Atšalus orams ir prasidėjus peršalimų ir gripo sezonui, daugelis suskubo stiprinti imunitetą ar kovoti su jau užpuolusiais virusais. Be abejonės, viena efektyviausių iki šiol žinomų priemonių – medus ir bičių produktai.
Paprastai iš gamtos syvų suneštomis gėrybėmis prekiauja šiek tiek žilstelėję ir labai mieli bitininkai, tačiau apie medų ir jo stebuklingas savybes valandų valandas gali pasakoti ir vienas jauniausių Panevėžio bitininkų Vaidas Arbutavičius.
Jo bitininkavimo patirtis – daugiau kaip penkiolika metų, nors pačiam bitininkui vos trisdešimt. Darbas su bitelėmis buvo tik jauno vyro laisvalaikis ir aistra, profesionalaus sportininko karjeros siekęs panevėžietis savo ateitį siejo su sportu, bet gyvenimas taip viską sudėliojo, kad meilė bitėms tapo ir pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu. Šiemet jis išrinktas geriausiu rajono bitininku, o konkurse „Pažangiausias bitynas Lietuvoje“ tapo finalininku.
Ieškantiesiems papildyti savo atsargas naujo derliaus kokybišku medumi bitininkas pataria drąsiai pirkti visą lietuvišką medų. Prastas medus gali būti tik tas, kurio neaiški kilmės šalis. Kai kuriuose prekybos centruose galima rasti medaus ir iš tolimosios Kinijos. Todėl prieš perkant svarbu įsitikinti, ar jį bitelės sunešė iš lietuviškų pievų, laukų ir miškų.
„Su kitais bitininkais dažnai pajuokaujame, kad gandas, jog kai kurie į medų maišo cukraus, gyvuos dar ilgai. Visa tai atėję dar iš sovietmečio, kai kolūkiams pagal tam tikrus standartus reikėjo prisukti tam tikrą kiekį medaus, bet ką daryti, kai jo nėra? Tada maišiukas cukraus – ir reikalingas kiekis medaus yra. Dabar taip daryti finansiškai neapsimoka – cukrus per brangus. Be to, jeigu nori iš bitininkavimo gyventi, reikia dirbti kokybiškai“, – „Sekundei“ teigė vienas jauniausių Panevėžio bitininkų.
Tiesa, dėl netinkamų laikymo sąlygų medus gali tapti nekokybiškas. Paprastai didieji prekybininkai medų perka statinėmis ir jį patys išpilsto. Iki keturiasdešimties laipsnių medaus savybės nepakinta, tačiau neretai išpilstant medų jis perkaitinamas. Tą išduoda ir medaus konsistencija – jeigu paviršiuje medus skystas, o toliau – kietas, vadinasi, jis buvo perkaitintas ir tokio geriau nepirkti. Jeigu medus pradėjo rūgti – laikytas netinkamomis sąlygomis: per drėgnoje vietoje ar atidarytas. O medaus stiklainiuko paviršiuje ar pačiame meduje esančios baltos apnašos rodo, kad medus – itin kokybiškas, jame daug gliukozės.
„Kokybiškas medus, jeigu laikomas tinkamomis sąlygomis, gali stovėti ir dešimt metų, bet kam jį taip ilgai laikyti, jeigu kasmet galima įsigyti šviežio“, – šypsosi V. Arbutavičius.
Užburiantis bičių dūzgesys
Paprastai bitininkavimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau jaunojo bitininko šeimoje medaus nekopinėjo niekas. Kaip juokauja Vaidas, jis yra šeimoje ta balta varna.
Ilgą laiką medaus kopinėjimas V. Arbutavičiui buvo tik pomėgis, laisvalaikio leidimo būdas, o dabar tai ir jo pragyvenimo šaltinis. U.Mikaliūno nuotr.
Tiesa, močiutė kaime turėjo porą avilių, prie kurių dar būdamas vaikas jis praleisdavo valandų valandas, stebėdamas, kaip bitelės kantriai neša dievišką nektarą. O nuo avilio sklindantis kvapas ir dabar yra vienas maloniausių. Po vienos žiemos iššalus bičių šeimoms, liko stovėti tik tušti aviliai, tačiau be naudos ilgai nestovėjo – tapo pagrindine jaunojo bitininko žaidimų aikštele.
„Visiškai nejaučiau jokios baimės ir galėjau kone visą dieną praleisti stebėdamas, kaip aplink avilį dūzgia bitelės. Pirmoji mano mokytoja buvo močiutė, davusi bitininkavimo pradžiamokslį. O pirmoji mano perskaityta knyga buvo apie bites, nors ne viską ten ir supratau“, – juokiasi bitininkas, rodydamas iki dabar išsaugotą savo pirmąją perskaitytą knygą.
Bitininkavimo žaidimai taip ir būtų likę tik gražiais vaikystės prisiminimais, jeigu ne paauglystėje perskaitytas straipsnis apie bitininką Kęstutį Misevičių. Pasak V. Arbutavičiaus, straipsnis buvo toks šiltas, kad ir jis žūtbūt užsimanė tapti bičiuliu. Kad svajonė neliktų neįgyvendinta, jis tą pačią dieną nukulniavo į prie turgaus esantį bitininkystės kioskelį, kur buvo prekiaujama medumi ir bičių produktais.
„Nuėjau ir be užuolankų pareiškiau: noriu būti bitininku. Kaip dabar pamenu, atsivertė didžiulę storą knygą ir iš jos nurašė šešių bitininkų adresus ir telefonus“, – savo bitininkavimo pradžią prisiminė V. Arbutavičius.
Tiesa, ne visi norėjo priimti trylikametį paauglį į savo bityną, tačiau du bitininkai neužtrenkė durų smalsiam berniukui. Pirmuoju jo mokytoju tapo apie trisdešimt avilių turėjęs Jonas Starkevičius, kuris ne tik išmokė pagrindinių darbų, bet ir padėjo perprasti bičių elgesį ir savijautą, pažinti bičių šeimos vidinę tvarką. Jis Vaidui ir padovanojo pirmąjį spiečių.
„Taip sutapo, kad ieškodamas savo bitelėms avilio susiradau Kęstutį Misevičių, tą bitininką, apie kurį perskaitęs straipsnį susižavėjau bitininkavimu. Kadaise jis turėjo didžiulį ūkį – apie 300 avilių bityną, daug naujos technikos. Tad mane, tada dar penkiolikametį, jis persiviliojo pas save, žadėdamas, kad įgysiu ir patirties, ir galėsiu užsidirbti. Padėjau jam darbuotis ne tik prie bičių, bet ir kitų ūkio darbų. Labai gerai sutarėme, buvau jam kaip sūnus“, – pažintimi džiaugėsi V. Arbutavičius.
Nuo sporto prie bičių
Pavasarį jo mokytojui netikėtai mirus, paaugliui teko imtis savotiško iššūkio. Bitininko našlė buvo mačiusi, kaip prie bičių darbuojasi vyras, tačiau pačiai jokių darbų nebuvo tekę dirbti, tad Vaido paklausė, ar šis apsiimtų rūpintis bitynu, ar tiesiog jį parduoti.
„Man buvo tik šešiolika metų, tad per daug negalvojęs sutikau imtis šio darbo. Turėjau jau šiek tiek žinių, o ir praktiškai visus darbus buvau išbandęs“, – jaunatviško maksimalizmo nestokojo V. Arbutavičius.
Jauno vaikino pečius užgulusi atsakomybė ir darbas neišgąsdino. Taip jis bitininkavo šešerius metus: kol bendraamžiai nerūpestingai visas vasaras ir savaitgalius leisdavo su draugais, jis plušėdavo bityne. Net ir įstojęs mokytis į Kauno sporto universitetą neapleido bitininkavimo ir kiekvieną savaitgalį grįždavo į Panevėžį.
Netrukus mirus ir K. Misevičiaus našlei, jos artimieji išsidalijo visą turtą ir po dešimties metų bitininkavimo V. Arbutavičius liko be bičių.
„Po dešimt metų turėjau išeiti visiškai plikas – tik su patirtimi. Bet ilgai be bitininkavimo negalėjau ištverti – ir vėl pradėjau nuo nulio, tik šįkart viską dariau savarankiškai“, – pasakojo bitininkas.
V. Arbutavičiaus teigimu, bitininkavimas buvo jo gyvenimo aistra, pomėgis. Savo ateitį jis siejo su sportu. Nuo vaikystės Vaidas aktyviai sportavo, buvo tapęs net kanojų irklavimo Lietuvos čempionu, todėl ir savo ateitį siejo su tuo. Tačiau besimokydamas Kaune patyrė rimtą peties traumą ir į profesionalų sportą nebegrįžo. Tačiau tiek Sporto universiteto, tiek vėliau baigto Medicinos universiteto diplomai stalčiuje nedūla. Veiklus vyras teisėjauja baidarių ir kanojų irklavimo varžybose, o nuo šio rudens pradėjo treniruoti ir vaikus.
V. Arbutavičius niekada nesusimąstydavo, kad bitininkystė galėtų tapti jo verslu ar pragyvenimo šaltiniu. Dar studijų metais jis imdavosi įvairių studentiškų darbų – teko padirbėti ir statybose, ir pagalbiniu darbininku. Tačiau galiausiai suprato, kad ir bitininkavimas gali duoti ne mažiau pajamų.
„Pastebėjau, kad medaus užtenka ne tik savo poreikiams – už pirmą parduotą medų nusipirkau dviratį, paskui kompiuterį, dar vėliau ir automobilį, kažkiek pinigų lieka ir pragyvenimui. Vadinasi, reikia plėsti savo bičių ūkį ir savo pomėgį paversti darbu“, – kalbėjo panevėžietis.
Dabar prie bičių vyras eina be specialaus kostiumo – nors paprastai įkandimų nepavyksta išvengti, jų V. Arbutavičius nebejaučia.
Skina vaisius
Tiesa, studentui, gyvenančiam tik iš stipendijos ir atsitiktinių uždarbių, imtis verslo idėjos nebuvo paprasta. Tačiau per tiek metų jis jau buvo spėjęs pelnyti kitų bitininkų ir bitininkystės srityje dirbančiųjų pasitikėjimą, tad naujus avilius jam gamindavo „į skolą“, o pardavęs medų pinigus grąžindavo. Kitais metais – ir vėl tas pats.
„Per keletą metų mano ūkis išsiplėtė nuo kelių iki aštuoniasdešimties avilių. Kurį laiką buvau sustabdęs plėtrą, nes vis svarsčiau, ko noriu iš gyvenimo – likti gyventi Kaune ar grįžti į Panevėžį, o gal patraukti ir dar kitur. Tačiau dabar esu tikras, kad liksiu čia ir toliau plėsiu savo ūkį. Jau ir pats išmokau avilius gamintis, meistrams patikiu tik didelio meistriškumo reikalaujančius darbus“, – pasakojo V. Arbutavičius.
Tuo labiau kad supirkta ir visa bitininkauti reikalinga technika. Vieni bitininkai pirmiausia plečia bičių šeimas ir tik tada perkasi techniką, o jis darė atvirkščiai – pirmiausia investavo į techniką, kad visus darbus būtų galima atlikti kuo greičiau ir liktų kuo daugiau laisvo laiko sau. O dabar dairosi ir tinkamų patalpų, mat kol kas visus savo avilius laiko skirtingose rajono vietose, o pats gyvena mieste.
„Gamta šiek tiek pareguliuoja mano darbą, bet didžiąją dalį gali planuotis pats. Iš vienos pusės, tai labai gerai, bet iš kitos pusės, reikia turėti didelės valios – būna, kad oras prastas ar šiaip nėra nuotaikos, tai vis atidedi darbus, o paskui, žiūrėk, reikia susiimti“, – šypsosi bitininkas.
Labiausiai įtemptas laikas – gegužės–liepos mėnesiai, kai tenka ir mažiau pamiegoti, bet žiemą darbo minimaliai – perdažyti avilius ar išpilstyti medų. Kadangi Vaidas pats savo produkcija prekiauja turgavietėse, mugėse ar internetu, veiklos netrūksta visus metus.
„Kuo toliau, tuo labiau darausi tinginys – vis daugiau medaus ne pats parduodu, o tiekiu mažesniems prekybos centrams. Neseniai vedžiau, prieš tris savaites sulaukėme ir šeimos pagausėjimo, tad artimiesiems norisi skirti daugiau laiko“, – naujais gyvenimo pokyčiais džiaugėsi V. Arbutavičius.
Lina DRANSEIKAITĖ
