Šešiolika jaunų, charizmatiškų, muzikalių panevėžiečių prakaitą lieja ne tik dainavimo studijoje, bet ir intensyviose choreografijos treniruotėse. Negailintys savo asmeninio laiko ir nebijantys sunkaus darbo dainininkai jau netrukus lips į didžiąją „Chorų karų“ sceną.
V. Valuntonis tiki, kad Panevėžio choras bus pats geriausias. Mat per atrankas dainininkas išsirinko geriausius, gražiausius, skambiausius miesto perliukus. U. Mikaliūno nuotr.
Papirks nuoširdumu
Aštuoni vaikinai ir tiek pat merginų, atrankose užkariavę choro generolo Virgilijaus Valuntonio širdį, per kelias savaites tapo vienu pulsuojančiu gyvu organizmu. Į chorą susibūrė norintys ir gebantys dainuoti atlikėjai. Dalis jų studijuoja vokalą, kiti dainuoja įvairiuose vakarėliuose ar koncertuose. Juos vienija muzika, pilietiškumas, patriotiškumas ir vienas siekis – tapti geriausiu choru Lietuvoje.
Kokie laukia varžovai ir kokios jų silpnosios pusės, panevėžiečiai nesidomėjo. Choristai tiki tuo, ką daro, nevargina savęs papildomais klausimais, ir žada žiūrovus pavergti jaunyste, entuziazmu ir nuoširdumu.
Ryški oranžinė aprangos spalva ir saldus choro pavadinimas „Vanilinis dangus“ puikiai atspindi kariauną. Oranžinė spalva siejama su saule, džiaugsmu, kūrybiškumu, sėkme ir energija. Tai gyvybinga, pulsuojanti, drąsos suteikianti spalva.
„Mes jauni, talentingi, užsispyrę, na tokie oranžiniai ir saldūs. Pavadinimas skamba paprastai ir žmogiškai, o spalvą rinkomės atsargiai. Tikime, kad ji paženklina ir duoda likimą. Tai lengva spalva, teisingai nusakanti mūsų komandą. Mes spindime jaunyste, grožiu, gėriu. O valgant apelsiną, skaniausią vaisių pasaulyje, apima saldus ir geras pojūtis“, – tvirtina choro vadovas V. Valuntonis.
Į komandą surinkęs geriausius miesto atlikėjus 42 metų chorvedys džiaugiasi savo pasirinkimu ir nekantriai laukia muzikinio projekto pradžios, kuri sutaps su jo gimtadieniu. Anot dainininko, tai bus mieliausia šventės dovana.
Geriausi perliukai
V. Valuntonis tiki, kad Panevėžio choras bus pats geriausias. Mat atrankose dainininkas išsirinko geriausius, gražiausius, skambiausius miesto perliukus. Tarp choristų – puikai pažįstami muzikantai – Simona Saukaitė, Vaidas Dzežulskis, Mindaugas Šmočiukas ir kiti.
Šešiolika jaunų choristų prakaitą lieja ne tik dainavimo studijoje, bet ir intensyviose choreografijos treniruotėse.
Dvidešimtmetis Paulius Drabulis, vienas iš jaunesnių komandos narių, „Chorų karus“ vadina tikru iššūkiu. Paaukojęs darbą jis sako, kad atėjo būtent ten, kur ir norėjo.
„Norėčiau, kad muzika būtų pirmoje vietoje. Žinoma, repeticijos vargina, bet kas sunku, tas man patinka. Gera dirbti, prakaituoti salėje ar studijoje. Jau nebeįsivaizduoju, kaip galima grįžti namo nepavargusiam“, – sako P. Drabulis.
23 metų S. Saukaitei „Chorų karų“ atranka buvo trečiasis ir sėkmingas bandymas patekti į televiziją. Savo gabumus ji bandė atskleisti anksčiau vykusiuose muzikiniuose projektuose. Baigusi Kazimiero Paltaroko gimnaziją ir pramoginės muzikos studijas mergina tiki savo talentu ir prietaru, kad trečias kartas nemeluoja.
Be to, patekusi į „Chorų karus“ Simona išpildė ne tik savo, bet ir tėvelių svajonę. Sunkiai girdinti merginos mama ir kurčias jos tėtis visada norėjo, kad jų dukra taptų dainininke. Ją palaiko ir Simonos draugas, jis žada važiuoti į kiekvieną filmavimą.
Nors Simona pirmąją repeticiją prisimena su siaubu, ji džiaugiasi galimybe atstovauti mūsų miestui.
„Iš pirmos repeticijos išėjau violetinė, gavau gerą fizinį krūvį. Dar sunku dainuoti partijas, bet įdedant pastangų viskas įmanoma. Svarbiausia – draugiškas kolektyvas, esame kaip viena šeima, visi stengiamės, sąžiningai lankome repeticijas. Manau, kad su tokia komanda turėtume keliauti toli“, – tvirtina choro narė.
Traukinio nestabdys
Dainingos komandos amžius nuo 16 iki 29 metų. Tačiau choro vadui renkantis kolektyvą ne tai buvo svarbiausia. V. Valuntoniui rūpėjo tik muzikiniai gebėjimai ir žmonės, galintys aukoti laiką, studijas, darbą ir šeimas.
S. Saukaitei „Chorų karų“ atranka buvo trečiasis ir sėkmingas bandymas patekti į televiziją.
„Rinktis tikrai buvo iš ko. Atėjo drąsių, kūrybingų žmonių, kurie nebijojo parodyti savęs. Į amžių nežiūrėjau, man svarbu pats žmogus, jo charizma. Tačiau bene svarbiausias kriterijus – savęs aukojimas.
Antroje atrankoje turėjome atskirą pokalbį. Kiekvieno asmeniškai klausiau, kaip bus su šeima, kaip reaguos antrosios pusės, kad įsivažiavus traukiniui nereikėtų sakyti stop. Tų, kurie bent kiek dvejojo, paprašiau atsistoti ir išeiti. Su mumis atsisveikino vienas Vilniuje muzikuojantis vyrukas, kuriam būtų per daug sudėtinga kas dieną atvažiuoti į Panevėžį. Paspaudėme vienas kitam rankas ir draugiškai išsiskyrėme“, – „Sekundei“ pasakojo V. Valuntonis.
Į „Chorų karų“ atranką rinkosi net ir patys mažiausieji miesto gyventojai. Jauniausia jų buvo vos trejų metukų mergaitė.
„Kaip muzikantas aš džiaugiuosi, kad miestas turi tokius jaunus talentus ir puikią ateitį, bet šis projektas tikrai ne mažamečiams“, – sakė A. Valuntonis.
Reikia būti tėvu
Choro generolas tvirtina, kad yra laimingas ir patenkintas savo pasirinkimu. Gavo tai, ko tikėjosi, ir netgi su kaupu.
Choristai jau susidraugavo, gerai vienas kitą pažįsta ir tapo vieninga komanda. Anot V. Valuntonio, mokiniai nekelia didesnių sunkumų, tačiau išmokti ir tam tikras taisykles, ko gero, teko kiekvienam.
P. Drabulis, vienas iš jaunesnių komandos narių, „Chorų karus“ vadina tikru iššūkiu. Paaukojęs darbą jis sako, kad atėjo būtent ten, kur ir norėjo.
Kariaunos vadas šypsodamasis sako, jog jis bus tas žmogus, kuris visada nešiosis kardą. Jei reikės, kirs skausmingai ir negailestingai.
Anot V. Valuntonio, komandai galioja visos normalios padoraus žmogaus elgesio taisyklės. Dėl tam tikrų dalykų spausti itin jaunų žmonių atlikėjas nemato reikalo ir prasmės. Jei lyderiai ir choristai nesusikalbėtų, vadovas svarsto, jog geriausia ir teisingiausia būtų draugiškai atsisveikinti.
„Bet aš matau, jog mums taip nenutiks. Jie puikiai supranta mane, o aš juos. Ir viską išardyti per vieną dieną būtų labai apmaudu ir beprasmiška“, – mano V. Valuntonis.
Choro generolas įsitikinęs, kad jauni žmonės turi būti pavyzdys ne tik kitiems, bet ir sau patiems.
Vyras neslepia, jog teko susitarti ir dėl žalingų įpročių.
„Dainuojant vienam vaikinui, jo balso stygos išdavė, kad jis rūko. Mes susitarėm, kad į chorą jis ateis tik su viena sąlyga – jei mes šį žalingą įprotį. Rodydamas valią ir ryžtą jis prisijungė prie mūsų kolektyvo. Jis įrodė, kad gali gyventi nežalodamas savęs. O tai pavyzdys mums visiems“, – pasakojo Virgilijus.
Be to, dainininkas džiaugiasi, kad jo komandos nereikia ganyti, visi gali savarankiškai savimi pasirūpinti. Nors tėčio vaidmens vyras neišvengia, ypač per keliones.
Idėjos gimė per atranką
Panevėžio choristai muzikiniame projekte atliks žinomiausias miesto atlikėjų dainas. Tokia idėja Virgilijui kilo dar per atranką.
Jaunieji dainininkai rinkdamiesi repertuarą galvoja visų pirma apie Kastyčio Kerbedžio, Radžio, Vitalijaus Pauliuko, Irenos Ulvydaitės-Snabaitienės ar paties V. Valuntonio garsiausias dainas.
„Mes dažnai per kasdienius rutinos darbus nebematome ir nebegirdime to, kas yra šalia mūsų. Reikia stabtelėti vieną akimirką ir pamatysime, kiek mes daug turime, nors mūsų tiek mažai. Mes norime garsinti Panevėžį ir parodyti, ką šitas miestas turi. O jis turi labai stiprių dainų, šlagerių, įvairiaspalvių muzikantų. Tikrai yra iš ko rinktis. Kartu su mumis visa Lietuva gali dainuoti „Šoka basos raganaitės“, „Mano meile, žinok“, „Vilkas ir 7 ožiukai“. Tikriausiai reikės nemažai pastangų įrodyti patiems dainų autoriams, kad mes galime dainuoti jų dainas“, – apie choro privalumus kalbėjo vedlys.
Be to, dainuoti žinomas panevėžiečių dainas paskatino patriotiškumas ir meilė miestui.
„Myliu Panevėžį, jis gražus ir geras miestas, didžiuojuosi, kad čia gyvenu. Noriu, kad jis būtų dar gražesnis, kad čia sugrįžtų išvažiavę studentai. Čia gimiau ir užaugau, čia mano draugai. Visiems sakau, kad mes esame ne penktas, o pirmas miestas, nes mes Lietuvos centre“, – kalbėjo V. Valuntonis.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
