Nuo vaikystės dainavimo talentu garsėjanti panevėžietė Indrė Grikšelytė pastaraisiais metais turi daugybę veiklos, tačiau leidžiasi įgyvendinti vis naujų sumanymų, planų, projektų. „Gal esu darboholikė, – juokiasi ji, – tačiau neįsivaizduoju gyvenimo be įdomių užsiėmimų, judėjimo, bendravimo su žmonėmis, naujų potyrių.“
Laikas – galimybėms išnaudoti
Laiko pasikalbėti Indrė Grikšelytė randa tarp repeticijos ir koncerto – ką tik kartojosi kūrinį, ką tik rengėsi koncertinius drabužius, o netrukus kils į sceną dainuoti akompanuojant Panevėžio rajono pučiamųjų orkestrui „Aukštyn“, po jausmingai atliktos dainos sulauks audringų plojimų ir koncerto vedėjos bus pavadinta mūsų krašto perlu. Po koncerto pabendravusi su seniai matytais Panevėžio krašto muzikais į tėvų namus grįš tik pernakvoti ir jau rytą skubės į Vilnių. Ten – ir paskaitos universitete, ir kursinio darbo rašymas, ir būsimų pasirodymų repeticijos, ir darbas įrašų studijoje, ir sportinių šokių pamokos, ir net keli koncertai per savaitę. O savaitė – niekuo neišsiskirianti: tiek veiklos dvidešimtmetė nuolat turi kelerius pastaruosius metus.
„Visos dienos minučių tikslumu sudalytos, suplanuotos, gyvenu pagal griežtą dienotvarkę – kitaip nieko nespėčiau. Žinau: tėvai, artimieji labai rūpinasi, kad esu taip užsiėmusi, kad jau seniai neturėjau atostogų, ilgesnio poilsio… Bet man labai gera taip gyventi.
Kada, jei ne dabar, kai esu jauna, galėsiu taip gyventi, išnaudoti visas man įdomias galimybes, imtis vis naujos veiklos, patirti užsiėmimų įvairovę, sulaukti įdomiausių, netikėčiausių pasiūlymų“, – sako Indrė. Ir čia pat patvirtina savo nuostatų tikrumą: rodos, tarp turimų darbų jau nerasdama laiko nė vienam naujam, ką tik gavo itin įdomų pasiūlymą dainuoti ir, ilgai negalvojusi, sutiko. „O kaip kitaip? Pirma, tai, ką man siūlo, – dar nebandyta. Antra, labai džiaugiuosi, kad esu reikalinga, kad mane pastebi, kviečia. Juk mano gyvenimas taip ir klostosi – nieko specialiai nedarau, nesisiūlau, nelendu žmonėms į akis – darbai ir žmonės patys mane suranda“, – patikina mergina.
Nenorėjo dainavimo paversti rutina
Panevėžiečiai Indrę dainuojančią mato ir girdi jau keliolika metų. Pirmąsyk į sceną viename konkurse su savo grojančiais ir dainuojančiais tėvais Vida ir Raimondu Grikšeliais ir vyresne seserimi Daina ji kopė būdama vos trejų metukų. Paaugusi dainavimo mokėsi pas garsų pedagogą Gendrių Jakubėną, dalyvavo daugybėje Lietuvoje ir užsienio šalyse vykusių vokalistų konkursų, nesyk tapo jų laureate, nugalėtoja, daug koncertavo, filmavosi televizijos laidose.
Skirtingai nei nemažai daliai talentingų vaikų, Indrei dainavimas neliko tik gražiu vaikystės, paauglystės prisiminimu – jos muzikinė karjera ir dabar klostosi puikiai. Tačiau savęs mergina nevadina dainininke. „Esu dirbanti studentė, – šypsosi ji, – tokia, kaip ir daugelis kitų mano bendramokslių. Tik mano darbas po paskaitų ne toks kaip daugelio, nedirbu pardavėja, padavėja, turiu galimybę daryti tai, kas man miela ir įdomu – dainuoju. Beje, dainavimą, rengimąsi koncertams galiu vadinti netgi savotiška studijų praktika: studijuoju informologiją – dalyką, apimantį vadybą, viešuosius ryšius, profesinio įvaizdžio kūrimą, reprezentavimą. Man tai labai įdomu, sunkiai įsivaizduoju save studijuojančią ką nors kita. Esu labai dėkinga sesei, sužinojusiai apie šią studijų programą ir patikinusiai, kad ji man puikiai tiks.“
Mergina neslepia, kad įpratę ją matyti besimokančią dainuoti ir dainuojančią bičiuliai, pažįstami neabejojo, kad, baigus gimnaziją, kitas jos gyvenimo etapas bus muzikos studijos. Ir ji pati gana rimtai domėjosi galimybe toliau mokytis dainavimo, net buvo išsirinkusi šalį, kurioje galėtų imtis Lietuvoje nesančių specifinės dainavimo srities studijų. Tačiau planus pakeitė pokalbis su pažįstamu muziku iš Olandijos. „Galima sakyti, jis vienu sakiniu privertė mane susimąstyti, ko tikrai noriu. Sako – kai dabar tu dainuoji arba kalbi apie muziką, tu visa švyti, tavo akys blizga; ar taip būtų, jei muzika taptų tavo studijų objektu, darbu… – prisimena Indrė. – Ir iš tiesų, juk ir tėvai nevertė mokytis muzikos mokykloje, nespaudė kalti, nespraudė į rėmus, visomis išgalėmis stengėsi nesumažinti veržlumo, kūrybiškumo. Iki šiol esu ir jiems, ir savo mokytojui Gendriui Jakubėnui už tokį požiūrį dėkinga. Nusprendžiau, jog pradėjus studijuoti dainavimą atsirastų pavojus visa tai prarasti, muziką paversti ne meile, o rutina, darbu. Nežinau, kas bus toliau, bet šiuo metu tokiu sprendimu esu labai patenkinta. Juo labiau kad galimybių mokytis ir ieškau, ir randu – daug dainuoju, klausausi tiek savo, tiek kitų dainininkų įrašų, analizuoju klaidas, konsultuojuosi, dirbu su profesionalais, rimtais pedagogais, įrašų studijų darbuotojais. Jei tik pakanka savikritiškumo ir noro stengtis, toks darbas labai naudingas, tikrai padeda keistis, tobulėti.“
Stilių įvairovė leidžia nenuobodžiauti
Puoselėti talentą Indrei padeda ir tai, kad neapsiriboja kokiu nors muzikos stiliumi. Ji dainuoja solo, buvo viena iš televizijos „Chorų karų“ projekto dalyvių, net kelių projektų su Panevėžio ir Vilniaus pučiamųjų orkestrais solistė, yra visateisė jaunos populiarėjančios grupės DAR narė ir diksilendo „Sveetband“ vokalistė. „Oi ne, neįmanoma, – juokiasi panevėžietė, prašoma įvardinti, kur ir ką dainuoti jai mieliausia, – viskas, ką dainuoju, man ir patinka, ir įdomu, o svarbiausia – viskas skirtinga, nesijaučiu prisirišusi prie vieno stiliaus, nuobodžiaujanti. Man patinka ir soul, ir r‘n‘b muzika, ir kokybiškas „popsas“, ir lengvas džiazas – per tą savo veiklos įvairovę turiu galimybę dainuoti viską. Jokiu būdu nenorėčiau ko nors atsisakyti ir likti dainuoti tik ką nors viena.“
Indrės minimas „lengvas džiazas“, lindyhopas – diksilendo „Sweetband“ stilius. Iš visos Lietuvos susibūrę muzikantai groja tik gyvai, vokalistei suteikia galimybių improvizuoti. Ne mažiau svarbu, pasak dainininkės, ir tai, kad kolektyvo nariai yra ir geri bičiuliai, kone šeima, su kuria smagu tiek koncertuoti, tiek repetuoti, tiek šiaip leisti laiką.
Draugystė ją sieja ir su kito kolektyvo – grupės DAR nariais. Joje, be Indrės, dainuoja realybės šou išgarsėję Vudis (Arvydas Martinėnas) ir Grūdas (Algirdas Grudinskis) bei panevėžietė Kristina Mažeikaitė. „Mus sieja ir panašus požiūris į muziką, ir noras dirbti profesionaliai, nedainuoti primityviai. Nors muziką dainoms kuria Vudis, aranžuotėmis, vokalo subtilybėmis rūpinamės visi, kartais per naktis sėdim ir diskutuojam, kol padarom tai, kas visiems keturiems patinka. Esame nusprendę visais grupės reikalais rūpintis patys, todėl mūsų veikla – ne tik dainavimas, bet ir rūpinimasis koncertiniais drabužiais, fotosesijomis, koncertais, reklama. Be to, įkūrę viešąją įstaigą, organizuojame ne tik savo koncertus, bet ir kitus renginius, turime nemenkų planų. O dabar svarbiausias projektas – jau tuoj prasidėsiantis koncertų turas ir kompaktinės plokštelės įrašai“, – sako I.Grikšelytė.
Svajonėms įgyvendinti stinga laiko
Nors pradėjo kartu su gana žinomais atlikėjais dainuoti vis labiau populiarėjančioje grupėje, Indrė gavo galimybę susipažinti su daugelį jaunų žmonių taip viliojančiais pramogų pasaulio užkulisiais. Tačiau jiems ji sako esanti gana abejinga: „Tame šou pasaulyje nemažai nenuoširdumo, konkurencijos, paviršutiniškumo, daugiaveidiškumo – man tokie dalykai nepatinka. Neturėjau ir neturiu noro pulti prie vadinamųjų žvaigždžių, jas kalbinti, pažindintis…
Jei savaime susiklosto draugiški santykiai, natūralus bendravimas – puiku, tačiau galvoti, su kuo būtų naudinga bendrauti, prie ko prisišlieti – ne man. Labiau mėgstu būti stebėtoja, o bendrauju su tais žmonėmis, su kuriais man gera. O gera su daug kuo, aš apskritai esu įsitikinusi, kad gyvenu tarp puikių žmonių. Turiu draugų, turiu šeimą, su kuria esame labai artimi, galime vienas kitą labai arti prisileisti, išsipasakoti, gauti ir duoti patarimų.“
Noras išlaikyti tvirtus ryšius su artimaisiais Indrei yra kone vienintelė priežastis, dėl kurios ji kartkartėmis apgailestauja įsisukusi į tokios aktyvios veiklos verpetą. Nepavyksta tiek, kiek norėtųsi, pabūti su draugais, šeima, kone pirmą vasarą taip retai lankėsi pamiltame kaime pas senelį.
Ko dar norėtųsi, jei atsirastų laisvo laiko? „Labai noriu pakeliauti, kur nors toli išskristi, – atskleidžia svajonę mergina. – Vaikystėje, paauglystėje ir po Lietuvą, ir po užsienius keliavau nemažai, tačiau vien į koncertus, konkursus. Dar norėtųsi imtis rimtesnių ispanų kalbos studijų – šiek tiek jos mokiausi, labai susidomėjau, tačiau laiko gilintis stinga. Kita vertus, jei ko nors tikrai noriu, laiko tam atrandu. Pavyzdžiui, dar mokydamasi Panevėžyje pradėjau lankyti sportinių šokių užsiėmimus. Jų nemečiau ir išvažiavusi į Vilnių. Po paskaitų, darbo įrašų studijoje, repeticijų vakarinės šokių treniruotės taip gerai pailsina smegenis… Anksčiau lankiau sporto klubą, bet šokiai patinka kur kas labiau – tai ne tik fizinis krūvis, bet ir atsipalaidavimas, pagaliau ir scenoje reikalingos laikysenos mokymasis, na, ir iššūkis – juk norisi išmokti ko nors naujo, nebandyto. Laiko randu ir tokiam buitiškam dalykui kaip valgio gaminimas – be jo irgi sunkiai įsivaizduoju savo dienas. Man ši veikla ir patinka, ir bent kiek rūpintis savimi padeda. Daug dirbant, lakstant lengva susilpninti imunitetą, o šiltas skanus naminis maistas, tikiu, naudingas. Kita vertus, neabejoju, kad tiek psichologinei būsenai, tiek fizinei sveikatai svarbiausia – gera dvasinė savijauta. Jei esi savo rogėse, gali save realizuoti, jei kiekvienas užsiėmimas teikia malonumo, tai ir jautiesi puikiai.“
Jurga ŠVAGŽDIENĖ, Sekunde.lt
