Pasaulio susitikimo vieta – Japonija

 

„Grandinėlės“ šokėjai dalyvavo tarptautiniame muzikos ir šokių festivalyje, vykusiame Hakodatėje rugpjūčio 5–10 dienomis. Kolektyvo meno vadovė ir choreografė Zita Rimkuvienė šią įspūdingą kelionę planavo kone dešimtmetį.

Pirmieji bandymai dalyvauti didžiulio masto tarptautiniame festivalyje buvo nesėkmingi, vis sutrukdydavo žmogiškasis faktorius ar stichinės gamtos nelaimės. Didžiuliu ryžtu pasižyminti „Grandinėlės“ vadovė nenuleido rankų – ir šį rugpjūtį Lietuvos šokėjai pagaliau išvyko reprezentuoti Lietuvos Japonijoje.

Pasaulio muzikos ir šokio festivalis Hakodatės mieste vyksta nuo 2008-ųjų. Kiekvienais metais jis sulaukia daugiau nei 30 000 dalyvių bei žiūrovų. Tarptautiniame renginyje per septynerius jo gyvavimo metus jau apsilankė 42 šalių atstovai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Šiais metais susirinkusiuosius džiugino 12 šokių ir muzikos grupių iš Amerikos, Indonezijos, Bangladešo, Indijos ir vienintelės Europos šalies – Lietuvos.

Vienos dienos bilietas į šį festivalį kainuoja dešimt eurų, tačiau žiūrovų nuo to nemažėja. Pasak organizatorių, muzika, šokiai ir menai yra praeities istorijos, kultūros, idėjų veidrodis ir kartu ypač vertingas paveldas ateities kartoms. Tai ryšys tarp praeities ir ateities. Persipynusios tradicijos, kultūros, žmonės – visa tai nuostabiai sujungia Hakodatės festivalis. Jo organizatoriai tiki, kad renginys padeda statyti tiltus tarp pasaulių.

Nuo cirko iki polkos

Tokio masto festivalyje daugelis jaunųjų šokėjų iš Lietuvos dalyvavo pirmą kartą. Atvykusius panevėžiečius stebino artistų ir pasirodymų žanrų įvairovė.

„Buvome pripratę dalyvauti festivaliuose, kuriuose pasirodo tik tautinių šokių kolektyvai. Hakodatėje mes išvydome visko“, – pasakoja šokėjai.

Liaudies šokių ansambliai buvo atvykę iš Lietuvos, Taivano, Indonezijos ir Bangladešo. Nacionaliniais instrumentais grojo Tokijuje gyvenanti ukrainietė, indai, afrikiečiai bei gausybė grupių iš Japonijos. Prie folkloro puikiai derėjo cirko artistai, akrobatai, klounai, žonglieriai, populiariosios muzikos atlikėjai.

„Tokia gausybė spalvų traukė žiūrovus. Kiekvieną dieną festivalio teritorija buvo sausakimša“, – prisiminimais vis dar dalijasi ansamblio dalyviai.

Žiūrovai neliko abejingi ne tik Lietuvos tautiniams šokiams, muzikai, bet ir itin žavėjosi tautiniais kostiumais. Svilinant 35 laipsnių karščiui vilnoniais drabužiais pasipuošę panevėžiečiai kiekvieną dieną sušokdavo po keletą koncertų.

Pirmieji pasirodymai vyko vietiniuose vaikų darželiuose. Pasak šokėjų, nors tai nebuvo pati kompetentingiausia publika, jai šokti tikrai buvo maloniausia.

„Vaikučiai tvarkingai susodinti keliomis eilėmis. Per koncertą tylu, niekas nekalba, netriukšmauja – atidžiai stebi. Tik kai pakvietėme kartu pašokti, sujudo. Tada pradeda kalbinti, apkabina, žaidžia, glaustosi ir neketina paleisti“, – vienas per kitą įspūdžiais dalijasi „Grandinėlės“ šokėjai. Panevėžiečiai net nusiminė trečiąjį festivalio rytą sužinoję, jog jų pasirodymai vaikų darželiuose baigėsi.

Penkias dienas trukęs festivalis buvo įsikūręs Motomachi parke. Dėl dalyvių ir žiūrovų gausos teritorija buvo suskirstyta į keturias dalis, o lankytojai turėjo galimybę pasirinkti vieną iš keturių pasirodymų. Pagrindinė scena – Atlas. Pavadinimas graikų mitologijoje reiškia „remiant pasaulį“ ir „ilgalaikiškumą“. Beje, šiame amfiteatre ir užgimė muzikos ir šokio festivalis. Čia vyksta renginio atidarymo ir uždarymo iškilmės, iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į Hakodatę. „Grandinėlės“ nariai džiaugiasi, kad beveik visi jų koncertai buvo sušokti šioje scenoje.

Antroji scena – Bunda, skirta šokti susirinkusiems žiūrovams. Trečioji – Chara, kurioje vyksta vietiniai pasirodymai, solistų, mažų grupelių programos. Ketvirtoji – Eudora scena. Čia pasirodymus gali stebėti visi norintieji, nereikia net festivalio bilieto.

Renginio žiūrovai turėjo galimybę ne tik mėgautis reginiu, bet ir paragauti tradicinių Turkijos, Rusijos, Indijos, kitų šalių patiekalų.

Lietuvius žavėjo nematyti kitų šalių tautiniai kostiumai, akrobatiniai pasirodymai. Mūsų šokėjai taip pat nenublanko tarp gausybės spalvingais kostiumais pasipuošusių dalyvių. Priešingai – lietuviai daugeliui atrodė patys egzotiškiausi ir įdomiausi. Smagiausia, kad per kiekvieną koncertą lietuviška polka ant kojų sukeldavo visą publiką.

„Mums sakydavo, kad mes „vežam“. Stebėdavosi mūsų energija ir ištverme“, – kitų dalyvių komentarais dalijasi panevėžiečiai.

Matyt, jaunatviškumas ir pakerėjo visus susirinkusius Hakodatėje. Anot Z. Rimkuvienės, dalyvius ypač žavėjo techniškai šokantys vaikinai ir nuolat besišypsančios merginos.

Puikūs visų dalyvių pasirodymai scenoje skatino norą megzti kontaktus, kurie virstų bendradarbiavimu ateityje.

„Susiradome naujų draugų tose pasaulio vietose, kurių dar nesame aplankę. Dabar turime galimybę ten pabūti!“ – viliasi panevėžiečiai. Jie sulaukdavo pagyrų iš dalyvių ne tik už gerus pasirodymus, bet ir už smagų dalyvavimą bendruose vakaruose. Per juos šeimininkai japonai bandė dainuoti lietuviškas dainas, indai jiems pritardavo savo nacionaliniais instrumentais, o lietuviška duona buvo gardžiausias vakaro patiekalas.

Tikro festivalio pavyzdys

„Mes gėrėjomės japonų kultūra, o jiems atrodėme lyg iš kito pasaulio. Prieš koncertus mus pristatydavo ir pabrėždavo, kad festivalį pasiekėme po dviejų parų kelionės. Mūsų ištvermė stebino ir žavėjo japonus“, – juokiasi šokėjai. Jie prisimena, kad ir po pasirodymų visada sulaukdavo daug žiūrovų dėmesio.

Jauniesiems panevėžiečiams itin įsiminė Japonijos gyventojų mandagumas. Jie sako, kad tokių ramių, nuolankių, dėmesingų ir kuklių žmonių dar nėra matę. Šokėjai tikri, kad šie japonų būdo bruožai ir lemia didžiulę festivalio sėkmę. Dauguma WMDF darbuotojų dalis – savanoriai, stygavę visų atvykusių grupių veiklą. Visi dalyviai turėjo gidus, kurie globojo artistus ne tik pasirodymų metu, bet ir supažindino su Hakodatės miestu bei kartu leido laisvalaikį.

Šokėjai pasakoja, kad šis festivalis – pavyzdinis. „Jei pasakydavo, kad pasirodymas prasidės po šešių dešimt minučių, tai taip ir būdavo. Nė minutės anksčiau, nė minutės vėliau“, – apie renginių tikslumą sako panevėžiečiai.

„Punktualumas Japonijoje pastebimas visur: laukiant autobuso, metro, einant pietauti, planuojant susitikimus“, – priduria ansamblio dalyviai.

Taip pat jie juokdamiesi pasakoja, kad po šios kelionės kurį laiką nebenorės žiūrėti į ryžių lėkštę. Kiekvieną dieną panevėžiečiai pietums ir vakarienei gaudavo didelę porciją šių kruopų.

„Juos valgo su viskuo: makaronais, sriuba, daržovėmis. Ryžiai jiems – kaip mums bulvės!“

Sveiki atvykę į Japoniją

„Grandinėlės“ šokėjai be galo džiaugiasi, kad turėjo galimybę dalyvauti tokio aukšto lygio festivalyje. „Kad gyvensime tokiomis sąlygomis, galėjome tik pasvajoti. Gyvenome karališkai“, – tikina jie.

Visi festivalio dalyviai buvo išskirstyti po tris viešbučius. Kiekvienas artistas gavo po vienvietį numerį.

Vadovė Z. Rimkuvienė, kuriai tai buvo jau 96-asis tarptautinis festivalis, taip pat liko pakerėta organizatorių darbu. Ji viliasi, kad tai pirma, bet ne paskutinė kolektyvo šokėjų kelionė į Tekančios Saulės šalį.

Festivalis truko penkias dienas, tačiau jaunieji panevėžiečiai turėjo pakankamai laiko susipažinti su miestu, jo gyventojais ir kultūra.

Šokėjai pasakoja, kad tik atvykus į Japoniją pastebima, kad čia daug kas kitaip. Pirmiausia dėmesį patraukia nepriekaištinga švara. Oro uoste ir gatvėse nematyti šiukšliadėžių, tačiau nėra ir nė vienos numestos šiukšlės.

„Juokaudavome, kad nereikalingus popierėlius jie nešasi į namus. Netrukus ir patys elgėmės taip pat: šiukšles nešdavome, kol rasdavome, kur jas išmesti. Kartais popierėlis ar servetėlė su mumis keliaudavo visą dieną“, – šypsodamasi prisimena šokėja Justė.

Iš tiesų, atskridę į Japoniją lietuviai pasijuto tarsi kitame pasaulyje. Visa informacija buvo užrašyta tik hieroglifais. Atvykėlius lydėjo smalsūs žvilgsniai. Panevėžiečiai pastebi, kad tie žvilgsniai buvo neįkyriai malonūs.

„Mes jiems esame kitokie, o mums – jie“, – sako Justė, kurią bene labiausiai nustebino, kokie maži japonai. „Aš nesu aukšta, o daugelis japonų vyrų yra mano ūgio, merginos man iki pečių. Dauguma jų avi aukštakulnius, kažkodėl per didelius keliais dydžiais“, – stebėjosi šokėja. Visi atkreipė dėmesį į tvarkingą japonų aprangą. Daugelis vyrų dėvi baltus marškinius ir juodas kelnes, kone visos moterys apsirengusios kukliais darbo kostiumėliais, o plaukus susukusios į kuodus.

Visos kelionės metu žavėjo japonų mandagumas. Oro uoste keleivius pasitinkantys darbuotojai sveikindamiesi nusilenkia. Japoniški pasveikinimai, atsiprašymai, nusilenkimai Panevėžio šokėjus lydėjo visur: oro uoste, gatvėje, festivalyje, parduotuvėse.

Atvykę į Tokijo oro uostą, šokėjai turėjo susirasti metro ir nuvykti į nakvynės vietą. „Visi sakė, kad Japonijos sostinėje lengva pasiklysti. Mums tai nutiko jau metro“, – juokiasi Justė.

Čia itin gelbėjo japonų požiūris į užsieniečius: jie patys kalbina, siūlo pagalbą. Pamatę stoviniuojančius prie metro žemėlapio iškart klausia, kur nori nuvykti, paaiškina, kaip pasiekti tikslą.

„Pastebėjome ir keistą jaunimo elgesį metro. Lietuvoje įprasta užleisti vietą vyresnio amžiaus žmogui. Tokijo metro beveik visos vietos užimtos miegančių ar į išmaniuosius įnikusių jaunų žmonių, nekreipiančių dėmesio į šalia stovintį vyresnį keleivį“, – pastebi Justė.

Taip pat metro vagonuose nepamatysi nė vieno užkandžiaujančio, geriančio kavą keleivio. Ten tvyro visiška tyla, tačiau ji labai jauki.

Nepaklydę Tokijo džiunglėse

Justė pasakoja, kad užteko vos poros dienų priprasti prie kitokios kultūros ir žmonių.

„Viskas greitai tapo sava. Netrukus turėjome savo viešbutį, parduotuvę, autobusus, vairuotoją, žmones“, – apie greitą adaptaciją dėsto mergina ir priduria, kad kiekviena nauja diena būdavo kupina staigmenų, neatrastų vietų, naujų įdomių faktų.

„Prisimenu, kai per pirmuosius pietus viešbutyje vaikinai paklausė, ar išbandėme visus mygtukus tualete“, – juokiasi ji. – Tada ir mes susipažinome su visomis išmaniojo unitazo galimybėmis.“

Mergina pasidalijo ir dar viena smagia istorija.

„Mes žinojome, kad japonams sunku ištarti kai kurias mums įprastas raides, todėl paprašėme savo gidės pabandyti ištarti garsą „rrr“, – pasak šokėjos, mergina tegalėjo pasakyti „tilili“, jai sunku buvo ištarti ir raides „v“, „ž“.

Festivalis – geriausia proga betarpiškai susipažinti su Japonijos žmonėmis, bet panevėžiečiai stengėsi kuo artimiau susipažinti ir su Hakodate. Turėdami bent keletą laisvų valandų, jaunuoliai dviračiais keliavo po miestą.

„Nebuvo vietos, kurios neverta pamatyti“, – apie uostamiesčio kraštovaizdį sako Justina. Kerinčios, ramybe dvelkiančios šventyklos, nuostabus, švarus Ramiojo vandenyno krantas, išpuoselėti gėlynai ir sodai namų kiemuose.

„Naktį pasikėlėme į aukščiausią Hakodatės tašką. Nuo ten atsivėrė nepakartojamas miesto ir uosto vaizdas. Visiems, kurie išdrįso užkilti į kalną keltuvu, užgniaužė kvapą“, – prisimena ji.

Hakodatė, kur gyvena tik 280 000 gyventojų, panevėžiečiams nuo šiol yra vienas nuostabiausių Japonijos miestų. Nors kelionė namo truko beveik keturias paras, keliautojai džiaugiasi, kad tai suteikė galimybę susipažinti su vienu didžiausių pasaulio miestu – Tokiju.

12 milijonų gyventojų megapolis neišgąsdino jaunuolių. „Savaitė, praleista Japonijoje, išmokė mus geriau orientuotis. Tokijuje nė vienas nepaklydome, o metro žemėlapius išmokome kaip savo penkis pirštus“, – patikina Justė.

Nors apžiūrėti Tekančios Saulės šalies sostinės išskubėjo ankstų rytą, visko pamatyti per vieną dieną keliautojai neįstengė.

Justė pasakoja, kad pažintis su sostine prasidėjo išlipus iš metro neturint jokio plano. Nuojauta atvedė prie garsiųjų imperatoriaus rūmų.

„Netoliese pamatėme turistų informacijos centrą. Čia mums pasiūlė pasimatuoti nacionalinį japonų drabužį – kimono ir su juo nusifotografuoti. Davė žemėlapį, kuriame pažymėjo lankytinas vietas. Patarė vieną dalį aplankyti šiandien, o kitą rytoj. O mes tik vieną dieną teturėjome“, – prisimena šokėja. Ji sako, kad per dešimties valandų turą po Tokiją su vienintele kavos pertraukėle spėjo aplankyti daug įsimintinų vietų.

Shibuya rajone yra didžiausia pasaulio perėja, į kurią kiekvieną dieną įžengia net 3 mln. žmonių, ir Hačiko – ištikimai šeimininko laukiančio šuns statula. Harajuku – Meiji Jingu šventykla, kurioje visi turistai atiduoda pagarbą ir nusiplauna rankas šventu vandeniu. Čia taip pat yra žymiausia jaunimo prekybos gatvė. Daugelis aplankė Ginzos prabangiausių parduotuvių rajoną. Justė sako, kad jai pasisekė patekti į Minato rajoną, kur kaip tik vyko budistų mišios. Daugelis šokėjų buvo zoologijos sode ir pamatė pandas.

Grįždami namo šokėjai vis dalijosi įspūdžiais apie miestą ir šalį, kuri per dešimt dienų tapo labai artima. „Mes tikrai ten sugrįšime ir aplankysime tai, ko nespėjome per šią kelionę“, – įsitikinusi Justė. Liko tiek daug nepažintos Japonijos, kad dar ilgai ji liks apsigaubusi viliojančiu paslapties šydu.

Danielė PATAPAITĖ