Bokso ringe įprasta matyti raumeningus, stiprius vaikinus, tačiau ir dailiosios lyties atstovės vis dažniau renkasi šią sporto šaką. Kitose Europos šalyse besiboksuojančios merginos jau seniai nieko nebestebina, o Lietuvoje vis dar kelia nuostabą.
Be bokso pirštinių nebeįsivaizduoja
Bokso ringas ir dailiosios lyties atstovės daugumai mažai ką bendro turintys dalykai. Tačiau praėjusį savaitgalį vykusiame V.Karpačiausko bokso turnyre daugiausia dėmesio ir palaikymo susilaukė būtent besiboksuojančios merginos. Tik penkioliktus metus einanti Rūta Sutkutė liko antra, bet jos treneris Petras Prokofjevas įsitikinęs, kad tai tik pradžia: jeigu ir toliau aktyviai treniruosis, laukia ne vienas medalis. To puikiausias įrodymas – trenerio auklėtinė Deimantė Sipavičiūtė yra ne tik Lietuvos čempionė, bet ir pasaulio čempionato, vykusio Barbadose, dalyvė.
Pati Rūta savęs, bokso pirštines padėjusios į šalį, jau nebeįsivaizduoja ir svajoja baigusi mokslus tapti profesionalia bokso trenere.
Pasak merginos, reikia pačiam išdrįsti lipti į ringą ir tada bus lengva suprasti, kad boksas – tai ne tik vienas kito daužymas storomis pirštinėmis.
„Save matau tik čia, bokse, o ne kokiuose nors šokiuose“, – įsitikinusi Rūta.
Mielos veiklos ji ieškojo dailės mokykloje, muzikuodama, tačiau save atrado ne šiose srityse. Prieš dvejus metus į bokso salę ją atsivedė brolis. Nors treneris P.Prokofjevas Rūtos nepriėmė – teigė, kad merginoms yra daug estetiškesnių sporto šakų, tačiau ji po kiek laiko vėl grįžo. Tuo labiau kad čia treniravosi ir tėtis, ir brolis.
„Kai pripranti prie krūvio, visai nesunku. Aišku, kartais suima tingulys, bet tėvai neleidžia praleisti treniruočių, todėl kiekvieną vakarą mane galima rasti čia, bokso salėje“, – kalbėjo R.Sutkutė.
Ji mokosi sporto klasėje, kur tarp didelio būrio berniukų – tik penkios mergaitės. Rūtos teigimu, gal kada berniukai ir draugiškai per dantį patraukia, kad ši – boksininkė, tačiau visi užsiima viena ar kita sporto šaka, todėl ją supranta ir nevarsto kreivais žvilgsniais.
Nors didžiąją dalį laisvalaikio – bent pusantros valandos per dieną – panevėžietė skiria boksui, bet atranda laiko ir kitiems užsiėmimams.
Po sporto treniruočių ji skuba į orkestro „Sklepučini“ repeticijas: jau ketverius metus groja althornu.
„Mokslai nuo tokios veiklos tikrai nenukenčia, o savaitgalis skiriamas draugams ir šeimai. Suspėju visur“, – patikino Rūta.
Sunku įveikti stereotipus
Treneris P.Prokofjevas teigė, kad boksininkės Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, vis dar yra retenybė. Lietuvės yra labai moteriškos, todėl renkasi estetiškesnes sporto rūšis. Tačiau atsiranda ir tokių dailiosios lyties atstovių, kurios nevengia ir stiprių, vyriškų sporto šakų.
„Kalbama, kad mūsų Lietuvos čempionės Deimantės Sipavičiūtės tėvai laukė sūnaus, o gimė dukra boksininkė. Aišku, juokauju, bet yra tokių merginų, kurios nori rinktis vyriškas sporto šakas“, – sakė treneris.
Anot P.Prokofjevo, kita problema, kodėl bokse merginos vis dar retenybė – patiems treneriams, ypač vyresniosios kartos, sunku įveikti stereotipus. Jie treniravo tik vaikinus ir yra įsitikinę, kad merginoms bokse – ne vieta.
Nors tokios sporto šakos kaip karatė ar tekvando kažkada irgi buvo laikomos tik vyrų užsiėmimu, bet dabar merginos imtynininkės jau nieko nebestebina.
„Moterų boksas Lietuvoje vis dar yra embriono stadijos. Aišku, tas judėjimas vyksta, bet labai lėtai. Visų pirma, mūsų lietuvės labai moteriškos ir renkasi kitas sporto šakas, kita vertus, daugelis trenerių į bokso salę net neįleidžia merginų“, – teigė P.Prokofjevas.
Pasak trenerio, Rusijoje, Airijoje, Norvegijoje, Australijoje ir kitose šalyse merginos labai aktyviai sportuoja. Net yra įrengtų tik moterims ir merginoms bokso klubų. O Lietuvoje – tik keli klubai, kuriuose dirbantys treneriai apsiima treniruoti ir dailiosios lyties atstoves. P.Prokofjevas moteris bokso subtilybių mokyti ryžosi tik prieš septynetą metų. Per metus į bokso salę užsuka apie 10–20 merginų, bet iš jų lieka ir rimtai sportuoja tik kelios.
Treniruojasi su vaikinais
Trenerio teigimu, Lietuvoje merginų bokso lygis dar gerokai atsilieka. Aišku, Europoje yra ne viena lietuvė, profesionaliai užsiimanti aukšto lygio boksu, dalyvaujanti tarptautiniuose turnyruose, tačiau dažniausiai jos treniruojasi ne Lietuvoje, o kurioje nors kitoje Europos šalyje.
„Šią savaitę mama ar globėja atvedė mergaitę, kuri dvejus metus gyveno Airijoje ir aktyviai sportavo. Ir grįžusi gyventi į Lietuvą nori toliau boksuotis. Airijoje ši sporto šaka labai išplėtota. Užsienyje besitreniruojančios lietuvės tampa Europos ir pasaulio čempionėmis. Ten visai kitos tradicijos, o mūsų šalyje tas judėjimas tik įsibėgėja“, – pasakojo merginas treniruojantis specialistas.
Pagrindinė priežastis, kodėl moterų bokso lygis taip lėtai kyla, P.Prokofjevo tikinimu, yra ne tik susiformavusios tradicijos, bet ir sportininkių trūkumas.
Dažna atėjusi į pirmąją treniruotę pasijunta ne savo vietoje ir daugiau nebepasirodo.
Merginos, skirtingai nei vaikinai, nėra suskirstytos į grupes, todėl įvairaus amžiaus, svorio ir pasirengimo dailiosios lyties atstovės turi rungtyniauti viena su kita.
R.Sutkutė praėjusį savaitgalį vykusiame V.Karpačiausko bokso turnyre pralaimėjo savo varžovei, nes ji buvo ir gerokai vyresnė, ir labiau patyrusi.
„Norvegijoje besiboksuojančių merginų yra gerokai daugiau nei vaikinų, todėl jų ir lygis aukštesnis. O Lietuvoje kiek kitaip. Merginoms, nes jų yra labai mažai ir nesusidaro poros, tenka treniruotis su vaikinais. Aišku, kartais jos nuskriaudžia vaikinus, jie turi pasitempti“, – šypsojosi P.Prokofjevas.
Kaip juokavo bokso specialistas, kai vyresnius trenerius pakeis jauni, situacija merginų bokse tikrai pagerės.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
