Lietuvoje nedaug žinoma apie Iraną, jo gamtą, papročius, istoriją, nors persai, svarbiausi valstybės gyventojai, yra netolimi mūsų, indoeuropiečių palikuonių, giminaičiai.
M. Abramavičiaus nuotr.
Nepažįstami atspalviai
Dailininko, poeto, fotografo, rašytojo Mariaus Abramavičiaus paprastas žvilgsnis į mums menkai pažįstamą kraštą paneigė mitus ir atskleidė tikrąjį Irano gyvenimą. Pasirodo, ten, kaip įvardija keliautojas – kitoje Mėnulio pusėje, viskas taip pat kaip ir visame pasaulyje. Ir televizijos laidos panašaus stiliaus kaip „Klausimėlis“, ir per radiją atsitiktiniam klausytojui užduodami kvaili klausimai, ir juokingų atsitikimų reportažai, viskas, kaip būdinga žmonėms: vyrai nori moterų, moterys – vyrų, o kas iš to išeina, kai toks nuolatinis valdžios spaudimas ir kontrolė, tai jau kitas reikalas. Visa kaip „normaliame“ pasaulyje – vieni turtingi, kiti ne, bet visi svajonių pilni, nors kartais ir su Mėnulio atspalviu.
„Iranas mums – tolimas ir nežinomas tarsi kita Mėnulio pusė. Kaip gyventi ten, kitoje Mėnulio pusėje, kaip būti, keliauti, valgyti ir miegoti? Kaip iš ten siųsti laiškus ir žinutes, kaip bristi į sūrius Persijos įlankos vandenis ir eiti senu Tebrizo turgumi, kaip laukti traukinio ir kaip važiuoti autobusu, ką valgyti rytais ir kaip likti vienam pietų metu, kaip klausti kelio ir kaip išmokti tikėti, kodėl žodžiai kitokių formų ir prasmių ir kodėl jie vartojami gyvenimo papuošimams?
Viskas čia įmanoma ir įsigyvenama, tik tas taruf… Klausausi tų žodžių ir taip sunku priimti, kad visa tai, kas kalbama kitoje Mėnulio pusėje, yra tik kalba, tik tuščios formos, tik žodžiai, skraidantys po erdvę tarsi mėtomas kamuoliukas. Nekenčiu taruf“, – teigia M. Abramavičius ir paaiškina, kad tai mandagumo forma, kai sakai tai, ką nori išgirsti kitas, bet visiškai nereiškia, kad tai yra tiesa.
Laikas be žymių
Fotomenininkas pasakoja, kad Irane lankėsi keturis kartus. Pirmą sykį po šią šalį keliavo prieš septynerius metus, tiesa, ne vienas – su draugu. Tada bičiuliai, besilankydami Gruzijoje, netikėtai nusprendė pamatyti Iraną ir, kaip sakoma, kartą paragavę negalėjo sustoti. Anot M. Abramavičiaus, pastaruoju metu į Iraną galima rasti nebrangių lėktuvo bilietų ir nuskristi ten per Minską ar Kijevą. Kelionė su persėdimais gali kainuoti nuo 100 eurų, o ir pačiame Irane patogu keliauti viešuoju transportu. Taip pat nesudėtinga rasti vietą nakvynei, nes toje šalyje daug nedidelių viešbučių.
M. Abramavičius atkreipė dėmesį, kad iraniečiai gyvena be streso, atsipalaidavę, jie gali ką nors pažadėti ir netesėti. Apskritai jie niekur neskuba.
„Iranas man visada buvo kaip svajonė, kažkas nepasiekiamo. Kultūriškai tai yra toliau nei Australija ar Naujoji Zelandija, ir noriu pabrėžti, kad didžiausia baimė neišsipildo – ten nėra teroristų, šalyje gyvena normalūs žmonės, ten sustoja laikas, niekas niekur neskuba ir nesako: aš nespėsiu. Ten pavėluoti neįmanoma. Žinoma, iraniečiai laikrodžius turi, bet tai nereiškia, kas sutarus konkretų laiką jie tada ir ateis. Jeigu kitame mieste susitartume susitikti 12 valandą, o iranietis iš savo miesto išvažiuotų tik 14 valandą, tai galima sakyti, kad visai neblogai. Svarbiausia – tai nėra melavimas ar apgavystė, jie gyvena atsipalaidavę, autobuso gali laukti kad ir valandą, o pavargę gatvėje atsisėsti ir ilsėtis tiek, kiek nori. Jie net į darbą laiku neateina“, – pasakoja M. Abramavičius.
Tačiau, lietuvio nuomone, reikalai nesiklosto lėčiau, nei, tarkime, nuolat skubančių Vakarų žmonių. Vietiniai gyventojai dirba nuo 8 ar 9 valandos ryto. Pirmą valandą dienos prasidedanti pietų pertrauka trunkanti net keturias valandas. Tuo metu vietiniai papietauja, pamiega. Darbą visi pradeda 17 valandą. Darbo diena baigiasi 20 ar 21 valandą. Tada uždaromos įstaigos, įmonės ir dauguma parduotuvių.
„Per pietų pertrauką miestai ištuštėja, dingsta visi žmonės – jie pietauja namuose. Teko matyti, kaip elgiasi iraniečio žmona, laukianti vyro, šiek tiek užtrukusio mieste ir laiku negrįžtančio pietauti. Apšaukė jau namų prie durų. Vyras bandė švelniai teisintis, bet buvo mikliai sulankstytas, supakuotas, išlygintas ir prie stalo pasodintas“, – šypsodamasis vaizdžiai pasakojo keliautojas.
Nuo A iki Z
Lietuvis sako, kad šioje šalyje daugelis prekiauja gatvėse. Anot jo, Iranas atrodo kaip didelis turgus. Jei ko nors nori, rasi, kur nusipirkti, tik reikia užtikti tinkamą gatvę. Tarkime, kai kuriose vietose parduodami tik vaisiai ar net vien citrinos, kitose gali įsigyti varžtų, kur nors kitur – tik batų, dar kitur – tik sulčių. Pasak keliautojo, Irane yra greito maisto užkandinių, kuriose galima užsisakyti, pavyzdžiui, omletą su duona ir kitokių patiekalų, tarkime, vien tik pupelių, burokėlių ar kitų daržovių.
„Ėjau gatvele netoli metro ir skaičiavau, ką parduoda. Kukuliai, batai, daržovės, šalti viščiukai, vonios reikmenys, batų raišteliai ir tepalai, paskui – kostiumai, kabeliai, visokios spyruoklės, didelės ir mažos, net nesuprasi, kam jos skirtos. O už kampo – auksas, auksas ir auksas – kabinamas, segamas, užmaunamas ir kitaip nešiojamas. Kol radau, ko ieškojau, išmokau Irane naudojamus skaičius. Pasirodo, visos krautuvėlės sunumeruotos, tik eiliškumas nestandartinis. Pusė visų numerių yra vienoje gatvės pusėje ir kai jau turėjo būti mano ieškomas, pasirodo, jis kitapus ir visai ne nuo gatvės pradžios. Bet ieškoti nenuobodu – tiek krautuvių apžiūrėjau, tiek prekybininkų pamačiau ir su jais pasišnekėjau“, – prisimena M. Abramavičius.
Lietuvis sako, kad važiuojant per Irano sostinę Teheraną, kai pats nevairuoja, įdomu stebėti aplinkinius.
„Čia bet kada dvi juostos gali tapti trimis, visi į priekį slenka po truputį, neskubėdami, automobilio veidrodėlis liečiasi prie kitos mašinos veidrodėlio. Joks dviratis ar pėsčiasis neįsispraustų“, – tvirtina pašnekovas.
Musulmoniška erotika
M. Abramavičius teigia, kad iraniečiai itin svetingi ir net nemokėdamas kalbos galėjo su jais užmegzti ryšį gestų kalba. Tuoj kviečia į namus, vaišina arbata. Menininkas papasakojo ir apie musulmonišką erotiką, keliautojas atskleidė ir kitą jos pusę, pavyzdžiui, paslėptą moters kūną prilygino tiesiog palapinei.
„Skaros, šalikai, skraistės – jos ne dengia, jos tik paryškina, jos kreipia dėmesį, kviečia flirtuoti. Gražu žiūrėti, kai eidama gatve braukia pirštų galiukais palei skaros kraštą, kur ji liečiasi su plaukais, paspaudžia po skara pūpsantį kuodą ir vėl ranka veido pakraščiu slysta. Priekyje ryškiai šviečiančią plaukų sruogą paslepia, o ji vėl išnyra, tada vėl ją slepia ir jai neišnirus, pati ranka perbraukia ir tą sruogą tarsi nesąmoningai ištraukia, tarsi tiesiog taip – erdvei įelektrinti. Prie kaklo atlaisvina apjuostą skarą, kad oro daugiau būtų, ir vėl truputį suskliaudžia. Toks nuolatinis žaidimas ar darbas be poilsio dienų viešumoje. Kaip skaros laikosi ant pakaušyje susuktų kuodų, nesuprantu. Tik kai skraistė jau visai ima slysti, suima abiem rankomis už kraštų, pakelia, akimirkai atidengia plaukus ir juos greitai uždengia, bet vis tiek daug plaukų lieka išorėje – atskleidžia moters grožį. Bet čia tik apie tas, kurioms skaras ryšėti – prievolė. Tų, kurios dėl įsitikinimo ar dėl šeimos susisukusios į juodus audeklus, nė vienas plaukas nekyšo, nebent dar kitos skaros kraštas vos vos šviečiasi“, – pasakoja keliautojas.
Užburianti poezija
Kadangi M. Abramavičius itin mėgsta poeziją, negalėjo likti abejingas prie poetės Zahir ol Doleh kapo matytam vaizdui. Rašytojas pasakoja, kad nedidelėse kapinėse, įsispraudusiose tarp gyvenamųjų namų, kuriose palaidota poetė, skambėjo jos pačios skaitomos eilės.
„Žodžiai sklido iš merginos laikomo išmaniojo telefono. Šalia jos sėdėjo du vaikinai, rūkė, mąsliai klausėsi erdvėje dainingai sklindančio jausmingo teksto. Priėjau arčiau, teksto nesupratau, bet mane paveikė tembras ir ta erdvė. Kapinėse buvo labai tylu, nesigirdėjo net miesto ūžesio“, – prisimena pašnekovas.
Menininkų atstovui teko lankytis ir tokiose vietose, kur sunkiai suvokiamas menas gali užvaldyti kiekvieno širdį.
„Draugas Ali mane nusivedė į vienas dirbtuves, paslaptingą rūsį, kur visi kažką kūrė, dirbo, raižė, piešė, klijavo, kartkartėmis parodydami savo kūrinius šios studijos globėjui, garsiam menininkui. Išvydau kitą kultūrą, kitą matymą, pajautimą su gausybe jautrumo fluidų, atsidarančių į visas puses. Net tai, kaip man įteikiamas bloknotas, kaip prisėda šalia, kaip laukia, kada pažiūrėsiu, – visa tai spindėjo tokia neįprasta man kūno kalba. Viena mergina rodė žavią akvarelę, ne vieną, o tris pilnus bloknotus, ir kiekviename piešinyje buvo tai ragai, tai demoniškos akys, tai kiti tamsiosios pusės niuansai“, – pasakojo lietuvis
Dosjė
Marius Abramavičius-Neboisia – dailininkas, poetas, fotografas, keliautojas, rašytojas, videomenininkas, aitvarų meistras ir vadinamosios Užupio Respublikos diplomatas, šiuo metu Užupio ambasadorius Persijoje (Irane) ir Santus Spiritus. 13 metų dirbo Užupio Respublikos ambasadoriumi Tibete. Pristatė daugiau nei 70 autorinių fotografijos ir tapybos parodų Lietuvoje, Gruzijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitose šalyse. Organizavo ne vieną akciją, festivalį, plenerą, kultūrinį renginį kviesdamas įvairių pasaulio šalių menininkus į Užupį ir kitas pasaulio erdves. Leidžia aitvarus su vėliavomis. Stato vertikales bokštus lygumose ir kalnuose, dykumoje ir vandenyje. Aplankė daugiau kaip 30 pasaulio šalių. Pradėjo rašyti knygas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
M. Abramavičiaus asmeninio archyvo nuotr.
-
- Marius Abramavičius
