. Nei tu žmogus nuėjęs knygyno katalogą gausi, nei prisiprašysi atsiųsdinti, nei… (nebesakysiu daugiau). Taigi, tuo būdu nemanau ir naujojo žodyno anksčiau, kaip lig velykų ar jurginių Panevėžio knygynuose susiklausinėti.“
Iš pranešimų laikraštyje matyti, kad buvo leidžiamos įvairiais klausimais galinčios nušviesti knygos. Pavyzdžiui, 1933 metais išleista veterinarijos specialistų parašyta, 5 litus kainavusi knyga „Naminių gyvulių gydymas“, litą kainavęs „Kino bibliotekos leidinys“, išverstas žinomo asketiškų knygų autoriaus kunigo R. Rodrigeso marijonų vienuolijos išleistas kūrinys „Tobulybė“ ir kt.
Dalijosi įspūdžiais
Įspūdžiais apie perskaitytas knygas laikraščio puslapiuose dalijosi ne tik knygų leidėjai, jų pardavėjai, bet ir skaitytojai.
Štai viename prieškario numeryje pasirašiusysis „Kunigas B.“ pasakoja: „Vos tik pamačiau priminimus, kad išėjo „Kitų pėdomis“, kaip tuoj per „Bangos“ spaustuvę persikviečiau į savo padangę. O dabar, kur tik nugriebdamas kiek laiko, vis imu už „Kitų pėdomis“ ir čiulpte čiulpiu gražius ir dar gražiau suskirstytus pavyzdžius. Šitoji storulė ne vien man, bet ir daugumai Lietuvos dvasininkų bus tuomi inkaru apsisaugoti nuo sausų pamokslų. O kas gi nežino, kad pavyzdžiai patraukia. Jie traukia prie visko, trauks ir Dievo žodžio klausytis.“
Apie 1924 metais išleistą Jono Aleksos „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ rašoma: „Knygelėje paliesti opiausieji Lietuvos žemės ūkio klausimai, kurių nagrinėjimas privalo būti kruopščiausiai daromas tuč tuojaus, kad padėjus Lietuvai ekonominiai sustiprėti. Mūsų nuomone, tąją knygelę privalo perskaityti kiekvienas, kam nors kiek rūpi Lietuvos gerovė ir jos ateitis.“
Skaitytojai buvo kviečiami įsigyti įvairių knygų. Štai 1931 metais apie save priminė lietuvių ir prancūzų draugijos knygynas. „Vienintelis prancūzų knygynas Lietuvoje. Visos mokslo literatūros ir meno srities naujenybės. Įvairūs Paryžiaus dienraščiai, iliustruoti madų žurnalai. Neseniai gautos žymiausių prancūzų dailininkų paveikslų reprodukcijos.“
Dažnai primenama apie knygų naujienas. Pavyzdžiui, „Pavasario“ knygynas skelbėsi ką tik gavęs „naujausios laidos 1939 metų mišiolų ir brevijorių“.
Gydomoji knygos galia
Beveik prieš keturiasdešimt metų „Panevėžio tiesa“ rašė, jog kalbėdami su aukščiausiosios tarybos deputatu „panevėžiečiai prašė pasiekti, kad ateinančiame penkmetyje būtų suprojektuota ir pastatyta Viešoji biblioteka vienam milijonui knygų“.
„Milijonas knygų. Lobis, kurį sunku ir suvokti. Nejučia prisimena Kraštotyros muziejaus ekspozicija: knygnešio Jono Labuko stalas, kuriame būdavo slepiama lietuviška spauda. Netrukus – šiemet gegužės 7 dieną – sukaks septyniasdešimt penkeri metai – kai išsigandusi artėjančios revoliucijos, carinė valdžia panaikino spaudos draudimą“, – rašo „Panevėžio tiesa“.
Straipsnyje teigiama, kad per tuos metus „knyga, ištikimoji draugė ir patarėja, ir sunkiausių išbandymų metais buvo greta, kvietė kovai, darbui, ieškojimui“. „Ir mes teisėtai didžiuojamės galį gimtąja kalba skaityti pasaulio klasikus nuo Homero iki mūsų laikų.“
Knygos bičiulių klubas kvietė panevėžiečius pasisakyti tema „Knyga mano gyvenime“ ir laikraščio puslapiuose buvo dalijamasi žmonių nuomonėmis, įspūdžiais,
„Jau senovėje medicinos tėvas Hipokratas teigė, kad reikia gydyti ne ligą, o ligonį. Šis nurodymas aktualus dar ir šiandien. Literatūros istorijoje užfiksuotas ne vienas atvejis, kai perskaityta knyga pakeitė skaitytojo veiksmus ar net likimą“, – rašė Panevėžio laikraštis prieš trisdešimt metų.
Straipsnyje, pavadintame „Biblioterapija. Kas tai?“ buvo pasakojama apie Respublikinės Panevėžio ligoninės biblioteką ir atkreiptas dėmesys: „M. Voltas rašė, kad daugelyje ligoninių biblioteka yra vienas iš svarbiausių padalinių, kurie kartu su gydytoju gydo ligonį. Biblioterapija – tai spausdinto žodžio galimybių panaudojimas ligonių gydymui, profilaktikai, psichinei reabilitacijai. Biblioterapijos tikslas – sukurti kompleksiniam gydymui palankų emocinį foną ir padėti besigydančiajam kovoti su liga.“
Rašyta, jog ligoniams rekomenduojama knyga, „kurią skaitydamas ligonis pajustų gyvenimo grožį, optimizmą, surastų dvasinių jėgų nugalėti ligą. Džiugu, kai į biblioteką ateina ligonis, norintis perskaityti knygą, kurią rekomendavo jį gydęs gydytojas. Tuomet aišku, kad gydytojas, pažindamas ligonį ir pats daug skaitęs, nukreipia jį teisingiausia gydymo linkme“.
Kad knyga taptų svarbiausia
Prieš keletą metų „Panevėžio balso“ kalbinta vienos leidyklos vadovė sakė: „Dažnai pirkėjai piktinasi, kad užsienyje knygos pigesnės nei Lietuvoje. Tai tikra tiesa, bet nereikia pamiršti, kokie anglų ir lietuvių kalbomis leidžiamų knygų tiražai.
Angliška knyga be kliūčių pardavinėjama visame pasaulyje, o išleistos lietuvių kalba tiražas toks menkas, kad net lyginti negalima. Pasiteisinimas, neva neskaitau, nes knygos brangios, tėra apsimetinėjimas. Lyg ir negražu prisipažinti, kad skaityti tingisi, o pasipiktinti, kad knygos neįperka, yra tarsi savotiškas pasiteisinimas. Iš tiesų yra galimybių knygų nusipirkti. Ir gana pigiai, per akcijas leidėjai jas pardavinėja už savikainą ir netgi dar mažesnę kainą.
Cigarečių pakelis taip pat brangiai kainuoja, o kai kas surūko visą per dieną. Jei už tiek, kiek per mėnesį išleidžia rūkalams, nusipirktų knygų, nespėtų nė perskaityti. Kai prie kasos matau, kaip spalvotos knygutės prašančiam vaikui tėvai aiškina neturintys pinigėlių, o patys ramiai prie pirkinių pasideda cigarečių pakelį, manau, kad ne taip prioritetus dėlioja.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
