Iš Rytų Ukrainos Mariupolio miesto tratant šūviams vėlų vakarą Zuhra Adzhavenko su šeima nuo karo baisumų į Lietuvą išbėgo kaip stovi, su keliasdešimt eurų banko sąskaitoje. Ukrainoje buvęs verslininkas Olegas Sliusarčiukas, disidentas, kyšiais išsipirkęs iš kalėjimo, Lietuvoje gavo prieglobstį, bet negalėjo sugrįžti į tėvynę atsisveikinti su mirusiu tėvu.
Zuhra juokiasi: vyrui ir sūnums taip patiko Lietuva, kad šie nesupranta, kodėl mama prieš 22-ejus metus ją iškeitė į Ukrainą.
Jiems, kaip ir dar kelioms dešimtims Lietuvoje priglaustų pabėgėlių ukrainiečių, šiurpą kelia žinia, jog Migracijos departamento sprendimams dėl prieglobsčio neišvengiamai turės įtakos Ukrainos valdžios siekis iš karo zonos žmones perkelti į kitas šalies vietoves.
Namai virtę vaiduokliu
Po jau eilinio susišaudymo Mariupoliui skęstant dūmuose Z. Adzhavenko kelionėn į Lietuvą leidosi tarsi kelioms minutėms išlėktų pas kaimynę: su šlepetėmis, įsisupusi į chalatą, šeimos mažiausieji, aštuonerių metukų sūnus ir visai dar mažiukas anūkas, spėjo prieš sėsdami į automobilį iš namų pasičiupti mylimiausius žaislus, o šeimos galva tėtis svetur gyvenimo pradžiai banko sąskaitoje teturėjo neseniai gautą atlyginimą, vos 2000 grivinų, tai yra šiek tiek per 80 Eur. Pasiekus Lietuvą nebeliko nė tų pačių – iš bankomato spėjus išimti 1000 grivinų, likusi suma iš sąskaitos dingo.
Dabar Zuhra sostinėje, Naujosios Vilnios rajone, nuomojasi butą ir vien už nuomą moka 300 Eur. Laikinos apsaugos statusą turinčių vyro ir sūnaus gaunamos socialinės pašalpos išleidžiamos mokesčiams už butą. Pati Zuhra registruota Darbo biržoje. Pabėgėliams gelbėja Raudonasis Kryžius. Jis ne tik padėjo įsikurti, parūpino drabužių, būtiniausių priemonių, bet ir padeda pamiršti karo baisumus – Zuhros artimiesiems jau parodyti Trakai, Palanga. Nors pabėgėlių šeima vos suduria galus, čia jie gyvenimą pradeda iš naujo. Namų, į kuriuos galėtų sugrįžti, nebėra.
Z. Adzhavenko įsitikinusi: pabėgusi į Lietuvą šeima išsigelbėjo nuo mirties. Jos Mariupolis nebeatpažįstamas. Sausį „Donecko liaudies respublikos“ separatistai kartu su Rusijos kariais surengė miesto pakraščių apšaudymą. Tarp trijų gatvių, patekusių į mirties zoną, buvo ir ta, kur gyveno Zuhros šeima.
Dabar ten daugiabučiai apgriauti, sviediniams pataikius į teritoriją šalia Kijevskij turgavietės, šioji taip pat apgriauta. Apšaudymo aukos skaičiuotos dešimtimis. Apšaudytas jų daugiabutis dabar primena vaiduoklį: vietoj langų žioji kiaurymės, nutrupėję balkonai. Visame didžiuliame name telikusi vienintelė neturėjusi kur išvažiuoti kaimynė. Prasidėjus susišaudymams ji pakniopstomis viena lekia slėptis į rūsį.
„Žmonės nesupranta, kas su kuo susišaudo. Atrodo, šaudoma tiesiog šiaip sau. Ten likę draugai sako, kad jei nebūtume bėgę, dabar mūsų gyvų nebebūtų. Iš mūsų buto nebeliko nieko, į mano vietą turguje prekiauti atėjęs žmogus per apšaudymą žuvo. Ten gyventi nebeįmanoma“, – kraupsta Zuhra.
Išbėgo su šlepetėmis
Lenkiško kraujo turinti Zuhra gimė Vilniuje. Lietuvą paliko prieš 22-ejus metus. Tiesiog su sūneliu Vilniuje sėdo į traukinį ir patraukė, kur akys mato. Pateko į Ukrainą. Ten sutiko širdies draugą, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų berniukų. Dėl jauniausiąjį kamuojančių ligų teko atsidėti šeimai.
Anot jos, eiliniai ukrainiečiai niekada negalėjo sau leisti neskaičiuoti kiekvienos grivinos. Metalurgijos gamykloje sunkiai dirbusio vyro atlyginimo šeimai išlaikyti nepakako, tad Zuhra prisidėdavo prekiaudama turguje.
Kai praeitų metų vasarą keliasdešimt Rusijos tankų, perdažytų Naujosios Rusijos spalvomis, apšaudydami Ukrainos kariuomenės postus, įsitvirtino maždaug 20 km nuo Mariupolio ir ėmė judėti miesto link, vieną liepos vakarą Zuhros šeima sėdo į automobilį taip, tarsi ruoštųsi netrukus grįžti namo. Palikę viską, ką buvo sukūrę. Specialiai išvažiavo temstant, kad neatkreiptų ginkluotų karių dėmesio.
„Jautėme, kad bus blogai, kad reikia išvažiuoti. Taip ir nutiko. Labiausiai bijojau dėl savo vaikų. Kai mieste per susišaudymą žuvo draugės dukrelė, neliko jokių abejonių, tik kuo greičiau išvažiuoti“, – „Sekundei“ pasakojo Z Adzhavenko.
Taip tamsoje Zuhra, jos vyras, trys sūnus, marti ir anūkas nežinia kuriam laikui atsisveikino su Ukraina.
„Važiavome aplinkiniais keliais, šonuose girdėdavome minosvaidžių šūvius, stengėmės kuo toliau apvažiuoti susišaudymo zoną“, – prisimena moteris.
Mariupolis nebeatpažįstamas. Strateginis Rytų Ukrainos miestas išgyvena tikrą karą. Pasak Z. Adzhavenko, jame belikę tik neturintieji kur bėgti arba paliegę senoliai.
Svajoja įsigyti žemės
Į Lietuvą šeima patraukė per Baltarusiją. Įvažiuoti į šią šalį Ukrainos piliečiams viza nereikalinga. Kelionė sustojo ties Baltarusijos ir Lietuvos siena. Iš visos šeimos vienintelė Zuhra turėjo užsieniečio pasą. Visų kitų ukrainietiški asmens dokumentai Baltarusijos pasienio pareigūnams tapo pretekstu nepraleisti pabėgėlių į Europos Sąjungos šalį.
„Man buvo leista pereiti sieną. Lietuvoje pasieniečių pasiprašiau politinio prieglobsčio. Lietuvos pareigūnai kreipėsi į Baltarusijos pasieniečius – ir netrukus buvo leista sieną kirsti visai mūsų šeimai. Tik tada atsikvėpėme: viskas, mums jau niekas negresia“, – pasakojo moteris.
Pasieniečiai priglaudė pabėgėlius – ne tik suteikė laikiną pastogę, bet dar ir pamaitino.
„Mes nenorime būti našta Lietuvai. Dabar čia mūsų namai. Vyras metalurgas pagal specialybę čia negavo darbo, mokosi amato. Kada nors nusipirksime žemės“, – svajoja Zuhra.
22 metus nesilankiusi Lietuvoje per metus ji prisiminė lietuvių kalbą. Dabar devintuosius einantis šeimos jaunylis lanko lietuvių mokyklą ir, anot mamos, užteko pusmečio, kad prabiltų lietuviškai.
„Lietuvoje mano šeimai taip patinka, kad ir vyras, ir vaikai juokauja nesuprantantys, kodėl man kadaise reikėjo iš čia išvažiuoti“, – sako Zuhra.
Ji šypsosi, kol kalba apie Lietuvą. Pokalbiui pakrypus apie Ukrainą, pravirksta. Kai įpusėji amžių, palaidoti praeitį ir pradėti viską iš naujo – ne tik sunku, bet ir skaudu.
Prezidento pažadai alkio nenumalšina
Anot Z. Adzhavenko, karo zonoje likę tie, kas neturėjo kur išbėgti. Ir senoliai. Šiuo metu Lietuvoje vieši aplankyti Zuhros atvykusi anyta. Jai 70. Po poros savaičių senjora važiuos atgal, į Mariupolį. Paklausta, ar nenorėtų pasilikti Lietuvoje, ji nė akimirkai nesuabejoja: norėčiau.
„Bet reikia viską uždaryti“, – tuojau priduria. Anot jos, negalima štai taip imti ir viską palikti.
Pasak Zuhros, per pastaruosius metus Rytų Ukrainoje gyvenimas gerokai smuko. Duonos kepalėlis, anksčiau kainavęs 1,5 grivinos (0,08 Eur), dabar – apie 9 grivinas (0,37 Eur). Nors Ukrainos prezidentas Petro Porošenko praneša, kad šalies ekonominė krizė įveikta ir ekonomikos augimas gali atsinaujinti jau per kelis ateinančius mėnesius, ukrainiečiai pagerėjimo nejaučia. Vidutinis darbo užmokestis siekia 3455 grivinas (apie 143 Eur). Zuhros mama verčiasi iš maždaug 45 Eur pensijos. Skurstantys ir karo nualinti žmonės, pasak Zuhros, keikia P. Porošenko ir jo komandą.
„Žmonės galutinai nusivylę vyriausybe. Anksčiau gyvenome labai blogai, teisybės nebuvo niekur. Gamykloje, kur vyras dirbo, žiauriai apgaudinėjo. O dabar dar blogiau, nes prie viso šito prisidėjo dar ir karas. Daugiabutyje gyvenanti draugė bijo žiemos, nes viskas keliskart pabrango, šildymas taip pat, o pajamos sumenko. Jie skursta, tik kruopomis minta, o žiemą skurs dar labiau“, – susigraudina Zuhra.
Cukruotas gyvenimas apkarto
„Esu dėkingas Lietuvai už suteiktą galimybę pabėgti nuo mirties“, – sako Olegas Sliusarčiukas.
Tokios galimybės neturėjo jo tėtis, per paskutinį pokalbį skaipu vis kartojęs: pas mus karas, sūneli. Pabėgėlio statusą Lietuvoje gavęs O. Sliusarčiukas negalėjo net nuvažiuoti į tėvo laidotuves. Dabar Zaporožėje, pasienyje su Rusija, likusi viena mama. 80-metė senutė sunkiai vaikšto ir prastai mato. Jos sveikata jau per silpna, kad artėjant gyvenimo saulėlydžiui bėgtų nuo karo baisumų.
„Man sunku šnekėti, ką politika padarė su mūsų šeima“, – pripažįsta Olegas.
Jo istorija – liudijimas, kaip žmogaus gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojom.
Ukrainoje O. Sliusarčiukas turėjo milijoninės vertės verslą, didelį butą, laimingą šeimą. Kad tiek netektų, užteko poros metų. Įmonė iš jo atimta, namus teko parduoti, nes pinigų reikėjo kyšiams į kalėjimą įkišusiems teisėjams, o iš tėvynės – sprukti.
Ukrainoje O. Sliusarčiukas buvo vienintelis cukrumi prekiavusios įmonės akcininkas. Cukrumi jis aprūpindavo kompanijas, Ukrainoje gaminančias gaiviuosius gėrimus, šokoladą. Kadaise jis buvo aktyvus J. Tymošenko šalininkas ir vadinamųjų „oranžinių“ rėmėjas. 2005-aisiais, J. Tymošenko būnant premjere, Ukrainoje kilo ekonominė krizė, trūko maisto produktų, sukilo kainos.
Tuo metu Olego įmonė, dalyvavusi cukraus įvežimo programoje, į rinką pardavė didelius kiekius cukraus taip sumažindama jo kainą iki ankstesnio lygio.
Lietuvoje gavęs prieglobstį buvęs Ukrainos verslininkas O. Sliusarčiukas kibo į ekonomikos magistro studijas M. Romerio universitete.
Kalėjime košė su žemėmis
2010-aisiais į prezidento postą sėdus J. Tymošenko priešininkui Viktorui Janukovyčiui, verslininkas atsidūrė didelėje valdžios nemalonėje. O. Sliusarčiukas buvo apkaltintas ekonominiu nusikaltimu savo šaliai.
„Į valdžią atėjus V. Janukovyčiui, teisėsaugos organai atsidūrė jo kontrolėje ir prasidėjo bendradarbiavusiųjų su J. Tymošenko persekiojimas. 2010-aisiais areštuota tūkstančiai smulkiųjų ir vidutinių verslininkų. Likusieji laisvėje prarado verslą, nes buvo apkrauti milžiniškais mokesčiais ir baudomis. Neatsitiktinai 2010 metais ekonominių nusikaltimų padaugėjo dešimt kartų“, – „Sekundei“ pasakojo O. Sliusarčiukas.
Olegas buvo suimtas, nors bylą laimėjo, netrukus jam vėl buvo pareikšti nauji kaltinimai.
„V. Janukovyčiaus kontroliuojama teisėsauga kartojo viską, kas vyko Rusijoje. Michailo Chodorkovskio scenarijus“, – sakė buvęs verslininkas.
Olegas pateko į kalėjimą. Ten praleistus keturis su puse mėnesių prisimena kaip kelionę į pragarą. Nors buvo žiema, kalėjimas nešildomas. Kad būtų nors kiek šilčiau, kalintieji langus kamšydavo antklodėmis. O bulvių košę valgydavo primaišytą žemių.
Norėdama ištraukti vyrą iš šio košmaro, žmona pardavė butą, o pinigus kaip kyšį sumokėjo teisėjui. O. Sliusarčiukui grotos atsivėrė už rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
„Mane spaudė liudyti, kad J. Tymošenko daviau kyšį. Dar metus sukosi teismas, kol sužinojau, kad yra sprendimas mane suimti. Supratau, jog nieko nebus – reikia bėgti“, – atvirai kalba Olegas.
Kibo į studijas
Vienintelė galimybė pabėgti buvo pasienio punktas su Moldova – tik viena muitinė, su baze palaikiusi ryšį internetu, o šis ne visada veikdavo.
„Kai bėgau, internetas irgi neveikė, todėl man ir leido pereiti sieną“, – pasakoja O. Sliusarčiukas.
Verslininkas sako nesirinkęs, į kurią pusę traukti. Į Lietuvą pateko tik dėl to, kad Lietuvos ambasada greičiausiai, per trejetą dienų, išdavė vizą. Kišenėje turėdamas vizą iš Moldovos sostinės Kišiniovo bėglys lėktuvu pasiekė Stambulą, iš ten – Belgradą, toliau – Rygą, kol pagaliau nusileido Vilniuje.
Iš pradžių apgyvendintas Ruklos pabėgėlių centre, O. Sliusarčiukas gavo pabėgėlio statusą ir prieglobstį.
Lietuvoje vyras pradėjo naują gyvenimą. Tapo bene vyriausiu studentu – būdamas 54-erių M. Romerio universitete bebaiginėjantis ekonomikos magistro studijas.
Į Lietuvą persikėlė ir šeima: žmona, kuri prieš keletą metų turėjo išminties per namuose darytą kratą paslėpti šeimos narių pasus, ir sūnus, jau vedęs, bet, šypsosi Olegas, anūko jam dar nepadovanojęs.
Patikimiausia sąjungininkė
„Supraskite, karas Rytų Ukrainoje susijęs su viena esmine aplinkybe, būdinga Rusijai, Baltarusijai. Kai į valdžią ateina banditai, tokie kaip Putinas, Janukovyčius ar Lukašenka, jie vykdo nusikaltimus savo šalies piliečiams teisėsaugos organus paversdami bendrininkais. Kas ketvirtas žuvęs Maidane – verslininkas, kiti – nuo šešiolikmečių, visai dar vaikų, iki senukų. Su savo mama apie tai nė nekalbu“, – tvirtina Olegas.
Lietuvą jis vadina vienintele tikrąja Ukrainos sąjungininke. Jo nuomone, Vokietijoje veikia daug Rusijos lobistų, kurie verčiau renkasi nematyti ir negirdėti to, kas vyksta Rytų Ukrainoje.
„Kiti Ukrainos sąjungininkai irgi turi savų ekonominių interesų su Rusija. Bet tai praeis, nes Rusija jau praranda ekonominę galią. Pastarieji įvykiai – naftos kainų kritimas – prives prie kitokios politikos“, – tiki O. Sliusarčiukas.
Nors be galo ilgisi Ukrainos, savo ateitį jis mato Lietuvoje. Pabėgėlis sako jaučiantis moralinę pareigą atsilyginti šaliai už tai, ką dėl jo padariusi.
„Lietuvoje trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų ir aš turiu rimtų ketinimų. Ukrainoje dirbau su socialiniais projektais, kūriau darbo vietas. Tą patirtį ir dar studijuojant įgytas žinias galiu pritaikyti Lietuvoje“, – nusiteikęs Olegas.
Bilietas atgal
Dėl karo Ukrainoje gerokai išaugo srautas ukrainiečių, prašančių suteikti prieglobstį Lietuvoje. Per 2014-uosius tokius prašymus pateikė 70 pabėgėlių iš Ukrainos. Anksčiau tokių būdavo vos penki per metus. Jau pirmąjį šių metų pusmetį į Lietuvą dėl prieglobsčio kreipėsi 26 ukrainiečiai.
Pernai papildoma apsauga suteikta 31-am ukrainiečiui, šįmet – jau 20-iai.
Įstatymas numato, kad bet kurios pilietybės prieglobsčio prašytojams tarptautinės apsaugos statusas vieną dieną gali būti panaikintas.
Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, vertindamas ukrainiečių prašymus, teigia atsižvelgsiantis į pačios Ukrainos valdžios siekius bėgančiuosius nuo karo veiksmų apgyvendinti kitose šalies vietose. Tai reiškia, kad Lietuvoje jau įsikūrusiems pabėgėliams vieną dieną gali tekti krautis lagaminus atgal į Ukrainą. Anot Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėjo Viktoro Ostrovnojaus, sprendžiant dėl prieglobsčio pagrįstumo, gali paaiškėti, kad tokia apsauga ukrainiečiams nebepriklauso.
„Anksčiau visiškai nebuvo aišku, su kuo susiduria tie žmonės. Mūsų darbuotojai važiavo patys į Ukrainą, bendravo su nevyriausybinėmis organizacijomis, valstybinių institucijų atstovais ir, remiantis jų parengta pažyma, išeina, kad, išskyrus tam tikras pažeidžiamas grupes, dauguma bėgančiųjų nuo karo veiksmų turi galimybę gauti paramą ir pagalbą iš savo valstybės, tuomet apsauga tokiam asmeniui nebepriklausytų“, – teigė V. Ostrovnojus.
Dėl prieglobsčio bylinėtųsi
Tiesa, anot V. Ostrovnojaus, kiekvienas pabėgėlių atvejis svarstomas individualiai atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Tarkim, pasak Migracijos departamento atstovo, jie negalėtų garantuoti, kad ligotas ar senyvo amžiaus, vienišas žmogus iš tikrųjų būtų pajėgus Ukrainoje tinkamai įsikurti kitoje vietoje. Tačiau darbingi asmenys, net pabėgėlių šeimos su mažamečiais vaikais, į pažeidžiamųjų sąrašą nebūtinai pateks.
„Jei tėvai darbingi, pati Ukrainos valdžia kaip tik skiria jiems daugiau dėmesio, nes suinteresuota juos išlaikyti savo šalyje“, – patvirtino V. Ostrovnojus.
O. Sliusarčiukui leidimas gyventi ir dirbti Lietuvoje galios dar porą metų. Dėl teisės Lietuvoje pasilikti ilgam jis nusiteikęs net bylinėtis su Migracijos departamentu.
„Pats Lietuvos užsienio reikalų ministras lankydamasis Ukrainoje pripažino, kad karo zona išsiplėtė tris kartus, bet Migracijos departamentas to nemato. Todėl svarstau bylinėtis su departamentu“, – pripažįsta Olegas.
Jo nuomone, pačiai Lietuvai ekonomiškai nenaudinga čia įsikūrusius pabėgėlius išsiųsti atgal į Ukrainą.
„Jei valstybė tokiems kaip aš išleido pinigus, turi ir susigrąžinti. Išsiųsti iš šalies mes negalėsime grąžinti skolos. Pas jus specialistų ne tiek jau daug, o pabėgėliai juk neturi leidimo dirbti Vokietijoje ar kitur, tik Lietuvoje. Be to, neteisinga tuos žmones dar kartą paversti pabėgėliais. Kai bėgo nuo apšaudymų, jie bėgo nuo banditų. Sugrąžinti vėl su tuo pačiu susidurs. Yra toks posakis: klaida, kuri gimdo nusikaltimą“, – motyvuoja Olegas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Ukrainiečių Europa nelaukia
Europos Sąjungoje gauti prieglobstį lengviausia pabėgėliams iš Sirijos ir Eritrėjos. Patenkinama 90–95 proc. prašymų, pateiktų šių šalių piliečių. Pernai pabėgėlio statuso ES prašė 2985 ukrainiečiai, teigiamo atsakymo sulaukė tik 150.
Rytų Europos centro analitiko Vytauto Keršansko nuomone, natūralu, kad Vakarų Europai pirmiausia rūpi pabėgėlių srautai iš Artimųjų Rytų. Anot jo, šiuo metu didžiosioms Vakarų Europos valstybėms kur kas aktualesnė humanitarinė problema yra Vidurio Rytai, Islamo valstybės grėsmė, konfliktas Sirijoje.
„Ukrainoje konfliktas dar nėra pasiekęs tokio lygmens, kad būtų būtinybė masiškai priimti pabėgėlius. Todėl daugiau bandoma reikalus tvarkyti pačioje šalyje, skiriant įvairius finansinius resursus tam, kad migracija pirmiausia vyktų Ukrainos viduje, o ne į ES valstybes“, – teigia V. Keršanskas.
Jis sutinka, kad prieglobsčio prašo ir atvykusieji iš Vakarų Ukrainos, vadinamieji ekonominiai emigrantai, ne bėgantys nuo karo, o ieškantys geresnio gyvenimo.
„Karas sukuria sunkumų ne vien Rytų, bet ir Vakarų Ukrainos gyventojams. Tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, daro įtaką visos šalies gyvenimui. Vis dėlto didžioji dalis prašančiųjų prieglobsčio – praradusieji viską, ką kūrė, siekiantys čia pradėti gyvenimą iš naujo“, – sako V. Keršanskas.
