Iki gražiausių žiemos švenčių, kai visa šeima susės prie Kūčių, paskui – Kalėdų stalo, liko tik kelios dienos. Šventės, persmelktos iš protėvių atėjusiomis tradicijomis ir papročiais, suvienija gyvenimo kas-dienybės verpetuose paklydusius artimuosius. Papročiai gyvi, kol yra puoselėjami.
Apsivalymo metas
Švenčių tradicijos ir papročiai ateina iš šeimos, bendruomenės, gyvenamosios aplinkos. Vartotojiškoje visuomenėje, ypač miestuose, labai sunku išsaugoti senąsias tradicijas ir papročius. Jie gyvi tol, kol yra, kas juos puoselėja.
Kūčios šiandieninėje visuomenėje neįsivaizduojamos be dvylikos patiekalų stalo, o Kalėdos – be Kalėdų Senelio. Tačiau vyresnės kartos atstovai pamena, kad šios žiemos šventės buvo apsivalymo ir džiaugsmo metas, apgaubtas paslapčių skraiste.
Pasak Nevėžio bendruomenės namų vadovės Stasės Eigirdienės, dar prieš didžiąsias žiemos šventes visi namai būdavo išblizginami, net čiužiniai, vadinami „šienikais“, buvo prikemšami naujo šieno. Kūčių dieną, dar prieš sėdant prie stalo, buvo privalu išsiperti pirtyje.
„Kvepėdavo švara ir šienu. Balta būdavo ne tik už lango, bet ir namuose: su pelenais iššveistos grindys, pakeisti patalai, stalas uždengtas pieno baltumo staltiese“, – atsiminimais dalijosi S.Eigirdienė.
Prieš Kūčias šieno paskleisdavo po šventinio stalo staltiese, jo pridėdavo ir į pintines, kurios būdavo pastatytos ant stalo ar pastalėje.
Buvo tikima, kad Kūčių vakarą ištrauktas šiaudas parodys, ko laukti: jeigu ilgas šiaudas, toks bus ir gyvenimas, jeigu šapas plonas – tikėkis ramaus gyvenimo, o jeigu išsišakojęs – turtingo.
Kūčių vakarienę visada pradėdavo šeimos galva. Po maldos už išėjusius iš šio pasaulio artimuosius, už tuos, kurie negali prisėsti prie šio stalo, ir už kitus geresnius metus, tėvas duodavo visiems iš eilės laužti kalėdaitį.
Kūčių stalas neįsivaizduojamas be dvylikos patiekalų, tačiau, pasak S.Eigirdienės, pokariu niekas valgių neskaičiuodavo. Visada būdavo padėta kūčiukų, aguonpienio, virtų kviečių ir įvairiai paruoštos žuvies, silkės, grybų.
„Žiūrėdavome, kad visos daržovės ir vaisiai, kuriuos turime rūsyje, būtų ant stalo: burokėliai, obuoliai ir kt. Padėdavome ir medaus. Tai rodė stalo turtingumą, o patiekalų niekas neskaičiavo“, – sakė S.Eigirdienė.
Kalėdos – džiaugsmo metas
Iš kūčiukų tešlos buvo gaminami ir eglutės žaisliukai ar stalo puošmenos: paukščiukai, žvaigždutės, įvairūs ornamentai. Pasak Nevėžio bendruomenės namų vadovės, vaikai su nekantrumu laukdavo ne tik Kalėdų, bet ir eglutės nupuošimo, kai galėdavo suvalgyti visus skanėstus.
Kūčių vakaras neapsieidavo ir be burtų: merginos lėkdavo į kiemą klausytis, iš kurios pusės šunys loja – iš ten ir piršliai atjos. Netekėjusiosios apglėbdavo tvoros virbus: jeigu jų lyginis skaičius, kitąmet išeis už vyro, jeigu nelyginis – savo išrinktojo dar teks palaukti. Ateitį merginos burdavosi ir ant trijų lėkščių padėjusios žiedą, rūtos šakelę ir rožinį. Sumaišius uždengtas lėkštes, kiekviena traukdavo savąją: žiedas reiškė, kad mergina ištekės, rūtos šakelė – liks vieniša, o rožinis – bus davatka ar taps našle.
O Kalėdų rytą visi skubėdavo į bažnyčią, į piemenėlių mišias. Po jų kaime vieni kitus lankydavo ir švęsdavo, o mažuosius linksmindavo Kalėdų Senelis.
„Tai buvo tikra džiaugsmo šventė. Dabar vaikai dažnai supyksta, kad Kalėdų Senelis ne tokią dovaną atnešė, o mes džiaugėmės ir saldainiu. Išvirkščiais ilgais kailiniais persirengdavęs vyras – Kalėdų Senelis – vaikams pasakodavęs įvairiausias istorijas ir apdalindavęs skanėstais, o kartais duodavęs megztų kojinių ar pirštinių“, – „Sekundei“ pasakojo S.Eigirdienė.
Dar vienas svarbus Kūčių ir Kalėdų atributas – namų lange degantis žiburėlis, kviečiantis sušilti pakeleivį ar vargetą. Per šias šventes negalima buvo atsakyti nė vienam elgetai. Jį buvo privalu pamaitinti ir apnakvindinti.
Laukdavo Kalėdų Bobos
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausiosios muziejininkės Vitalijos Vasiliauskaitės, papročiai yra mūsų tradicinės kultūros dalis. Ji yra palaikoma tam tikroje bendruomenėje, šeimoje, kaime.
Mieste, kuriame gyvena iš skirtingų vietovių ir net regionų suvažiavę žmonės, išlaikyti papročius labai sunku, o kaimo vietovėse jie perduodami iš kartos į kartą. Panevėžio kraštas taip pat turi savitų, tik jam būdingų papročių.
Panevėžio krašto advento, Kūčių ir Kalėdų išskirtinis bruožas – advento turgų papročiai. Pirmąją advento savaitę buvo organizuojamas vadinamasis šeškaturgis. Jame buvo pardavinėjama viskas, ko reikės šaltai žiemai: kepurės, kojinės, pirštinės, kailiai. Kitą savaitę – skaistaturgis, kalėdinių dovanų turgus, o paskutinę – labai gausus saldaturgis, jame buvo perkama viskas, ko gali prireikti Kūčių ir Kalėdų stalui: grybai, uogos, medus, aguonos, įvairūs gardumynai.
„Vaikai tokio Kalėdų Senelio, kokio laukia dabartiniai mažieji, tikrai nelaukdavo. Kalėdų Senelis Panevėžio krašte net nebuvo senelis. Apie Krekenavą, Ramygalą, Raguvą užfiksuota, kad vaikai laukdavę Kalėdų Bobos. Šiauriau Biržų, Kupiškio mažuosius lankydavo senis, vadinamas Sidaru ar Kalėda. Labai sena tradicija vaizduoti senį ar bobą kaip elgetą, kuris į savo terbą prisidėjęs labai kuklių dovanų: grūdų, riešutų, obuolių“, – pasakojo V.Vasiliauskaitė.
Jeigu tėvai vaikams ką ir nupirkdavo, tai Kalėdų rytą padėdavo ant stalo, o mama paaiškindavo, kad buvo apsilankęs dievulis ir čia yra jo dovanos. Dažniausiai tai buvo mamos pagamintos ar saldaturgiuose pirktos simbolinės dovanėlės.
Panevėžio krašte labai mėgta ir Trijų karalių šventė. Persirengėliai vaikščiodavo ne tik bažnytinėse parapijose, bet ir mažuose kaimeliuose. Buvo stengiamasi aplankyti visus kaimo gyventojus ir visas namų angas pažymėti kryžiumi ir Trijų Karalių vardų pirmosiomis raidėmis, kad namus aplenktų piktoji dvasia.
Laistydavosi vandeniu
Panevėžio krašte labai savitos būdavo ir Užgavėnės. Visoje Lietuvoje paplitusi tradicija per Užgavėnes deginti Morę, tačiau Panevėžio krašte ši buvusi ne moteriškos, o vyriškos lyties dievybė Gavėnas. Jis buvo daromas iš spragilų, karties ir aprengiamas vyriškais drabužiais, papuošiamas svogūnų ir morkų pyne, viskuo, kas ir pridera vyrui.
Kupiškėnai Gavėną nušaudavo arba jis būdavo verčiamas į gardą, o panevėžiškiai vežiodavo jį po kaimą ir galiausiai pakasdavo po sniegu ar skandindavo eketėje, ar užmesdavo jaujoje laukti kitų metų.
„Vadoklių apylinkėje Gavėno nevežiodavo, o po namus, kur yra merginų, vaikštinėjo jauni vyrai, persirengę gervėmis. Esame įpratę per Užgavėnes matyti vieną gervę, o čia vaikščiodavo visas pulkas ir apdalindavo merginas riešutais, vaisingumo simboliu, linkėdavo per ilgai neužsibūti tėvų namuose. O kad savo linkėjimą užtvirtintų, aslą paliedavo vandeniu“, – kalbėjo etnologė.
Jos teigimu, laistymasis vandeniu mūsų krašte buvo labai paplitęs paprotys. Šiaurinėse Panevėžio apylinkėse aplink Skaistgirius, Smilgius, Paįstrį vaikai susėsdavo į kubilą ir važinėdami zyzdavo kaip bitės. Aplinkiniai, norėdami išgirsti tokį zyzimą, stengdavosi kuo arčiau prie jų prieiti, o šie kaušais laistydavo vandenį. Buvo tikima, kad geriau užderės linai. Panevėžio apylinkės, kaip ir visa Šiaurės Lietuva, buvo linų kraštas, todėl šis paprotys buvo labai gajus.
Panevėžio krašte jau nuo 19-ojo a. pab. labai svarbus buvo Lašininio ir Kanapinio personažas. Jų kova pasibaigdavo Užgavėnės, o dabar jų susirėmimas yra pagrindinė tos šventės dalis.
Muša būgną
V.Vasiliauskaitės teigimu, Velykų šventės papročiai Panevėžio krašte pirmiausia siejami su velyknakčio papročiu – budėjimu prie Kristaus karsto per naktį iš Didžiojo šeštadienio į sekmadienį. Vieni jauni vyrai persirengdavę kariais, o kiti – žydais ir stengdavosi pagrobti kryžių. Seni žmonės į ankstyvas Velykų pamaldas atvykdavo iš vakaro ir per naktį bažnyčioje snausdavo, o persirengėliai jiems neleisdavo.
Panevėžio krašte Velykų rytą būdavo mušamas iš šuns ar ožio odos ištemptas būgnas, didžiulis žalvarinis tantamas, užsilikęs nuo karų su turkais laikų.
„Įdomiausia, kad Vadokliuose Velykų rytą, dar prieš saulės patekėjimą, tą būgną muša ir dabar. Tai ženklas, kad laikas eiti į bažnyčią. Raguvoje ne taip seniai irgi mušdavo būgną, bet dabar išlikusi tik tradicija kūrenti šventąją ugnį“, – pasakojo etnologė.
Kai kuriose Panevėžio krašto vietose buvo paprotys Velykų rytą pradėti nuo mažo kiaušinio gabaliuko. Šeimos galva sudaužydavo kiaušinį ir supjaustydavo jį į tiek dalių, kiek prie stalo sėdi narių. Suvalgę kiaušinį, nešdavo į bažnyčią pašventinti visą Velykų stalo maistą.
Įdomu ir tai, kad į šiaurę nuo Panevėžio, Skaistgirių, Paįstrio kaimuose, vaikai laukia ne Velykų Bobutės, o Velykio – ypatingo paukščio, kurio niekas nėra matęs. Vaikai kieme padarydavo gūžteles, o naktį atskridęs ypatingo grožio paukštis į jas pridėdavo margučių.
Kita labai svarbi Velykų tradicija – supimasis. Buvo tikima, kad su kuo supsiesi, su tuo ir draugausi, o gal ir ištekėsi. Prieškariu dabartiniame Kultūros ir poilsio parke prie tilto buvo įrengtos 6–7 metrų sūpynės, prie jų nuo Velykų iki Sekminių mėgdavo rinktis viso miesto jaunimas.
Papročiai – gyvas procesas
Kaip panevėžiškiai švenčia Jonines, pirmasis „Varpe“ aprašė Davainis Silvestraitis. Didžiausia šventė vykdavo Skaistakalnio parke. Ant ilgų karčių buvo keliamos deguto pripildytos statinės, degdavusios visą naktį, o jaunimas labiausiai mėgdavęs irstytis valtelėmis Nevėžio upe.
„Ši tradicija buvo palaikoma labai ilgai, net ir po karo ji buvo gyva, tačiau tarybiniais metais buvo uždrausta, nes pasitaikė keli chuliganizmo atvejai“, – teigė V.Vasiliauskaitė.
Panevėžio krašto dviejose parapijose – Raguvoje ir Krekenavoje – buvo švenčiami ir Žolinės atlaidai. Tai būdavo visos giminės suvažiavimo šventė, per ją šeimos mėgdavusios fotografuotis. Žolinė išsiskyrė ir savo turgumi – jomarku.
Panevėžio krašto žmonėms būdingas glaudus ryšys su mirusiaisiais, kapų lankymas prieš visas šventes, todėl Vėlinės būdavo gana svarbi šventė. Kai kuriuose kaimuose per Vėlines kapinėse buvo deginami laužai, meldžiamasi ir tik paskui lankomi artimųjų kapai.
Tokią tradiciją dabar yra išsaugoję kai kurie Dzūkijos kaimai. Aplink Krekenavą buvo paprotys raudoti balsu, jeigu tais metais mirė artimas žmogus.
Per Vėlines buvo ruošiama ir speciali vakarienė: papjaunamas avinas, daromi kraujiniai vėdarai ar kiti patiekalai, į kuriuos reikia įpilti kraujo. Prie stalo malda ir maisto numetimu ant žemės buvo kviečiamos protėvių vėlės.
„Papročiai yra labai individualūs, vienodų tikrai niekur nerasime. Ta įvairovė kuria savitą ir nepakartojamą charakterį. Ir dabar tie papročiai, atgaivinti mieste, kinta, transformuojasi ir vienaip ar kitaip yra pritaikomi prie šio gyvenimo realybės ir situacijų“, – mano etnologė.
Anot jos, saldaturgių ir skaistaturgių organizuoti nebereikia, nes turgus įvairių gėrybių pilnas kone kasdien, tų pačių produktų galima rasti ir didžiuosiuose prekybos centruose. Vartotojiška aplinka daug ką palengvina, bet papročiai dėl to patiria tam tikrą pavojų.
„Žmonės nebekuria savo rankomis, širdimi ir energija, o pasinaudoja kitų sukurtomis gėrybėmis. Juk kūčiukų dabar galima nusipirkti likus mėnesiui iki Kūčių, margučių taip pat galima įsigyti prekybos centre. Papročiai patiria nuosmukį dėl to, kad mums juos pateikia jau gatavus, o papročio esmė yra individuali kūryba. Papročiai gyvybingi tol, kol jie individualūs. Linkiu, kad žmonės kurtų savo šeimos, giminės papročius ir tradicijas, o miestas – savo kaip bendruomenės. Niekada nereikia manyti, kad papročiai – praeities dalykas, tai yra gyvas procesas, kuriamas čia ir dabar“, – sakė V.Vasiliauskaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
